Žaidimukai, kurie nieko nekainuoja. Taip dar vasarą buvau pavadinusi nuotraukas, kurios atsiranda iš niekur, tiesiog stebint šalia esančius augalus ir daiktus.
„Žaidimukai 2“ atsirado kitaip, sunkiau. Nes teko genėti vaismedžius, balinti juos, rauti iš prūdo nendres, trinti „gyvačių nuodais“ sopančius pečius, keiksnoti vėjo suverstus, o po to miglos priplotus prie žemės lapų „paplotėlius“. Grėbti juos, o po to – fotografuoti.
Tai, kas atsiduria kadruose, nekvepia jokiais stebuklus. Greičiau tai – rudens darbų metraštis. Ir dar šiek tiek pačios gamtos nubraižytos grafikos. Tokios lapkritinės, kai visas kaimas užsimaskuoja, o žemės spalvos keičiasi nuo pilkos ir šviesiai rudos iki pačios rudžiausios ir juodžiausios.
Ir vis tiek tai – žmogaus gamtoje sužaista rudeninė „žaidimukų“ partija. Netrukus ims šalti ir balti. Žaisim toliau.
