Lapės visai nebijo žmogaus, netgi po truputį prie jo pripranta. Taip atsitiko ir viename Kėdainių rajono kaime, kur lapę prisijaukino ir ją jau keletą mėnesių maitina keleivių vežimo paslaugas teikiančios bendrovės „Kėdbusas“ vairuotojai, rašo rinkosaikste.lt.
Tačiau lrytas.lt kalbintas gamtininkas bei gamtos fotografas Romualdas Barauskas taip elgtis su laukiniu gyvūnu nepataria, mat prijaukintam žvėriui pripratimas prie žmogaus gali baigtis labai liūdnai.
Pradėjo šerti lapę
Į Kėdainių rajone esančias Daškonių kapines autobusai važiuoja du kartus per dieną – ryte ir vakare. Nuvykęs į galutinį tašką autobusas visuomet pusvalandį stovi stotelėje ir laukia keleivių.
Tai puiki proga vairuotojui papietauti, užkasti. Vienam vairuotojui bepietaujant šis pamatė pūstauodegę ir numetė jai šiek tiek maisto. Lapė iškart prieiti nedrįso, tačiau po kurio laiko, kai autobusas išvyko, maistas dingo, mat kitą dieną jo jau nebuvo. Taip laputę lepino tai vienas, tai kitas vairuotojas, kol ši visai prie jų priprato. Dabar lapė drąsiai ateina prie didelių autobusų, o vairuotojai ją maitina gardesniu kąsneliu.
„Vairuotojai ją maitina ir ryte, ir vakare. Jau tikrai ilgą laiką lapė yra mūsų draugė. Ji priprato“, – sakė vairuotojas Ramūnas Smulskis, kuris, kad būtų linksmiau, į reisą vieną dieną pasiėmė žmoną Agnę ir sūnų Domą.
Sutuoktiniai pamaitino lapę, o jų sūnus su pūstauodege įsiamžino. Lapė dėl gardesnio kąsnelio priėjo vos per kelis metrus nuo vaiko.
„Lapė nebaigšti. Ji priprato, nes ją vairuotojai maitina ilgą laiką. Ji atpažįsta didelius autobusus ir pati prieina prie jų. Vairuotojai tai lašinukų, tai sumuštinukų duoda. Matosi, kad guvi, sveika laputė. Vairuotojai ją išlepino“, – šypsojosi A. Smulskienė rodydama fotografijas, kuriose įamžintas jos sūnus Domas ir gražuolė laputė.
Laukinių gyvūnų jaukinti nederėtų
Pasak gamtos fotografo bei gamtininko Romualdo Barausko, pagrindinė motyvacija, kuria vadovaujasi gyvūnai – savisauga. „Per tas dešimtis tūkstančių metų, kai žmogus vaikosi paskui juos, savisaugos instinktas ištobulėjęs iki auštumų. Jis šiek tiek nuslopsta tik kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, per rują ar kada užklumpa badas.
O savisaugos vienas iš pasireiškimo būdų – labai didelis prisitaikomumas prie aplinkos bei įvairių žmogaus poveikių. Puikiai skaitydami verbalinę kalbą, nuspėdami žmogaus veiksmus gyvūnai gali apsigyventi net sodybose, nebijoti vienų ar kitų žmonių, puikiai jausti, nuspėti jų kėslus ir priešingai – kažkokių vietų ar šalia gyvenančių žmonių paniškai bijoti ir saugotis.
Jei nebūtų medžioklės, bent jau varyminių medžioklių kokį dešimtmetį, daugelis žvėrių populiacijų gyventų šalia žmogaus ir neperdaug jo bijotų. Taigi vieni ar kiti atvejai, kai gyvūnai nebijo žmogaus, tiksliau vieni ar kiti individai (čia kaip ir populiacijos pionieriai, bandytojai) gali būti taip lyg prijaukinami – nieko keisto.
Toks individas vis tiek turi įgūdžius, lengvai skaito žmogaus kėslus ir pasikeitus aplinkybėms netaps labai pažeidžiamu. Tad tokie žmogaus globos veiksmai nėra iš esmės kažkoks blogis. Kas kita, jei gyvūnas (jauniklis) yra išimamas iš gamtos ir užauginamas žmogaus. Tokiu atveju jis neturi įgūdžių savarankiškai gyventi, neturi tiek nuovokos, tokio išlavinto savisaugos instinkto, tad yra labai pažeidžiami ir savarankiškai išgyventi praktiškai negali“, – teigė gamtininkas R. Barauskas.
