Reakcija į intesyvią urbanizaciją
Miesto antropologė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto doc. dr. Jekaterina Lavrinec miesto sodus ir daržus pirmiausia vertina per socialinę ir kultūrinę prizmę. Miestuose įkuriami daržai ir sodai – gyventojus suburianti veikla, gerinanti miestiečių gyvenimo kokybę, skatinanti bendrauti. Tokia galimybė itin aktuali mieste gyvenantiems senjorams.
Anot J. Lavrinec, šiuo metu Europos miestai tarsi iš naujo atranda sodininkystę ir daržininkystę: net ten, kur kolektyviniai daržai ilgą laiką buvo socialinės politikos dalis (pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje), šiuo metu ji atgimsta nauju pavidalu. Šis judėjimas, anot pašnekovės, susijęs su idėja atkurti gamtines aplinkas miestuose, įtraukti gyventojus į šių aplinkų puoselėjimą ir į socialiai prasmingą veiklą.
Šis judėjimas gali būti laikomas miestiečių reakcija į intensyvią urbanizaciją: gyventojai siekia atgauti žaliąsias erdves, inicijuodami aktyvius tų vietų naudojimo scenarijus. Vienas ryškesnių – Berlyno oro uosto Tempelhofo atvejis: kai 2008-aisiais oro uostas buvo uždarytas, gyventojai jo teritorijoje ėmė plėtoti miesto daržus. Beje, daržovės čia sodinamos į įvairias talpas, bet ne į žemę.
Buvęs oro uostas palaipsniui tapo populiaria rekreacijos vieta. Į daržininkystę pirmiausia įsitraukė jauni žmonės, didžioji dalis kurių neturėjo daržininkystės patirties, bet mokėsi iš kitų. Pasirodė, kad ši veikla naudinga ir gamtai – buvusio oro uosto teritorijoje gyvena kelios retos paukščių ir vabzdžių rūšių, tad teritorijos naudotojai deklaruoja siekį puoselėti jų buveines.
Padeda tausoti gamtinius resursus
Tvarų daržininkystės modelį išvystė „Princesės sodo“ (vok. Prinzessinnengärten) įkūrėjų grupė: 2009 metais jie nusprendė atgaivinti kelis dešimtmečius nenaudotą dykvietę Kreuzbergo rajone. Įkūrę mobilųjį daržą, t. y. sodinimui panaudoję talpas, grupė pradėjo praktinio švietimo veiklas, ėmėsi ieškoti ekonominį tvarumą užtikrinančių modelių ir atidarė ekologinio maisto kavinę, po kelerių metų pradėjo užsiimti miesto bitininkyste, įrengė bitėms pievą.
Visų šių iniciatyvų pagrindas – ekologiško gyvenimo idėja: daržovės auginamos be cheminių trašų, kavinėse naudojami produktai – užauginti pačių arba nupirkti iš panašių ūkių. Pasak įkūrėjų, „Princesės sodas“ – tvaraus urbanizmo modelis, draugiškas aplinkai, tausojantis gamtinius resursus. Daržovės auginamos čia pat, savo rajone, savo mieste, mažuose ūkiuose, kas padeda mažinti ne tik žalingą monokultūrų poveikį ekologijai, bet ir produktų transportavimo keliamą taršą.
„Tam, kad tokie eksperimentiniai modeliai palaipsniui imtų keisti miestų planavimo principus, reikia užtikrinti jų ilgaamžiškumą. Ko galima pasimokyti iš vokiečių bendruomenininkų, tai mokėjimo planuoti į prekį. Teko nemažai diskutuoti su vienu iš „Princesės sodo“ įkūrėjų, Marcu Claussenu, apie tipišką situaciją, kai gyventojams atgaivinus žalią erdvę, į ją „nuleidžiamas“ projektas, ignoruojantis jau gyvuojančius mikroscenarijus Pasak jo, prieš plėtojant bendruomenines iniciatyvas būtina surasti teisinį pagrindą užtikrinti naują vietovės funkciją, apsaugant ją nuo elementaraus užstatymo. „Princesės sodo“ bendruomenei teko derėtis su savivaldybe dėl ilgalaikės sklypo nuomos“, – komentavo miesto antropologė.
Miesto sodai keičia požiūrį į aplinką
Kalbant apie šių iniciatyvų ekonominį tvarumą, Švedijoje esama atvejų, kai iš daržininkystės iniciatyvų miestų pakraštyje išsivystydavo sodininkų kooperatyvai, kurių misija – auginti ekologiškus vaisius ir daržoves bei formuoti alternatyvas šiuo metu dominuojančiam gamybos ir vartojimo modeliui. „Kaip komentavo vienas iš tokių kooperatyvų narių, užuot pirkdamas neaiškios kilmės produktus, kurie tikriausiai buvo auginami ekologijai žalinguose monokultūriniuose ūkiuose, gali užsiauginti maisto pats. Kitas pavyzdys iš Švedijos – tai augantis populiarumas daržų ir pievų ant stogų. Įmonės siekia įkurti daržus arba bitynus, siūlydamos darbuotojams pertraukos metu „persijungti“ į veiklą, kuri mažina stresą. Todėl nenustebkite jei IT įmonės darbuotojai ims vaišinti jus savo įmonės medumi – laikyti savo nedidelį ūkį tapo populiaru“, – pasakojo J. Lavrinec.
Nyderlanduose aktyviai plėtojamas gamtinės žemdirbystės modelis, jis imtas taikyti ir miestuose. Nyderlandų miestai pasižymi gamtine įvairove, ją siekiama plėtoti, kuriant daugiafunkces žaliąsias zonas. „Pastaruoju metu tarptautiniuose urbanistiniuose forumuose tenka sutikti vis daugiau miesto planuotojų, kurie kalba apie natūralių gamtinių salų reikšmę miestui ir jo gyventojams – ne tik žmonėms, bet ir paukščiams, žvėrims, vabzdžiams. Čia tik keli pavyzdžiai, parodantys, kad miesto sodai ir daržai palaipsniui iš entuziastų iniciatyvų virsta modeliu, kuris siekia reformuoti mūsų požiūrį į vartojamą maistą ir į patį miestą“,– reziumavo pašnekovė.
Miestiečiai imasi iniciatyvos
Daržai Lietuvos miestuose, nepaisant ilgametės kolektyvinių sodų tradicijos, vis dar gana naujas dalykas. Štai nuo 2013 metų veikia Antakalnio bendruomenės daržas Vilniuje. Vilniaus miesto savivaldybė planuoja, kad panašūs daržai atsiras Misionierių soduose ir Naujininkuose. Kaip pasakojo vienas iš bendruomenės daržo Antakalnyje įkūrėjų Mindaugas Danys, Vakaruose tokių daržų augintojai populiarina aplinkosaugos idėjas, vykdo edukacinę veiklą, restoranus aprūpina retesniais augalais, gyventojai racioną papildo savomis daržovėmis, vyksta socialinė integracija, bendruomeniškumo skatinimas.
Vilniečių įkurtame darže susirenkantys seniūnijos gyventojai įtraukia Antakalnio progimnazijos moksleivius į edukacines veiklas pavasarį išdalydami sėklas daiginimui, o vėliau pakviesdami sodinti daigų. Svarbus vaidmuo skiriamas bendruomenės stiprinimui organizuojant atvirus renginius: kaimynų dieną, talkas, derliaus šventę ir pan. Tvaraus požiūrio į aplinką principai atsiskleidžia per daržo priežiūrą: daržininkai kompostuoja žaliąją masę, mulčiuoja, renka lietaus vandenį, o iš kaimyninės kavinės atsinešę panaudotus kavos tirščius, naudoja dirvos praturtinimui. Svarbus daržo veiklos principas – bendruomeninė kolektyvinė daržo priežiūra, o tai reiškia, jog gyventojai dalijasi ir darbais, ir derliumi.
2013 metais Antakalnio gyventojų daržo iniciatyvą palaikė asociacija „Žali.lt“, kuri tuo metu įgyvendino daržininkavimo miestuose populiarinimo projektą. Ir nors kasmet daržininkaujančiųjų būrelis šiek tiek keičiasi, daržą nuolat prižiūri maždaug 10 žmonių, į talkas ir šventes, anot M. Danio, susirenka daug daugiau dalyvių.
Daržas Antakalnyje netiesiogiai prisidėjo ir prie dar vienos bendruomeninės iniciatyvos Antakalnyje atsiradimo – „Miesto laboratorijos“, kuri per kelerius metus nuo įsikūrimo tapo kaimynijos kultūrinių susitikimų ir bendrų vakarienių centru.
Kasmet vyksta diskusijos, kokiais principais daržas turi būti plėtojamas toliau, veiklos taisyklės nuolat papildomos. „Labai norėtųsi, kad panašios iniciatyvos gimtų kitose Vilniaus seniūnijose ir kituose Lietuvos miestuose, nes daržininkavimas suteikia daug teigiamų emocijų bei leidžia kurti ir stiprinti bendruomeninė dvasią“, – įsitikinęs pašnekovas.
Augalų auginimas – ne tik žemėje
„Miesto laboratorijoje“ jau ne pirmus metus veikia hidroponinis daržas – susipažinti su šia daržininkystės sistema čia gali kiekvienas užsukęs. Hidroponinį daržą kurį laiką prižiūrėjęs Simonas Vileikis pasakojo, jog tokių daržų „protėviais“ galima vadinti dar Kabančiuosius Babilono sodus.
Hidroponikos entuziastai augalus augina vandenyje, papildytame maistinėmis medžiagomis ir deguonimi, augalams nereikalingas dirvožemis. Norint gausesnio derliaus, papildomai naudojamas dirbtinis apšvietimas, tačiau, patikino pašnekovas, visiškai pakanka natūralios saulės šviesos.
Nereikia tokiam daržui ir itin brangios didmiesčių žemės – augalus auginti galima tiesiog lentynose. Svarbu ir tai, jog daržovių (pavyzdžiui, salotų, špinatų, sultenių) įmanoma užsiauginti nelaukiant, kol jos atkeliaus šimtus kilometrų, tokiu būdu bent šiek tiek prisidedant prie aplinkos tausojimo. Tokiuose daržuose naudojamos trąšos neteršia gamtos, auginant daržoves nenaudojami pesticidai, augalai papildomai nepurškiami.
Anot S. Vileikio, hidroponika itin populiarti JAV, Dubajuje, laikantis šių principų kai kurie augalai auginami ir Lietuvoje.
Beje, lyginant Lietuvoje išvystytą agrokultūrą ir hidroponiką, pastaroji sunaudoja 97 proc. mažiau vandens, auginant tokį daržą galima naudoti lietaus vandenį, o įdiegus saulės kolektorius jam neprireiktų nė kilovatvalandės elektros. Augalų likučius galima kompostuoti ir pakartotinai panaudoti trąšai. Hidroponikos entuziastai augalus augina kokoso pluošto tabletėse, vatoje, papildomai naudoja perlitą ir keramzitą.
JAV veikia startuolis, kurio tikslas per kelerius metus kiekvienoje didesnėje valstijos sostinėje pastatyti aeroponines augalų auginimo technologijas taikančius fabrikus – čia augalai augtų tiesiog vandens dulksnoje. Tokiai technologijai reikia didesnio ploto patalpų, pradinis augalų paruošimas ganėtinai brangus, reikalinga profesionali technika, tačiau augalų gali būti auginama tiek, kiek leidžia pastato aukštingumas, o derlius, palyginti su įprasta žemdirbyste, gerokai gausesnis. Ir sveikesnis!
S.Vileikis turimame nedideliame sklype pats įsirengė hidroponinę sistemą braškėms auginti. Pripažįsta – kaimynų reakcijų būta įvairių, tačiau derliumi skųstis negalintis.
