Tikimasi, jog iš stiebų pagaminta medieninė produkcija – pjautiniai rąstai, atitiks aukščiausios B, C, o gal net A kokybės standartą. Manau, jog šie parametrai tenkina liūto dalies visuomenės poreikius. Bręstantis arba brandus, šiuos kriterijus atitinkantis miškas yra gražus plačiąja šio žodžio prasme.
Kviečiu jus pasižvalgyti po kitokį mišką. Rytą su fotografu Vladu Sciavinsku susitikome sutartoje vietoje. Mūsų tikslas – nufotografuoti mišką, primenantį sengirę. Aš savo ruožtu užsibrėžiau Jus supažindinti su miško elementais – gyvąja dirvožemio danga, miško paklote, pomiškiu, traku ir medynu. Vladas prasitarė, jo troškimas, kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti gamtą, ja žavėtis.
Visa kas be medžių ir krūmų auga ant miško žemės vadinama gyvąja dirvožemio danga. Tai samanos, kerpės, žoliniai augalai, puskrūmiai, grybai. Negyvi pūvantys lapai, spygliai, šakelės ir visa kas miške natūralu bei negyva vadinama miško paklote.
Abu elementai padengia miško žemę storu patalu. Miško medžiams reikalingas milžiniškas kiekis vandens, miško paklotė neleidžia dirvožemiui išdžiūti. Taip pat yra nustatyta, jog nuolat grėbiant, valant miško paklotę, medynas praranda našumą, sumažėja metinis medienos prieaugis.
Stora miško paklotė trukdo medžiams pasisėti, todėl labai svarbu kad miške gyventų žvėrys. Stirnos kasa guolius, barsukai palieka pakapstymus, šernai knisa ir purena. Gyvoji dirvožemio danga – tai žibuoklės, pakalnutės, bruknės, mėlynės, žemuogės. Galima skinti, gėrėtis, ragauti nepamirštant saiko.
Vaikščiodami po sengirę matome neįprastai daug negyvų medžių. Dalis jų nuvirtę, dalis dar stovi kaip stuobriai. Galvojant apie mišką reikia suprasti vieną, atrodytų, labai paprastą dalyką. Ankščiau ar vėliau kiekvienas medis nuvirs. Tai yra neišvengiama. Todėl nesistebėkime, kad sengirėje kalnai pūvančių stiebų.
Mums įprastuose miestų ir ūkiniuose miškuose nuvirtęs medis nesuspėja pailsėti, jį tuoj nugenėja, supjausto ir išveža. Tai daroma reguliariai, nagingai, atsakingai. Racionalu, nuvirto medis, vadinasi kirsti nereikėjo. Augančio medžio gi gaila? O nuvirtusio... pats kaltas!
Jei kalbame apie natūralų mišką, jame pilna negyvų medžių, o vabzdžių, grybų, samanų, kerpių ir kitos gyvasties randama šimtai. Kiekviena rūšis slepia savo DNR sekas, kurios jau dabar mums yra reikalingos. Tai vaistai ir technologijos. Šiandien mums svarbu visko nesunaikinti, kad ateityje spėtume ištirti ir išrasti. Antraip paskui ieškosim kaip to paparčio žiedo...
Vaikštant po mišką sutelkime dėmesį į jaunų medelių grupes, kurios šauniai, stipriai veržiasi į dangų. Tvirti, tiesūs, ilgais viršūniniais ūgliai medeliai vadinami pomiškiu.
Pomiškis – jauni medžių vaikai. Pažinti šį miško elementą verta grynai iš praktinių paskatų. Nori pasodinti medelį ir tikiesi kad jis augs 100 metų? Sodink tiesiu stiebu, viena viršūne, sveiką sodinuką. Kuo tokių tvirtų medelių daugiau, tuo miškas dailiau atsikuria.
Natūraliame miške nereikėtų tikėtis, kad medžiai pasisės vienodai puikiai, tolygiai visame plote. Po dalelę, po ketvirtadalį, trečdalį ankščiau ar vėliau medeliai išaugs. Ne visur ir visada reikia skubėti. Miškui gali augti 1000 metų. Neskubinkime reikalų. Žalios eglių grupės, liepų, klevų kompanijos džiugina.
Trakas - miško elementas neduodantis miškininkams ramybės. „Mes norime atkurti miškus geresnius nei jie augo iki šiol! Jei nekirsim, nesodinsim, plotas ilgainiui apaugs lazdynais, ievomis, šaltekšniais, sausmedžiais, šermukšniais ir kitais krūmais. Nei šunobelė, nei gudobelė, mišką atkursime tikslinėmis rūšimis – pušimi, egle, beržu, juodalksniu”. Nesiginčiju, rimti reikalai. Vaikštinėdami su Vladu randame plotų apžėlusių lazdynais.
Primygtinai prašiau paimti kadrą taip, kad matytųsi sąlyginai prastai atsikūrusi giria. Mano nuomone, miške turi likti „netvarkos”, čia ne bulvių lysvė, ne rugių laukas. Vis tik net krūmai atlieka dirvožemio apsaugos, oro valymo funkcijas. Pagaliau trakas yra terpė gyventi ir maitintis voverėms, miegapelėms, pelėnams, stirnoms, elniams, šernams, kėkštams, riešutinėms ir kitiems reikalingiems Dievo kūriniams.
Medynas – pagrindiniai miško medžiai, sengirėje atsilieka reikšmingais techniniais parametrais. Medžiai labai stambūs, bet jų nedaug. Daugelio šerdys išpuvę. Nebūtų iš šios eglės pjautinių rastų, labiau tuščiavidurių malkų krūva. Mes tai pripratome prie vaizdo – medis prie medžio, stiebas prie stiebo.
Puikiam ūkiniam medynui, kurio skalsumas 1,0 rašome pažymį dešimt. Sengirei, kurios skalsumas gal 0,5, arba 0,4... kaip bežiūrėsi lieka neigiamas balas. Už tad čia medžiai skirtingo amžiaus, aukščio, įvairios rūšinės sudėties. Eglės, liepos, ąžuolai, klevai, pušys nežus nuo vienos ligos, kenkėjo ar aplinkos poveikio vienu metu. Medynas liks atsparus. Tai yra labai svarbu keičiantis klimatui.
Tokio miško po kurį vedžiojau fotografą Vladą yra apie 2 proc.. Nekertamo, nevalomo, neželdinamo, kitaip tariant, ekstremaliai natūralaus miško Lietuvoje tikrai yra per mažai. Niekas nereikalauja 50 proc., svajoti apie 30 proc. gali būti irgi per drąsu, net neracionalu. Bet tie dabartiniai 2 proc. yra apgailėtinas mizeris.
Man asmeniškai trūksta tokių sengirių. Aš neatmetu medienos tiekimo poreikio, ūkininkavimo miške svarbos ir naudingumo. Sutinku, jog rekreaciniu požiūriu toks miškas ne visiems prie širdies. Tačiau pripažinkime, gamtiniu požiūriu vertingiausio miško - sengirės Lietuvoje turi būti didesnis bent 5 kartus.
Noriu priminti, kad Lietuvoje pagal miško kirtimo taisykles brandūs ąžuolynai yra kertami pagrindiniais kirtimais. 2017 metų miškotvarkos duomenimis ąžuolynų yra 7395 ha. 16 proc. jų yra vyresni nei 121 metai. Ąžuolynai ūkiniuose miškuose kertami sulaukus 121 metų. Ne visi tie 7395 ha yra toje ūkinėje grupėje, dalis patenka į rezervatus, kertines miško buveines. Įdomu būtų sužinoti, kiek jų jau atrėžta, paruošta kirtimui? Noriu palinkėti drąsos naujam aplinkos ministrui Kęstučiui Mažeikai atsisakyti pagrindinių kirtimų ąžuolynuose valstybiniuose miškuose.
Tadas Ivanauskas savo veikale Lietuvos paukščiai rašė, kad net kieta medžiotojo širdis susigraudina matydama kragą sukantį ratus apie vandenyje plūduriuojančią pašautą patelę. Pagailėkime senų medžių, nekirskime įdomiausių miškų, palikime sengirių.
Daugiau apie mišką sužinosite čia: Pasimatuok eigulio kepurę
