Grįžo ten, kur buvo rastos
G. Paškevičius pasakoja, kad raudonais dažais nupurkštos žalčiukės gana greitai atsigavo po žmonių išpuolio. Dėl to šiandien jos grįžo ten, kur buvo rastos.
„Žaltės sėkmingai išsinėrė iš nudažytos odos. Viena pasimaitino, nes buvo netekusi svorio. Aš jai šiek tiek padėjau, kad ji laisvėje būtų energingesnė ir pati pasigautų grobį. Lygiažvyniai žalčiai – dieniniai ropliai, kurie dienos metu natūraliai įšyla nuo saulės. Nors žalčiukės terariume buvo šildomos dirbtinai, paskutinėmis dienomis pastebėjau, kad vos pašviečia saulė, jos išlenda pasišildyti prieš ją. Tad buvo akivaizdu, kad visos trys patelės yra pasiruošę grįžti į laisvę“, – pasakojo egzotinių gyvūnų specialistas.
Gyvavedžiai žalčiai
Pasakodamas apie jauniklius, G. Paškevičius pripažįsta, kad sunku prognozuoti, kiek jų išgyvens natūralioje aplinkoje.
„Lygiažvyniai žalčiai – gyvavedžiai. Jie pagimdo jauniklį apvalkalėlyje, kuris po keliolikos minučių įplyšta, žalčiukas iškiša liežuvį, pagauna oro gurkšnį. Tada galima sakyt, kad jis jau gimė. Šios žaltės atvedė 19 jauniklių. Dabar jaunikliai jau pasiruošę nertis, o savaitės bėgyje jie turi palikti senąją odą, paaugti ir pradėti medžioti – ieškoti lervų, vabzdžių, vabaliukų, driežiukų.
Gali būti, kad jų grobiu taps tie patys broliai ir seserys, kurie nebus laiku išsinėrę. Dėl to jaunikliai turi kuo toliau vienas nuo kito pasislėpti. Tai – natūrali atranka. Iki pirmo nėrimosi žalčiukai nesimaitina, nes prie jų kaklo yra likęs gemaliukas, kuris duoda maisto medžiagų. Būtų naivu tikėtis, kad jie visi išgyvens. Žalčiukus gali sumedžiot paukštis ar tas pats ežiukas, žalčiukas gali nušliaužti ant kelio ir būti sutraiškytas miškavežio, vežančio mūsų Lietuvos miškus“, – kalbėjo biologas.
Taps draustiniu?
Žalčių paleidime dalyvavusi Gyvybės mokslų centro daktarė, Vilniaus universiteto dėstytoja Grita Skujienė pasakoja, kad apie žalčių radymvietę pranešta ir Saugomų teritorijų tarnybai. Kadangi šių žalčių radymviečių Lietuvoje yra vos 4 ar 5, svarstoma, ar naujoji, aptikta Šveicarijos seniūnijos apylinkėse, neturėtų tapti draustiniu.
„Galima kalbėt apie draustinį būtent šiai rūšiai. Tai reiškia, kad čia būtų ribojama ta veikla, kuri kenktų žalčiams. Kadangi žalčiai turi slėptis, ūkininkavimas, medžių išvežimas su visom šaknim ir kelmais – čia nepageidaujami. Žinoma, apie radymvietę būtina informuoti ir visuomenę – žmonės radymvietėje turėtų atsargiai vaikščioti, žiūrėtų po kojomis, nes žalčiai nėra dideli“, – kalbėjo G. Skujienė.
Unikalus raštas
Kiekvienas lygiažvynis žaltys ant galvos turi unikalų raštą, kuris primena karūną. Šis raštas – tarsi piršto anstpaudas. Dėl to šiandien buvo nufotografuotos visų žalčiukų ir jų motinų galvos. Prireikus, tai padės identifikuoti būtent šiuos roplius.
„Visi žino pasaką „Eglė žalčių karalienė“. Joje minimas žaltys su karūna. Lygiažvynio žalčio lotyniškas pavadinimas – coronella austriaca. Aš visada juokauju, kad minėtos pasakos autorė turbūt žinojo šią žalčių rūšį“, – pasakojo G. Skujienė.
Vis tik lygiažvynis žaltys nuo kitų žalčių skiriasi ne tik tuo, kad turi „karūną“ – jis neturi geltonų dėmių, kurios padeda atskirti kitus žalčius nuo gyvačių. Nepaisant to, atskirti šiuos roplius galima pažvelgus į jų akis – žalčio vyzdžiai yra apvalūs, o gyvatės – vertikalūs bei siauri.
Prie žalčių paleidimo prisijungti buvo kviečiami visi norintys. Roplius į laisvę palydėti atvyko ir apie juos G. Paškevičiui pranešęs Šveicarijos seniūnijos gyventojas Arvydas Šimkevičius.
Tikimasi, kad gyventojai elgsis atsakingai ir saugos retą roplių rūšį. Jei lankysitės radymvietėje, būtinai žiūrėkite, kur statote kojas – šie ropliai nėra lengvai pastebimi.
