Atlikus patikrinimą nustatyta, kad UAB „Vilniaus vandenys“ per 2014–2018 m. iš nuotekų valyklų su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis be leidimo į aplinką leido teršalus – ftalatus. Už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, išleistą be teisės aktais nustatyta tvarka išduoto leidimo, bendrovei už 2014–2018 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, iš viso – 7 561 902 Eur.
AAD direktorė Olga Vėbrienė atkreipė dėmesį, kad Aplinkos ministerija dar 2014 m. pakeitė Nuotekų tvarkymo reglamentą, kuriame nurodyta, kad ftalatai nustatyti kaip prioritetinės pavojingos medžiagos, kurių išleidimas su nuotekomis turi būti nutrauktas iki 2033-iųjų.
„Tad nuo 2014 m. išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingųjų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui.
Paprastai tariant, vandentvarkos įmonės, nustačiusios, kad jų nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, laikantis Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimų turėjo pasikeisti taršos leidimą ar taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ir šias medžiagas įsirašyti į leidimus bei neviršyti nustatytos didžiausios leistinos koncentracijos“, – pabrėžė O. Vėbrienė.
Kaip pastebi AAD vadovė, „Vilniaus vandenys“, turėdami žinybinę laboratoriją, privalo atlikti tyrimus, monitoringą ir stebėti laboratorinius duomenis, bet daugiau nei šešerius metus nesiėmė jokių veiksmų, kad į taršos prevencijos kontrolės leidimą būtų įtraukti ftalatai.
„Laikantis leidime teršalų išleidimo iš nuotekų valyklos į aplinką sąlygų ir kontroliuojant į centralizuotą nuotekų surinkimo sistemą savo nuotekas išleidžiančius abonentus, pradėtų veikti principas, kad už taršą moka tiesioginis teršėjas.
Tad kontroliuojant gamybines nuotekas į nuotekų surinkimo sistemą išleidžiančius abonentus, pagal sutartinius įsipareigojimus šie abonentai turėtų atlyginti „Vilniaus vandenims“ už sutartyje nenumatytus arba didžiausias leidžiamas koncentracijas viršijančius teršalus“, – papildė AAD direktorė O. Vėbrienė.
Anot „Vilniaus vandenų“, tiek Aplinkos ministerija, tiek ministerijai pavaldžios įstaigos iki bendrovės patikrinimo laikėsi pozicijos, jog šalies miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatus ir fenolius todėl nėra reikalavimo ar praktikos miestų nuotekų valyklas pritaikyti valyti specifinius teršalus.
Nesupranta aplinkosaugininkų logikos
Apie ftalatų ir fenolių susidarymą ir išleidimą į aplinką kontroliuojančios institucijos nuo pat 2012 metų žinojo: stebėjo jų koncentraciją, bet iki 2019 metų nelaikė tai pažeidimu ir nereikalavo šių teršalų įtraukti į vandentvarkos bendrovių taršos leidimus (TIPK), kad bendrovės valstybei mokėtų proporcingus mokesčius, tvirtina „Vilniaus vandenys“.
Bendrovės teigimu, pagrindinis reikalavimas ir principas, kurio turėjo būti laikomasi ir vandentvarkos įmonės jo laikėsi – negalėjo būti viršijamos didžiausios leistinos teršalų koncentracijos, kad nebūtų daromas neigiamas poveikis aplinkai. 2014–2018 metais nebuvo atvejų, kad „Vilniaus vandenų“ į aplinką išleidžiamose nuotekose ftalatų ar fenolių koncentracija viršytų nustatytas didžiausias leistinas ribas.
Tačiau nuo 2019 metų aplinkosaugininkų nuomonė pasikeitė, didžiosios – Klaipėdos, Kauno, Kėdainių ir Vilniaus – vandentvarkos bendrovės sulaukė reikalavimo mokėti 50 kartų padidintus viršnormatyvinės taršos mokesčius.
„Taip formuojamą šalies aplinkosaugos politiką traktuojame kaip nenuspėjamą ir mažų mažiausiai neatsakingą. Vadovaujantis tokia aplinkosaugininkų logika, vandentvarkos įmonės gali sulaukti dar daugiau staigmenų – milijoninių mokesčių už visas medžiagas, kurių minimalūs kiekiai susidaro ar gali susidaryti miestų nuotekų valyklose“, – sakė M. Švaikauskas.
Itin pavojingi teršalai
Ftalatai – visame pasaulyje aktuali problema. Nors Lietuvos vandentvarkos įmonės teigia, kad Europoje nėra technologinių galimybių ftalatų pašalinimui iš nuotekų, tačiau daugelis Vakarų Europos valstybių šiai problemai spręsti jau dabar pasitelkia modernias technologijas ir skiria milijonines investicijas.
AAD konsultavosi su aplinkos apsaugos problemas nagrinėjančiais Lietuvos mokslininkais – jų nuomone, ftalatams pašalinti iš nuotekų yra sukurta technologinių sprendimų, tik į juos reikia investuoti.
Gyventojams primename, kad ftalatai, kurių rasta iš nuotekų valyklų išleistuose teršaluose, – dirbtinės priemaišos, beveik visada naudojamos PVC plastikuose kaip minkštikliai. Kadangi jie nėra smarkiai įsitvirtinę plastike, todėl nesunkiai patenka į aplinką per visą daikto naudojimo laikotarpį.
Moksliniai tyrimai rodo, kad šis silpnas sintetinis estrogenas siejamas su daugybe ligų: įvairių rūšių vėžiu, diabetu, rezistencija insulinui, širdies ir kraujagyslių ligomis, nevaisingumu, persileidimu, antsvoriu, skydliaukės problemomis, taip pat paskatina uždegiminius procesus, galinčius sukelti sunkias žarnyno ligas.
Vaikams ftalatai gali sukelti astmą ir yra ypač pavojingi nėščioms moterims, nes net maža jų dozė kenkia vaisiaus vystymuisi.
Aplinkos apsaugos departamento sprendimą UAB „Vilniaus vandenys“ per 1 mėnesį gal apskųsti teismui.
LVTA prezidentas B. Miežutavičius: gamtosaugininkai rodo neveiklumą ir bando pelnytis įmonių sąskaita
Anot Lietuvos vandens tiekėjo asociacijos prezidento Broniaus Miežutavičiaus, Aplinkos apsaugos departamentas patvirtino patikrinimo aktą, kuriuo didžiausiai vandentvarkos bendrovei šalyje – „Vilniaus vandenys“ – priskaičiuota mokėti 7,5 mln. eurų mokesčių padidintu tarifu. Kiek anksčiau nepalankių atliktų mokestinių patikrinimų išvadų sulaukė ir kitos – Kauno, Kėdainių, Klaipėdos – vandentvarkos įmonės.
„Atgaline tvarka už praėjusius penkerius metus už į gamtinę aplinką išleidžiamose nuotekose aptiktus ftalatus ir fenolius aplinkosaugininkai įmonėms priskaičiavo sumokėti 50 kartų padidintų nedeklaruotų ir nesumokėtų mokesčių. Taip vandentvarkos įmonėms paliekama vienintelė galimybė – aplinkosaugininkų veiksmus skųsti teismui. Dalis įmonių tai jau padarė.
Esame įsitikinę, kad gamtosaugininkai tokiais veiksmais rodo savo neveiklumą ir bando pelnytis vandentvarkos įmonių sąskaita.
Mūsų nuomone, už susidariusią situaciją atsakomybę turėtų prisiimti patys gamtosaugininkai, kurie apie šių teršalų susidarymą nuotekose žinojo beveik dešimtmetį, tačiau tylėjo ir slėpė apie tai nuo visuomenės.
Kita vertus, kelia įvairių klausimų ir priskaičiuotų mokesčių dydis. Aplinkosaugininkai teršalus apmokestino 50 kartų daugiau nei įprasta. Mokesčiai padidintu tarifu buvo skaičiuoti atgaline tvarka už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą 2014-2019 m.
Tokius aplinkosaugininkų veiksmus traktuojame kaip nekompetenciją arba sąmoningą esamos situacijos nuo visuomenės slėpimą.
Jeigu aplinkosaugininkai būtų laiku vykdę savo pareigas, mokėtina už ftalatus ir fenolius suma būtų 50 kartų mažesnė.
Dabar gi ši suma turės būti sumokėta vartotojų ir abonentų per nuotekų tvarkymo paslaugų kainą.
Tiek Aplinkos ministerija, tiek ir ministerijai pavaldžios įstaigos iki mokestino patikrinimo laikėsi pozicijos, jog miestų nuotekų valymo įrenginiai neturi galimybių valyti ftalatų ir fenolių, todėl nėra reikalavimo ar praktikos (taip pat ir kitose šalyse) miestų nuotekų pritaikyti valyklas specifiniams teršalams valyti.
Taip pat nebuvo reikalaujama šių teršalų įtraukti į taršos leidimus bei deklaruoti ir mokėti mokesčius už jų išleidimą. Netgi viena tikrintų įmonių, kurios nuotekose buvo nustatyti ftalatai, 2018 metais raštu buvo informuota apie priimtą Aplinkos apsaugos agentūros sprendimą, kad pagrindo keisti Taršos leidimą nėra.
Šalies vandentvarkos įmonės jau ne kartą viešai tvirtino, kad neturi nei techninių, nei finansinių galimybių apriboti ar reguliuoti ftalatų patekimą į valymo įrenginius, ir kvietė aplinkosaugininkus sutelkus pajėgas ieškoti ftalatų nuotekose sprendimo.
Ftalatų ir fenolių problemai spręsti, pirmiausia reikėtų ieškoti strateginių sprendimų – t. y. šalyje kurti nuoseklią sistemą, įgalinančią riboti ar užkardyti ftalatų naudojimą kasdienėje buityje ir pramonėje, keisti įstatymus, leidžiančius apmokestinti didžiausius teršėjus (tiek buitinius, tiek ir juridinius), o tuomet jau investuojant diegti modernias technologijas, galinčias išvalyti tai, kas liko ir gali patekti į gamtinę aplinką. Vandentvarkininkų įsipareigojimu, sprendžiant šią problemą galėtų būti nuoseklios investicijos į valymo įrangą bei griežtinama potencialių teršėjų kontrolė“, – pranešime teigė B. Miežutavičius.
