V.Krėvės gatvėje gyvenanti kaunietė pakraupo pamačiusi 6 nugaišusius balandžius. Moteris įsitikinusi, kad paukščiai buvo nunuodyti, – kažkas čia pat gulinčiame jogurto indelyje paukščiams paliko lesalo, sumaišyto su nuodais.
Kaune tai jau ne pirmas bandymas nelegaliai susidoroti su anaiptol ne visiems patinkančiais įžūliais sparnuočiais – praėjusių metų pradžioje Šilainiuose buvo aptikta apie 40 nunuodytų paukščių.
Senose lietuvių tautinėse dainose buvo lyriškai pasakojama apie balandį burkuonėlį, kuris nunešdavo laiškelį mylimai mergelei, nes tais laikais elektroninis paštas veikė labai lėtai. Tiksliau, jo iš viso nebuvo.
Tiesa, dainos sudėtos ne visai apie tos pačios rūšies paukščius, kuriuos vieni kauniečiai lesina vos ne iš rankų, o kiti piktinasi kaip aplinką teršiančiais, ligas platinančiais parazitais.
Balandžių pulkų Kaune daugiausia užsiveisė, kai buvo pastatyti pirmieji gyvenamieji rajonai – Dainava, Partizanų gatvė. Aukšti pastatai ir didelė žmonių koncentracija ribotoje erdvėje balandžiams tapo rojaus sodu veistis ir maitintis.
Apie balandžių keliamas problemas ir kitų „miestietiškų“ sparnuočių gyvensenos ypatumus „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Ornitologijos skyriaus vedėju Sauliumi Rumbučiu.
– Kaip jūs vertinate pastarąjį išpuolį prieš balandžius? Barbariškas poelgis, bet gal kauniečiams trūko kantrybė, neapsikentė teršiančių, ligas platinančių sparnuočių?
– Priežastys, kodėl buvo pakišta balandžiams apnuodyto lesalo, galėjo būti ir tokios. Tačiau toks kovos su balandžiais būdas – smerktinas. Juk nuodai galėjo kokiu nors būdu patekti į žmogaus organizmą. Apskritai negalima tokiu būdu naikinti paukščių, nors ir sukeliančių problemų. Reikia rasti civilizuotų būdų jų populiacijai mažinti. Jau seniai taip yra, kad vieni piktinasi miestą teršiančiais balandžiais, kiti, daugiausia senyvo amžiaus, jų gailisi, lesina, ypač stojus šalčiams.
– Paryžiaus municipalitetas balandžius prilygino parazitiniams gyviams, tokiems kaip žiurkės, ir ėmėsi metodiškai mažinti jų populiaciją. Ar pritartumėte tokiam sprendimui Lietuvoje, Kaune?
– Iš principo gal ir taip. Juk balandžiai ne tik teršia miestą, bet ir platina infekcines ligas. Tai ypač aktualu rudenį, kai miestiečiai neįstiklintuose balkonuose sukrauna derlių, o balandžiai puola prie vaisių, daržo gėrybių ir tokiu būdu platina ligas.
Tačiau sprendimą riboti, mažinti balandžių populiaciją turėtų priimti ne ornitologai, o higienos ir sanitarinės kontrolės specialistai, išmanantys, kokias ligas gali platinti mieste gausiai besiveisiantys paukščiai.
– Koks akibrokštas – širdingieji pensininkai lepina balandžius, nors jie įžūlūs ir kvailoki paukščiai. O štai varnas išvaiko, jų nekenčia, nors teko girdėti, kad jos – kaip reta protingi sparnuočiai?
– Tikrai, varninių šeimos paukščiai – varnos, kovarniai, šarkos – pasižymi aukštu intelektu. Ne visais jais žmonės bjaurisi – pavyzdžiui, šarka dėl žalvarinio blizgesio plunksnų nestokoja žavesio.
O miestuose šeimininkaujantis balandis nėra iš mūsų geografinių platumų kilęs paukštis. Tai uolinis karvelis, atklydęs iš kalnuotų kraštų. Tai viena ankstyviausiai paplitusių invazinių rūšių.
Jų priviso tada, kai miestuose atsirado daug aukštų pastatų, po kurių stogais ir balkonuose balandžiams buvo geros sąlygos perėti.
O kai plėtėsi miegamieji rajonai, daugėjo viešojo maitinimo įstaigų, taigi ir maisto atliekų, dar ir žmonės ėmė juos lesinti. Balandžiai – neišvengiami miesto plėtros sovietiniais laikais palydovai. Kai kilo daugiabučiai Dainavoje, Eiguliuose ar Šilainiuose, gausėjo ir balandžių pulkai.
– O gal reikėtų bausti tuos neva gailestingus kauniečius, kurie paikina balandžius juos gausiai lesindami?
– Čia toks dviprasmiškas dalykas dėl paukščių lesinimo. Manau, kad ne tik balandžių – jokių paukščių nereikėtų lesinti, net žiemą. Paukščiai patys turi susirasti maisto. Gamtoje išlieka stipriausi, gudriausi, geriausiai prisitaikę. Tokie gamtos dėsniai ir pagal jų įstatymus nereikėtų statyti lesyklų net zylėms, sniegenoms, žvirbliams.
Bet, kita vertus, juk mes turime vaikus, jie klausia, ar žiemą tie vargšai paukšteliai badauja, nugaišta? Nemeluosime juk vaikams. Todėl nestatyti lesyklų, nelesinti silpnų paukštelių būtų žiauru, nehumaniška. Bet, vertinant padėtį grynai biologiniu požiūriu, lesinti paukščių žiemą netikslinga.
– Kalbėjome daugiausia apie parazituojančius paukščius. Bet gal Kaune nuolat gyvena ir retos, saugotinos paukščių miestiečių rūšys?
– Taip, Kaunas žymus dėl retų paukščių, įtrauktų į Raudonąją knygą.
Tai, pavyzdžiui, didysis dančiasnapis, Ąžuolyno gyventojas. Mažiau žinomas, bet labai įdomus paukštis – pelėsakalis, perintis ir susisukantis lizdus ant aukštų kaminų, po aukštų pastatų karnizais. Taip pat sakalas keleivis skraido po Kauną, Lampėdžių nendrynuose gyvena ir peri retai Lietuvoje sutinkama ūsuotoji zylė. Prie hidroelektrinės buvo pastebėtas net jūrinis erelis, itin retas visoje Lietuvoje paukštis.
