Ant Kauno ir Šakių ribos esančiame draustinyje per dvi poilsio dienas apsilankė šimtai žmonių, mėgstančių stebėti gamtą. Paukščių stebėjimo bokštelį ir draustinio teritoriją prižiūrinčios Šilagirio girininkijos vyriausiasis miškininkas Simonas Šilingas prisipažino nesitikėjęs tokios lankytojų gausos. Ankstesniais metais į nuošalią vietovę užklysdavo tik nedideli gamtos mylėtojų būreliai.
Sekmadienį lankytojai iki sutemų kantriai laukė atskrendančių gervių. Iš pradžių danguje sklandė tik trys, vėliau atskrido dar keturios, tad jau atrodė, kad šie paukščiai Lietuvą paliko.
Beveik visos Novaraisčio pelkėje apsistojančios gervės – ne vietinės, atskrendančios iš Karelijos, Skandinavijos. Vėliau jos keliauja į Prancūziją, Ispaniją. Prieš sunkią kelionę dieną ir naktį jos Lietuvoje sustiprėja.
Didžiausias būrys atskrenda iš pietų
Paprastai gervės Novaraistį palieka iki spalio vidurio. Tiesa, jeigu orai anksčiau atvėsta, išskristi jos gali ir anksčiau. Vis dėlto S.Šilingas siūlė palaukti, kol ims temti. Ir iš tiesų – saulei leidžiantis iš visų pusių pasigirdo gervių balsai.
Nakvoti į Novaraistį atskrenda 2-3 tūkst. gervių. Jos atlekia būriais, kuriuose būna po kelis šimtus paukščių. Į nakvynės vietą būriai atskrenda iš Kriūkų šiaurėje, Liepaloto vakaruose, bet didžiausias būrys – iš Paluobių, Griškabūdžio ir Kazlų Rūdos laukų pietuose. Ruoštis nakvynei paukščiams trukdė stiprokas vėjas, kuris blaškė sparnuočius, tad jie į žemę leidosi nedideliais būreliais.
Visą dieną gervės praleidžia laukuose ieškodamos lesalo. Tuo tarpu vietinės gervės, Lietuvoje praleidusios visą vasarą, iškristi neskuba ir dar net nėra susibūriavusios.
Fotografas įsmuko į bebrų urvą
Robertas Patronaitis iš Jurbarko – dažnas svečias Novaraistyje. Tik šiemet pirmą kartą atvažiavo. Gamtos fotografas prisiminė, kaip kartą buvo pasiryžęs pelkėje praleisti visą naktį, kad galėtų užfiksuoti gervių skrydį ankstyvą rytą.
Nendrės buvo išpjautos, tad fotografui teko statytis palapinę, kad pasislėptų nuo baikščių paukščių. Tačiau tamsoje vaikščiodamas iki pusės įsmuko į bebrų urvą. Sušlapus visą naktį budėti jau nebebuvo įmanoma.
„Matėme keturias gerves. Kur tie tūkstančiai paukščių? Visi laukia, reikia kantrybės“, – šypsojosi pasižiūrėti iš Kauno atvažiavusios Jūratė ir Alina kartu su augintiniu Bartu.
Moterys prisipažino nežinojusios, kad netoli Kauno yra tokia ypatinga paukščių stebėjimo vieta.
Panaudojo priešgaisrinį bokštą
S.Šilingas apgailestavo, kad dėl užklupusio viruso nespėjo draustinyje atlikti visų darbų. Nors krūmus iškirto, kad geriau būtų stebėti paukščius, jų išvežti nespėjo. Vis dėlto paukščių stebėjimo bokštelis neseniai nudažytas, miškininkai pasirūpino net dezinfekciniu skysčiu.
Suvalkiečiai išradingi žmonės. Bokšteliui jie panaudojo nebereikalingo Lekėčių priešgaisrinio bokšto viršutinę dalį, kurią atvežė prie pelkės ir pastatė.
Beje, Novaraistis nėra natūrali aukštapelkė. Ji susiformavo iš užakusio ežero. Iki 1957 metų pelkė kartu su pušynais užėmė apie 1000 hektarų plotą. Jau tada joje gyveno įvairių paukščių, vilkų, šernų. Elnių ir šernų pėdsakų lankytojai galėjo pastebėti ir šiomis dienomis, o virš galvos – praskrendantį suopį ar sakalą.
Tačiau gamtos ritmą sudarkė sovietmečio sumanymas kasti durpes. Bet jos pasirodė nekokybiškos, tad 1989 metais durpyną uždarė.
Novaraisčio atgimimas prasidėjo 1992-aisiais, kai miškininkai rekonstravo užtvanką ant Novos upės. Jie pasinaudojo buvusio geležinkelio pylimu, užtvenkė šiaurinę Novaraisčio dalį, po vandeniu paskandindami apie 500 hektarų durpyno plynumų. Taip ši vieta vėl tapo gyvūnijos prieglobsčiu.
