Kai įpiršta prekė iš iliuzijos tampa nusivylimu prasideda kaltų paieškos. Tokia jau žmogaus prigimtis, laikant save ne lūzeriu, o išskirtiniu asmeniu, kaltę dėl nežinojimo ar suvokimu trūkumo perkeliant kitiems, dažniausiai silpnesniems, skirtingai mąstantiems ar kitokios pasaulėžiūros piliečiams.
Ir kuo primityvesnė bendruomenė, tuo paprastesni atrandami paaiškinimai bei sprendimai. Viduramžiais kaltų paieškos vadinosi raganų medžiokle, kai galėjai už akių ar plaukų spalvą tapti inkvizitorių dėmesio objektu.
Dabar šie viduramžiai sugrįžta, tik dega ne laužai, o valdžios troškimo aukurai, mūsų liaudžiai žadant duonos ir žaidimų. Kartu paėmus šis opiumas liaudžiai tai būtų mėgėjiška žvejyba, be kurios tūlas lietuvis jau turėtų neįsivaizduoti prasmingo gyvenimo.
Šis mėgėjų žvejybos svarbos atradimas gimė gal prieš kokį dvidešimt metų, kai buvo mesta idėja, pasirėmus „Vilmorus“ apklausa, kad 0,5 mln. Lietuvos piliečių užsiima žvejyba. Arba kas antras vyras tikriausiai savo laisvalaikį leidžia prie vandens su meškere rankose.
O tai reiškia, kad poreikis žuvų ištekliams gausinti yra didelis, ir „Vilmorus“ apklausos užsakytojas, tuometinis Lietuvos Žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų Centras (dabar Žuvininkystės tarnyba) turi rimtą pagrindą gauti ženkliai daugiau lėšų plėsti žuvivaisos darbus. Koks šių darbų efektyvumas dar klausimas, bet siekiant tikslo visąlaik galima pateisinti priemones.
O žuvų ištekliai vis mažėja ir mažėja katastrofiškai Bent jau taip ima tvirtinti mėgėjiška žvejyba užsiimantys piliečiai. Kai jie, prisipirkę aibę brangių meškerių, valčių ar įrangos, nuvykę prie telkinio nesugauna tiek žuvų, kiek žadėjo žinys Korsakas.
Čia kai kam jau tapo antra Lietuvos religija, net ir teorinės žvejybos pamaldos per TV vyksta kiekvieną sekmadienį. Lūzeriais niekas nenori būti, elementarių gamtinių dėsnių nepaisoma, nėra žinių, kad žuvų gausą kinta veikiant visam gamtiniam ir antropogeniniam kompleksui, bet, kaip viduramžių visuomenėje surandamas priešas – žvejai verslininkai.
Dėl jų neliko ežeruose žuvų, nors verslininkai, mėgėjai, aplinkosaugininkai ir brakonieriai Lietuvoje yra skirtingose dimensijose. O kur dar dažno lietuvio mąstymas, kad investicijos į žvejybą turi atsipirkti.
Kai ši idėja apie verslinės žvejybos žalą prilipo prie kai kurių partinių bosų smegenų vingių, įgavus valdžią imtasi veiksmų. Tvarka ir teisingumas turi vykti. Prasidėjo politiniai sprendimai, o jų pateisinimui vidaus vandenyse visuomenei buvo mestas kaulas, kad po verslinės žvejybos uždraudimo Kauno mariose vos per kelis metus bendra žuvų biomasė išaugo beveik 4 kartus. Gamtos tyrimų centro mokslinių tyrimų duomenimis, žuvų išteklių padaugėjo nuo 440 tonų 2014-aisiais iki 1640 tonų 2018-aisiais.
Taigi Aplinkos ministerija, valdant Mazuroniui ir Jonauskui, uždraudžia verslinę žvejybą ežeruose ir Kauno mariose, po to užsako tyrimus ir iš vienintelės įstaigos gauna reikalingą atsakymą apie itin pozityvius pokyčius. Tačiau vietiniai žvejai apie tai užsiminus tik šypsosi, nes jokio reikšmingo žuvų pagausėjimo Kauno mariose jie nejaučia.
O kai kam kyla klausimai, kai užsakytus tyrimus atlieka viena įstaiga, tai ir atsakymai gali būti tokie kokių reikia tvarkos ir teisingumo bei buvusių „spaliukų“ reitingams. Nes, logiškai mąstant, padalinus 1640 t iš 6350 ha Kauno marių ploto, gauname 258 kg/ha, kai iš produktyviausio Lietuvos telkinio Kuršių marių sugaunama tik 26 kg/ha. Ar dar kyla kokių klausimų apie GTC atliktų tyrimų objektyvumą, kurie nustatė, kad pagal produkcijos dydį Kauno marios gali konkuruoti su žuvininkystės ūkių tvenkiniais?
Žvejų visuomenė tikriausiai jau pamiršo istorijas apie žvejų rojaus idėją. Apie tai, kad kartu su turizmo organizatoriais, kitomis institucijomis diegti mėgėjiškos žvejybos zonas, kur galima atvažiuoti su šeimomis – ir pažvejoti, ir apdirbti tą žuvį, pernakvoti. Kodėl mes važiuojame į Norvegiją, juk galima turėti tokias paslaugas ir Lietuvoje“, – pompastiškai 2013 m. kalbėjo ministras Mazuronis. „Per kelis metus mes norvegus nugalėsim“, – optimizmo nestokojo tuometinis aplinkos ministras.
Žuvys, kurios bus leidžiamos į būsimųjų žvejybos rojų vandens telkinius, ketinama įsigyti konkursuose. Anot aplinkos viceministro Lino Jonausko, tikimasi, kad jos bus lietuviškos. Daugiausia tai bus plėšriosios žuvys – lydekos, starkiai, šamai. Bet norime, kad pasiūla būtų kuo platesnė. Jeigu pavyks sutarti ir su privačių vandens telkinių savininkais, gal ir vaivorykštiniai upėtakiai atsiras, kurie nėra įprasti mūsų vandens telkiniams“, – kalbėjo L.Jonauskas, (neturėdamas žalio supratimo apie šaltavandenėms žuvims reikalingas augimo sąlygas).
„Nuo trejų iki penkerių metų vyks šis projektas. Anot Valstybinio turizmo departamento direktorės R.Balnienės, kalbos, kad tarp žvejų galime nukonkuruoti Norvegiją, nėra be pagrindo. „Lietuva yra visiškai kitokia šalis dėl kainos ir kokybės santykio palyginti su Norvegija. Mes visada laimėsime, mes esame šiuo metu įtraukti į dešimtuką efektyviausių pagal kainos ir kokybės santykį šalių turizme, dėl to mums jokių problemų nėra“, – teigė direktorė.
Tačiau jau 2015 m. šis projektas buvo uždarytas. Gamtosaugos specialistams kelia nerimą ir pats sumanymas – „Žvejybos rojaus“ ežeruose gausiai įveisti tik kai kurių rūšių žuvis. Dirbtinai pažeidus natūralią gyvūnijos pusiausvyrą gali būti sutrikdyta visa ekologinė sistema.
Tokių atvejų ežeruose jau buvo ne vienas ir prireikia labai daug laiko bei lėšų neapdairios žmonių veiklos klaidoms ištaisyti. Yra dar viena medalio pusė. Versline žvejyba užsiimantys vietos žvejai buvo išstumti iš verslo, nors didžioji dalis tikrai nieko bendra neturėjo su ežerus siaubiančiais brakonieriais.
Vietiniams žvejams ši istorija apie sukurtą rojų atkartoja Ilfo ir Petrovo romano „Dyliką kėdžių“ herojus, tik šiuolaikiniam romano kombinatoriams ir pinigų skirstymui vietoj dvylikos kėdžių buvo pasirikti dvylika ežerų ir upių , o Vasiukais tapo Zarasų ir Molėtų rajonai. Tokių įtarimų žvejams sukėlė 2015 m. Molėtų savivaldybės jau palaiminta jungtinės veiklos sutartis.
Ji numatė, kad „rojų“ kartu su savivaldybe, Aplinkos ministerija, Valstybiniu turizmo departamentu ir Lietuvos kaimo turizmo asociacija turėjo kurti žvejybos įranga ir priemonėmis prekiaujanti bendrovė „Normak“.
Ši bendrovė pasirinkta be jokio viešųjų pirkimų konkurso, nors panašia veikla Lietuvoje užsiima dar bent kelios įmonės. Būtent „Normak“ turėjo steigti žvejybos priemonių ir nuomos punktus, parinkti ežerams tinkamiausią žūklės jauką ir masalą, išleisti informacinę knygelę. Negana to, pagal jungtinės veiklos sutartį didžiuosius ežerus, kuriuos dabar valdo savivaldybė, būtų galima ne konkurso tvarka perduoti kuriam nors partneriui. Buvo pagrindo nuogąstauti, kad šis lobis gali atitekti tai pačiai privačiai bendrovei.
Tačiau lozungai nemiršta. 2020 m. mestas šūkis Žvejų rojus = mūsų valdžia+mėgėjų žvejyba atgijo sulig šiais rinkimais. Dar pastiprinus mitingais organizuotais mėgėjų žvejybos verslą vykdančiais lobistais. Ir nesvarbu, kad Grigeo metų metais teršė Kuršių marias, bet savo veiklos pateisinime, pasitelkę neaiškios kilmės ekspertus, ciniškai teigia, kad jokio poveikio žuvims savo veiklos Kuršių marioms nepadarė.
Toliau ne mažiau ciniškai seka ir Klaipėdos uosto pareiškimai, kad tolimesnis sąsiaurio gilinimas žuvims tik į naudą, nes tai leis greičiau atlikti krovos darbus ir bus mažesnė tarša. Po SGD terminalo statybos jau dešimtmetį Jūros vanduo mariose pastoviai atiteka iki Rusijos sienos, baigia sunaikinti nusistovėjusią ekosistemą, bei sąlygoja šaltesniu metu laiku priverstinį žuvų pasitraukimą į Rusijos vandenis. Kai mariose ties Nida jau sugaunamos tik menkės ar strimelės, tai tikriausiai atsitiko dėl pernelyg kenksmingos žvejybos verslo įtakos?
Nelaimingi unguriai
O dabar reiktų pakalbėti, kaip vasario 2 d. spaudoje išsireiškė dabartinis Aplinkos ministras ministras Simonas Gentvilas, apie ypač nelaimingą ungurio likimą – „[...]Valstybė ES lėšomis kasmet įveisia pusantro milijono unguriukų.
Žvejai pernai oficialiai sugavo 2,76 t ungurių, tačiau laimikio nauda valstybės biudžetui ir vartotojui yra beveik neregima“, – atkreipia dėmesį ministras. Vidaus vandenyse sugaunama mažiau nei 1 proc. viso šalies žvejų laimikio. Lietuva importuoja daugiau nei 100 tūkst. tonų žuvies, perdirba ir eksportuoja analogišką kiekį. „Aplinkos ministerijos siunčiamas signalas vietinius išteklius apdorojančioms įmonėms – laikas investuoti į sausumos akvakultūrą“, – teigia Simonas Gentvilas.
Iškyla klausimas, o kas per specialistai, kurie patarinėja ministrui ir kitiems seimo nariams (ar tik ne reakcingu mąstymu ir pasisakymais garsėjantis Klimavičius?), kokie bus sprendimai, kurie remiasi tik tokiais tendencingais postulatais ir prielaidomis, ES lėšų įsisavintųjų išvedžiojimais. Koks bus selektyvių duomenų selektyvus sprendimas ir kas tuo suinteresuotas, ir kam nuo to bus geriau? Ir kas po tuo bandoma paslėpti?
Negi sunku gauti kitų specialistų nuomonę ir surinkti informaciją kaip kitos kaimyninės šalys: Lenkija, Vokietija, Latvija tvarkosi su ungurių išteklių valdymu, įžuvinimu, versline ir mėgėjų žvejybos apimtimis ir būdais. Tad nelieka kitko, kaip bent jau tokiu būdu pateikti kitą, ne ES lėšų įsisavintųjų ir mėgėjų lobistų nuomonę.
Ungurių atsiradimo istorija Vilnijos krašte jau siekia šimtmetį, kai pasinaudojus Vokietijos, Prancūzijos patirtimi, buvo atrastas būdas žuvinti ežerus ir tvenkinius jūroje sugautais ungurių jaunikliais, dar kitaip vadinamais stiklinukais. Kiek įžuvindavo, tiek proporcingai po 5-15 metų sugaudavo išmigruojančių suaugusių ungurių. Vilnijos krašte ši įžuvinimo praktika imta taikyti XXa. pradžioje, tik ežerai čia gerokai šaltesni, tad ir unguriai, kaip šiltamėgė žuvis, auga žymiai lėčiau. Po įžuvinimo ungurių ežeruose gali pasitaikyti ir praėjus 30 m., nors didžioji dalis išmigruoja po 12 – 25 m.
Migruojančius nerštaviečių link ungurius sugauti nėra sunku, tam naudojant venterius, gaudykles, medines ar vielines dėžes, ypač kai iš ežero išteka neplatus upelis. Belieka tik numatyti palankias žvejybai gamtines sąlygas ir per kelias dienas sugaudyti didžiąją dalį migruojančių ungurių.
Ši įžuvinimo unguriais praktika buvo pratęsta ir sovietiniais metais. Nuo 1956 m. iki 1986 m. rytinės ir pietinės Lietuvos ežerus buvo įleidžiama iki 4 mln. kasmet, viso apie 50 mln. stiklinių unguriukų. Pagal statistikos duomenis, ežeruose po įžuvinimų pradžios po dešimtmečio jau buvo sugaunama apie 10 t ungurių kasmet. Tai gana nedaug, lyginant su įžuvinimo apimtimis, bet tikriausiai lėmė ir prasta apskaitos sistema, ir, tikriausiai, neracionaliai atlikti įžuvinimo būdai: laikas, normos ir vietos. Nežiūrint į tai, pagal savo ekonominę vertę, unguriai tapo svarbiu ežerinės žvejybos dalimi.
Reguliarus žuvinimas nutrūko, nes dėl ungurių išteklių mažėjimo ir dėl Kinijos akvakultūros rinkos, ungurių lervutės pabrango ir jų kaina tarptautiniuose aukcionuose už kg galėjo siekt 500 JAV doleių/kg ir daugiau. Šios objektyvios priežastys lėmė, kad nuo 1987 m. iki 2008 m. žuvinta buvo mažais kiekiais su didelėmis pertraukomis, o bendras įžuvintas kiekis nesiekė 1,5 mln. lervučių ir mailiaus, vidutiniškai mažiau nei 80 tūkst. per metus.
Ungurių išteklių mažėjimu susirūpino ir patys verslininkai. Jie nuo 2007 m. iš Lietuvoje esančios specializuotos žuvivaisos įstaigos pirkdavo mailių ir legaliais bei nelegaliais būdais žuvino savo išnuomotus telkinius, tikėdamiesi po keliolikos metų turėti pajamų. Yra tokių, kurie telkinių įžuvinimui paskyrė ir ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Ir dabar ungurių laimikiai iš ežerų jau didžia dalimis yra jų nuopelnas, nes valstybinės įžuvinimo apimtys prieš tai buvo itin menkos. Tačiau kam nenaudinga ši tiesa?
Susirūpinus ungurių išteklių katastrofišku mažėjimu ir nesaikinga eksploatacija, Europos mokslininkų rūpesčiu buvo priimtas reglamentas 1100/2007, kuriame numatyta eilė priemonių jų išteklių atstatymui. Reiktų paminėti kelias svarbiausias nuostatas: buvo uždrausta išvežti lervutes už ES ribų, o šalys dalyvės, norinčios prisidėti prie išteklių eksploatavimo, turi pasiruošti ungurių išteklių valdymo planus: tame tarpe susimažinti žvejybos intensyvumą ir nusimatyti telkinių įžuvinimo planus, vietas, apimtis.
Dabar verslinės žvejybos taisyklės yra itin griežtos: numatytas ribotas žvejybos vietų skaičius, limituojamas laikas, o ir pačią žvejybos vietą įsigyti galima skelbiamo aukciono būdu. Surinktos lėšos turėtų būtis skirtos žuvų išteklių atstatymui.
Pagal Lietuvos Ungurių valdymo plano nuostatas, unguriais pasirinkti telkiniai turėjo būti žuvinami tiek, kad apie 35 tonos kasmet išmigruotų į jūrą, o likusius šalis galėtų panaudoti savo reikmėms. Tam buvo skiriami Europos pinigai, kuriais galėtume išlaidas lervučių įsigijimui padengti. Alegoriškai sakant, ES mums duoda pinigų grūdams, kuriuos pasėję mes turėsim kasmet po 35 tonas atiduoti, o likusį derlių pasiimti sau.
Bet įsivaizduokit tokią situaciją, jei jūs grūdus subersite į valdžios parinktą nederlingą dirvą, kiek bus garantijų, kad jūsų derlius bus didesnis už numatytą ribą. O jei dar pinigus skirtus grūdams jūs dalinai panaudosit grūdų kombainams, mašinoms pirkti, sandėliams statyti, kontorai išlaikyti? Kiek tada liks grūdų sėjai? O dar vežant neuždengtais kėbulais, grūdai ir į šoną nubyra, ir savo reikmėms lieka...
Jei sovietiniais laikais žuvino po 2-4 mln. ungurių lervučių kasmet, ir gavo kasmetinės produkcijos po 10 t. Iš kur tas optimizmas, kad užaugs 50 t ungurių žuvinant du tris kartus mažiau nei numatyta. Statistika rodo, kad žuvinta buvo vidutiniškai vos po vieną mln. per pastaruosius 10 metų.
Kas tada atsakys jei ungurių užaugs ženkliai mažiau nei tikėtasi? Pažadus prieš ES vykdyti reikės, tad, kai kam valgyti reiks mažiau arba išvis nevalgyti, arba atsiduoti brakonierių malonei. O jei uždraus – neliks oficialios statistikos ir galutiniai rezultatai priklausys nuo mokslininkų fantazijos, kaip tai atsitiko su Kauno mariomis.
Tad aiškėja, kad uždrausti žvejoti valdžiažmogiams yra žymiai lengviau negu padauginti išteklius, dar prisidengiant humanizmu už ES lėšas. O kas paneigs, kad kaip „Žvejybos rojaus“ atveju ungurių žvejyba po kelerių metų bus vėl legalizuota ir atiduota kokiai nors monopolinei firmai.
Tas konfliktas tarp piliečių ir verslininkų keliamas jau seniai. Ir tam naudojamos ES gamtosauginės fondų lėšos. Kaip pavyzdį galima paminėti Lietuvos gamtos fondą, kuris jau kelis metus propaguoja ir ragina nevalgyti dalies žuvų, tame tarpe ungurių. Lyg tai Lietuva turi didžiulę įtaką pasauliniam žuvų išteklių sunykimui. Lygtai nežinotų, kad bendrame ES kontekste Lietuvoje sugauti unguriai tesudaro vos 0,1 -0,2 proc. nuo bendro metinio ES ungurių sugavimo, t. y. 3-10 t Lietuvoje prieš 3-5 tūkst. tonų bendro ES laimikio kiekį.
O kai kurie užsienio ekspertai teigia, kad Egiptas sugauna tiek pat kiek visa Europos Sąjunga.
Pabandykim tai paaiškinti Vokietijos, Danijos, Olandijos, UK, ar Prancūzijos piliečiams, kur kasmet atskiros šalies verslininkai sugauna po 200-500 tonų, sumoj apie 2000 t ungurių , o kur dar šių šalių mėgėjai, kurie sugauna kasmet apie 500 t ir jiems leidžiama žūklauti versliniais žvejybos įrankiais bei gaudyti migruojančius, tame tarpe ir Lietuvos telkinius palikusius, ungurius.
Kai ministras pasako, kad ungurių laimikio nauda valstybės biudžetui ir vartotojui yra beveik neregima, tai norisi padėti praregėti. Vilniui, Kaunui, kitiems didmiesčiams naudos gal ir nėra, bet, pvz., koks nors optimizmu trykštantis Valstybinis turizmo departamentas galėtų suskaičiuoti, kokią naudą teikia ši žuvis Molėtų, Ignalinos ar Zarasų krašto infrastruktūros vystymui. Mes tik padėsim tai atlikti.
Mes negalim ungurio kilogramo lyginti su antienos kilogramu, nes niekas ungurių kilogramais nevalgo. Jei ungurys rūkytas, jis bus panaudotas kaip pagrindinis šventinio vakaro akcentas, kuomet po gabalėlį, po 100 g pasivaišins svečiai.
O jei sugalvosit išvirti karališką žuvienę, tai pagal gana žinomos ir išgirtos kavinės receptūrą su kitomis žuvimis vienas kilogramas ungurių sunaudojamas verdant 40 litrų puode, ir visiems į lėkštę įdedamas ir dažnas dar po antros porcijos užsisako. Tai jei tokiu būdu skaičiuosim, iš 1 tonos ungurio galima išvirti 40 000 l karališkos žuvienės, o jei jų sugaunama ne 2,7 tonos kaip 2020 , o pvz. 8 t. kaip tai buvo 2018 m.
Tik neapsigaukit, akvakultūros būdu užaugintiems unguriams dėl prastų skonio savybių šiems patiekalams netinka.
Kalbėti apie ungurių įtaka šalies ekonomikai yra beprasmiška, jei turimi skaičiai sulyginami su bendru žuvų suvartojimu. Tik neaišku koks vartojimas, jei mes , anot ministro, 100 tūkst. t žuvų importuojame ir 100 tūkst. t išvežame.
Tačiau vietinis žvejybos verslas turi didelį poveikį kaimo regionų vystymuisi ir integruojasi į žiedinės ekonomikos vystymąsi. Tai grandis, turinti didelę reikšmę kelionių industrijos vystymuisi, o iš kitos pusės iš telkinių gaunama aukštos vertės produkcija. Tiesioginis poveikis apima darbo vietų sukūrimą ir po to ungurių apdorojimo, paskirstymo, maitinimo vietų , rekreacinių zonų išlaikymui.
Jau keletas dešimtmečių didėjant kulinarinio turizmo svarbai, unguriai, o ne kuojos ar karpiai vaidina žymų vaidmenį krašto populiarinime. Galima diskutuoti kokią naudą sukuria unguriai, bet niekas nepaneigs, kad kokybiškas maistas – tai dar vienas svarbus aspektas. O, nesant tinkamos infrastruktūros ir kulinarinio patrauklumo, vargu ar mes galime tikėtis, kad į šiuos kraštus ne sezono metu čia atvyks poilsiautojai, o nepasiriks kitų, labiau egzotiškų kraštų.
Skaičių magija. Apie mėgėjų naudą, kurią lobistai gaudo.
Kalbėtis apie kitą konflikto pusę su žvejais mėgėjais sudėtinga. Nes tai prilygsta Dovydo kovai prieš Galijotą, ypač kai Galijoto ausys ir akys ir mintys užkištos milijonų eurų vertės argumentais. Nes, kaip aprašė V. Čepas Vakarų eksprese kai „2020 rugpjūčio 1 Klaipėdoje susirinkęs didžiulis būrys žvejų mėgėjų prie sienos kalė aplinkos ministrą ir Seimo narius. Stipriai išgąsdino, taip stipriai, kad ministras pažadėjo uždrausti verslinę žvejybą Kuršių mariose“. O dabar jau norima ir visoje Lietuvoje. Nes politikams irgi reikia bonusų, ypač tiems, kuriems saldus melas svarbiau už karčią tiesą.
Žvejai mėgėjų atstovai nesidera, jie reikalauja. Taip lengviau, nes veikia ne protas, o minios instinktas, nėra čia vietos jokiems argumentams. Kažkur girdėta tokia pozicija, ir įvardinta labai negražiu žodžiu iš raidės F, kai viena socialinė grupė be argumentų niekinama, o kita aukštinama.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei.
Tačiau pabandysim pažvelgti į mėgėjų teikiamus atskirus faktus ir juos panagrinėsim. Pagal dabar ypač pabrėžiamą naudą valstybės biudžetui.
Iš mėgėjų už metinius, mėnesinius, vienkartinius leidimus surenkama apie porą milijonų eurų. Čia verslininkai ryškiai pralaimi, nes jų tik keli šimtai, o mėgėjų, pagal metinių leidimų skaičių mėgėjų gali būti apie 100 tūkstančių. Tikrai ne du ir ne penki šimtai tūkstančių, nes tas, kas vieną ar du kartus paima meškerę į rankas vargu ar gali save vadinti net žveju mėgėju. O verslininkai ne tik pateikia produkciją visuomenei, bet dar ir sukuria 3-5 darbo vietas krante.
Mėgėjai geriausiu atveju išsiveža namo šiukšles. Už kurių surinkimą atsakingos savivaldybės.
Gal kas gali pasakyti kiek Lietuvoje yra žvejybos gidų? Šitą veiklos rūšį jau daugiau kaip dešimtmetį taip įkyriai perša valdžios institucijos. Gal yra duomenų kiek iš tos veiklos pragyvena? O jei taip, kiek jie mokesčių sumoka valstybei?
Štai kaip skambėjo Lietuvos meškeriotojų sąjungos pirmininko Sauliaus Mikalausko duomenys apie mėgėjišką žūklę Lietuvoje (2017 m., konferencijoje Klaipėdos Universitete): „Nauda. Gamyba Lietuvoje veikia 9 gamybos įmonės, dirba 68 žmonės. 2012 metais pagaminta produkcijos už maždaug 1 mln. eurų; Dalis produkcijos eksportuojama, naudojamos vietinės žaliavos. Didmeninė prekyba 36 įmonės, 179 darbuotojų; Pardavimai 2012 metais – maždaug 15,2 mln. eurų; Mažmeninė prekyba Daugiau nei 200 parduotuvių, apie 500 darbuotojų; Pardavimai 2012 metais 38 mln. eurų“.
Skaičiai įspūdingi, kol nepradedi skaičiuoti, kokia dalis pajamų tenka vienam mėgėjų žvejybos sektoriaus darbuotojui.
Paskirsčius bendrą 1 mln. eurų sumą vienam gamybos įmonės darbuotojui, gauname kad mėnesinės produkcijos pagaminama už 1244 eur. Ir čia įskaičiuojant visas tiesiogines ir netiesiogines išlaidas: medžiagos, patalpos, elektros sąnaudos. Darbo užmokesčiui ne kaži kas lieka.
Didmeninės prekybos įmonės pardavimai, skaičiuojant vienam darbuotojui, vaizdas atvirkščias – mėnesiui tenka 7076 eur.
Mažmeninės prekybos įmonės pardavimai, skaičiuojant vienam darbuotojui mėnesiui tenka 6333 eur.
Kas nesupranta, kuo skiriasi mažmeninė prekyba nuo didmeninės, galima paaiškinti kas rašoma ekonomikos vadovėliuose. Pagrindinis skirtumas tarp didmeninės ir mažmeninės prekybos yra tas, kad didmeninė prekyba pagrįsta modeliu „verslas verslui“, o mažmeninė – „verslas vartotojui“.
Lietuvoje pagamintos produkcijos dalis pagal galutinę mažmeninę apyvartą gali sudaryti iki 3 proc., (1 mln./38 mln.). Čia neįskaitant, kad dalis produkcijos eksportuojama.
Vadinasi visa kita dalis – 97 proc. Lietuvoje parduodamos produkcijos yra įvežtinė. Kaip teigia patys mėgėjai, didmenininkai įveža (importuoja) už 15,2 mln. eurų, o mažmenininkai parduoda jau už 38 mln. eurų.
Taigi skirtumas – 22,8 mln. eurų – kasmet perskirstoma ir nusėda mažmenininkų naudai. Kokia galėjo būti samdyto pardavėjo alga 2012-aisiais? Tikriausia kokie 300-400 eur. Taigi padauginkim iš 500 dirbančių ir gauname 2, 1 mln. eurų metinių išlaidų personalui. Atimam iš mažmeninės dalies ir gauname 20,7 mln. eurų likutį. Tai reiškia, kad vien tik už prekių perskirstymą vienai iš 200 parduotuvių vidutiniškai gali likti 100 000 eurų kasmet. Tik parduotuvės, kaip žinia, skirtingos ir savo dydžiu ir apyvarta. Sutikit, kad apyvarta gali skirtis dešimtimis kartų.
Pvz. Salmo, kuri sponsoriauja žvejybos guru Korsako laidas
Na, o kokia nauda valstybei ir visuomenei? Ar iškreiptas vienos prekių grupės importas ir jo skirstymas tarp privačių grupių tikrai atneša didžiulę naudą valstybei ir visuomenei, kaip apie tai trimituoja mažmenininkų ir didmenininkų pasamdyti lobistai? Ne paslaptis, kad dalis piliečių apvaginėja patys save, atsisakydami daugelio kitų gyvenimo malonumų, paslaugų, pirkdami prastenės kokybės maisto produktus, kurie gaminami Lietuvoje, ne užsienyje, kad tik galėtų sutaupytus pinigus skirti žvejybos prekėms apie kurias kas savaitę pripasakoja pasamdyti žvejybos guru. O kokios būtų mėgėjų įrankių ir priemonių pardavimo verslo perspektyvos jei šia Lietuvos religija įtikėtų ne 100, o 500 tūkst. Lietuvos piliečių!
Kad sureguliuota verslinė žvejyba neša didžiulę naudą šalies ekonomikai, supranta visos ES šalys. Dėl žvejybos kvotų tarp šalių visuomet vyksta aštrūs ginčai, net Brexit atveju Jungtinės karalystės žvejybos plotų atgavimas siekiant naudos savo piliečiams buvo vienas iš Jungtinės karalystės atsiskyrimo kozirių. ES sukurta daugybė reglamentų norit sureguliuoti šią svarbią gamybos šaką.
Nėra nei vienos šalies, kuri turėtų pakankamai vandenų ir nuspręstų vystyti savo žuvininkystės ekonomiką tik sausumos akvakultūros pavyzdžiu. Nebent būtų dosniai finansuojama ir po to veikla imituojama už ES žuvininkystės fondų lėšas. Kaip sako vienas patyręs žuvininkas, ši veikla prilygtų medžių auginimui šiltnamiuose. Nereikia painioti Akvakultūros sričių ir apimčių.
Didžioji dalis pasaulinės produkcijos dalį sudaro natūraliose sąlygose auginamos žuvys, vėžiagyviai, moliuskai ir dumbliai. Lietuvos užauginta produkcija, išskyrus tvenkininę, tikrai negalės konkuruoti su kitų šalių produkcija, nes savikaina bus kelis kartus didesnė nei įvežtinės.
Taigi klausimas sprendimų priėmėjams , negi objektyvūs argumentai dėl racionalaus šalies ateities išteklių valdymo netenka vertės kai klausimas paliečia suklaidintų rinkėjų balsus? Negi, cituojant V. Čepą, Lietuvoje nėra protingų ir atsakingų žmonių, nepasiduodančių isterijai, blaiviai mąstančių, kurie neleistų sunaikinti šimtmečius siekiantį žmonių verslą, ištisą kultūros plastą, formavusį pamario žmonių pasaulėjautą, istorinę savimonę ir etninę savastį.
