Virš jūros skraidė besidairantys žuvies paukščiai ir pakrantės smėlyje kažką medžiojo lapė.
„Lapė? Iš kur atsirado lapė pajūryje?“ – šmėstelėjo galvoje mintis. Žinoma, gerai pagalvojus, o kodėl gi jai čia nebūti. Juk netoliese yra graži pušų ir ąžuolų sengirė – ideali vieta gyventi lapei.
Vis dėlto pajūryje sutikti lapę atrodė gana netikėta. Labiau tikėjausi čia pamatyti briedį ar kokį nors žaltį – jų yra tekę sutikti ne kartą, bet ne šią rudakailę.
Panašu, kad lapei, kaip vėliau paaiškėjo – lapinui, buvo nė motais, kad aplink daug žmonių. Vis mesdamas žvilgsnį į pakrante vaikščiojančius poilsiautojus, kad įsitikintų, ar jie neperžengė saugaus atstumo, lapinas ramiai darbavosi, įkišęs nosį į ant kranto išmestas jūržoles.
Pasirodo, jose buvo nemažai į krantą per audrą išmestos žuvies, tad lapinui nusimatė nebloga puota.
„Reikia jį nufotografuoti!“ – dingtelėjo. Mintyse jau vaizdavausi nuostabų fotoreportažą iš pajūrio „Gamtai“ (taip, mes, žurnalistai, mąstome temomis ir nedarbo metu ir ne, mums nebūtinai įdomu viskas, ką jūs šnekate ar veikiate ir mes tikrai nesiruošiame viso to aprašinėti).
Tačiau pasikuisus rankinėje idėja apie fotoreportažą subliuško, kai suvokiau, kad telefonas guli paliktas namie.
„Ar turi telefoną?“ – viltingai paklausiau savo antrosios pusės. Turėjo, bet išsikrovusį. Taigi, lapino niekuo įamžinti negalėjom.
O gyvūnas, kaip tyčia, šmirinėjo visai šalia. Vėliau, įsikandęs surastą grundalą, liuoktelėjo ant skardžio ir nubėgo savais keliais.
Sutikome lapiną ir grįždami atgal. Bėgo pro šalį. Pamatęs mus stabtelėjo, tarsi pozuodamas. Atrodė kiek nustebęs, kad neskubame jo fotografuoti. Matyt tądien buvo įamžintas ne kartą ir ne du, tad prie dėmesio spėjo priprasti.
Kai pažįstamam ekologui vėliau papasakojau apie prie Olando kepurės skardžio sutiktą lapiną, kurio taip ir nepavyko nufotografuoti, nes, lyg tyčia, neturėjome kuo tai padaryti, šis ilgai juokėsi.
Sakė, kad pasakojimas – kone toks pats, kaip medžiotojų pasigyrimai apie vienu šūviu nušautą pulką ančių, kuriems nėra jokių daiktinių ar vaizdinių įrodymų.
Nusprendėm pabandyti lapiną įamžinti dar kartą, tad kitą dieną, pasikrovę telefonus ir nepamiršę jų namuose, vėl nuvykome prie Olando kepurės.
Lapino ten nebebuvo – matyt po gausios puotos (tiek žuvų, kaip po audros, jūros bangos išmeta ne kasdien), miegojo sau patenkintas oloje.
Ir vis dėlto lapino nuotraukų pavyko sumedžioti. Kurgi kitur, jei ne „Facebooke“. Čia jį pamatė ir įamžino fotografė Aistė Mažonaitė, pasidalijusi nuotraukomis ir su „Gamtos“ skaitytojais.
Taigi labai norint įmanoma viskas – net ir sumedžioti niekaip nebepasirodančio lapino atvaizdą pajūryje.
