Kai Ludovicas Orlando nusprendė išsiaiškinti naminių arklių kilmę, jis užsimojo rimtai.
Molekulinės archeologijos ekspertas iš Prancūzijos drauge su 120 tyrėjų išnarstė arklides ir archeologinių kasinėjimų vietas Azijoje ir Europoje, kad surinktų didžiausią arklių DNR pavyzdžių rinkinį.
Mokslininkams pavyko atrasti DNR pavyzdžių, kurie priklauso net prieš 4–5 tūkst. metų gyvenusiems arkliams.
Po kelerius metus trukusios duomenų analizės mokslininkai pagaliau paskelbė tyrimo išvadas, kurios sulaukė didžiulio susidomėjimo – pagal jas galima geriau suvokti, kaip žmonės prisidėjo prie arklio evoliucijos.
O arklių raidai žmonės turėjo tikrai nemažai įtakos. Pasak mokslininkų, mėgindami išveisti sportinius žirgus ir darbui tinkamus arklius žmonės lėmė arklių rūšių įvairovės sumenkimą. Labiausiai – pastaruosius 200–300 metų.
Pakeitė žmonijos istoriją
Arklys buvo vienas paskutinių gyvūnų, kurį prisijaukino žmogus, – gerokai vėliau nei šunis, galvijus ir kiaules.
Tačiau prieš 5,5 tūkst. metų žmonės pradėjo joti, gerti kumelių pieną ir laikyti šiuos gyvūnus aptvaruose. Nuo tada ne tik žmogus nulėmė arklio vystymosi raidą, bet ir arklys – žmonijos evoliuciją.
„Arklys turėjo nepaneigiamai daug įtakos civilizacijai, – pasakojo L.Orlando iš Tulūzos universiteto. – Arklio dėka galėjome nukeliauti toliau, greičiau ir užimti naujas teritorijas. Mes ėmėme kariauti kitaip. Mes galėjome arti laukus ir užsiimti agrikultūra.
Aleksandro Makedoniečio žirgas buvo toks ypatingas, kad per amžius išliko jo vardas, kurį mes išmokome – Bucefalas.“
Tačiau mokslininkus labiausiai kankino klausimas: kokie buvo šiuolaikinio naminio arklio protėviai?
Nykimą lėmė lūžiai
Arklių genetikos tyrėjai išsiaiškino, kad Iberijoje gyvavo senovinė laukinių arklių gentis. Tačiau mažiausiai prieš 4 tūkstantmečius ji ganėtinai staiga visiškai išmirė.
Tas pat maždaug prieš tris tūkstantmečius atsitiko ir Sibire laisvai laigiusiems arkliams. Likę jų genetiniai pėdsakai, bet ne palikuoniai.
„Tai toks pat atitikmuo, kaip neandertaliečiai – šiuolaikiniams žmonėms“, – tvirtino L.Orlando.
Nors dabar suskaičiuojama apie 600 arklių veislių, jie visi priklauso tik dviem iki šių dienų išlikusioms arklių genetinėms linijoms.
Viena – naminis arklys, o antra yra saugomas Przewalskio arklys, kitaip vadinamas Mongolijos laukiniu arkliu.
Mokslininkus stebina, kokiu greičiu per pastaruosius du tris tūkstantmečius sunyko genetinė arklių įvairovė.
Pirmuosius 4 tūkstančius prijaukinimo metų arklių įvairovė buvo nepakitusi, tačiau vėliau ėmė staigiai nykti.
Nukonkuravo arabų arkliai
XVI ir XVII amžiuje atsirado „grynaveislio“ sąvoka.
„Visos dabartinės šių gyvūnų veislės – nuo Šetlando ponio iki grynakraujo jojamojo arklio – buvo išveistos būtent tuo metu.
Žmonės labiausiai ėmė vertinti ne kokį atstumą gali įveikti arklys, o kokiu greičiu nubėga trumpą kelio atkarpą “, – aiškino L.Orlando.
Pasak tyrėjo, senovėje arkliai buvo veisiami ištvermei, o ne greičiui. Senovinius jis prilygina maratonininkams, o mūsų dienų – sprinteriams.
Veisti buvo pasitelkiamas tik labai nedidelis skaičius geriausių rūšies arklių, tad genetinė įvairovė sparčiai nunyko.
Beje, tai buvo ne pirmasis arklių vystymosi lūžis. Pirmasis įvyko VII–IX amžiais, kai plėtėsi musulmonų imperijos. Atvykėliai atkeliavo arabiškais žirgais.
Elegantiškas, smulkesnių kaulų žirgas buvo sukergtas su tuo metu Europoje gyvenusiais romėnų ir galų arkliais. Pastarieji dabar daugiausia gyvena Islandijoje ir Britų salyne.
Arabų arklių patinai buvo stipresni ir greitai nukonkuravo europietiškuosius patinus.
„Tai, ką mes šiandien laikome arkliu, prieš kelis tūkstančius metų galėjo atrodyti visai kitaip“, – teigė L.Orlando.
Kitas šio mokslininko tikslas – išsiaiškinti, kur tiksliai buvo prijaukinti patys pirmieji arkliai.
„Arklio prijaukinimas – centrinė žmonijos istorijos ašis.
2019-aisiais mes iki šiol nesuprantame, nuo ko viskas prasidėjo. Tai neįtikėtina“, – stebėjosi L.Orlando.
