„Įdomiai atrodo, kai per gatve eina didelis, storas bebras. Jis perėjo gatvę ir kilo pievele aukštyn“, – pasakojo vilnietis Andrius.
Tikėtina, kad bebras atklydo iš netoliese esančių nedidelių vandens telkinių. Keletas telkšo Ozo parke, o nusileidus nuo Šeškinės kalno, Linkmenų gatvėje, galima rasti ir kitą nedidelį vandens telkinį.
Gali būti, jog bebras atkeliavo ir iš prūdo, buvusio tarp prekybos centro „Ozas“ ir „Vichy“ vandens parko. Būtent toje vietoje šiuo metu vyksta statybos darbai. Ten anksčiau būdavo galima sutikti ir vieną kitą žveją, tad neatmetama galimybė, kad gyvūnas, jei ten gyveno, sprukdamas nuo žmogaus veiklos paliko savo buveinę.
Taip pat neatmetama galimybė, kad gyvūnas į Šeškinę atėjo ir nuo Neries krantų. Tačiau didžiausią nuostabą kelia tai, kad jam pavyko sėkmingai įveikti itin judrias ir pavojingas Ozo ir Geležinio vilko gatves.
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių.
Bebrai Lietuvoje paplitę visur, kur tik yra pakankamai vandens: miškuose, laukuose, pievose esančiuose įvairiuose vandens telkiniuose.
Minta vandens telkinių pakrančių medžių ir krūmų žieve, šakomis (nemėgsta tik alksnių, eglių, nors ir šiuos medžius kartais apgraužia), vandens ir kai kuriais sausumos žoliniais augalais. Žiemai kaupia maisto atsargas, todėl gali maitintis po ledu. Gyvena apie 12-20 metų.
