Pomėgis kurti tokius drabužius Aurelijai nesvetimas. Moteris yra dirbusi siuvėja, tačiau dabar sako savęs tokia vadinti negali – 10 metų ji praleido dirbdama mokykloje, o dabar jau 11 metus darželyje auklėtojos padėjėjos pareigas einanti tiltagalietė įspūdingų drabužių kūrimą laiko tik pomėgiu.
11 metų besitęsiantis hobis
Idėja augalus panaudoti drabužiams atsirado dar prieš vienuolika metų, kai Tiltagalių kultūros direktorė pasiūlė Aurelijai sudalyvauti alternatyvios mados festivalio konkurse „Pašėlęs ruduo“, o į pagalbą atskubėjo ir vaikų grupės auklėtoja bei šokių mokytoja.
„Tai buvo pirmas kartas, kai per tiek mažai laiko turėjome aprengti darželio vaikučius. Tada kartu prisijungė net vaikučių mamos. Siuvau rūbelius, ant kurių bendromis jėgomis derinom, klijavom augalus.
Pirmas blynas, tačiau vaikučiai laimėjo žiūrovų simpatijas. Tai buvo pirmas kartas, kai tarp vaikų buvo ir mano dukrytė trijų metų. Na, o paskui ir prasidėjo...“, – prisimena Aurelija.
Dar kartą darželio vaikus meno kūriniais papuošusi moteris vėl laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, o į darbą prisijungus ir auklėtojai bei šokių mokytojai mados šou virsdavo pilnu pasirodymu.
„Vėliau pradėjau viena savo dukrai kurti. Namuose lengva pamatuoti siuvant karkasą. Reikia pagalvoti, kaip lengviau tą rūbą užsidėti ar užsivilkti“, – pasakoja Aurelija.
Šimtai valandų darbo
Laiko, skirto kūriniams, moteris sako neskaičiuojanti, tačiau daugiau dėmesio tam atitenka būtent prieš renginius, po kurių galvoje vėl sukasi mintys, ką dar būtų galima panaudoti.
„Šiaip jau po renginio mąstau, ką galėčiau panaudoti kitam, ką pateikti, ko dar nenaudojau. Tošis rinkom su šeima jau žiemą. Pabandžiau iš tošies daryti kalėdinius žaisliukus eglutei, o tada jau sugalvojau rūbams pabandyti“, – sako tiltagalietė.
Visgi darbas su tošimi užtruko iš ties ilgai – teko beveik dvi savaites ploninti žieves, o dar dvi – jas klijuoti. Kiek tiksliai valandų toks pomėgis atima, pasakyti tikrai sunku.
„Gal 50 valandų ir net daugiau. Su eglės kankorėžiais dar ilgiau. Sunku paskaičiuoti. Per kokias 4 val. vakare susiklijuodavau tik gal 4–5 eilutes suknelei. Visoms dalims kostiumo – tai tikrai šimtas kankorėžių, šimtas valandų. Kostiumas – tai batai, suknelė, skrybėlaitė, puokštė, auskaras vienai ausiai“, – vardija Aurelija.
Paruošti augalai, aiškina Aurelija, kartais pinami ar surišami tarpusavyje, o tuomet ant „karkaso“ suklijuojami karštais klijais. Vadinamuoju „karkasu“ dažniausiai tampa seni, sukarpyti ir per naujo susiūti drabužiai, tačiau naudoti yra tekę ir statybinį tinklelį, agroplėvelę ar popierių. Be to, ruošiant tokį pagrindą drabužiui, pabrėžia moteris, svarbu apgalvoti kelis aspektus.
„Prieš pradedant klijuoti, turiu apgalvoti, kiek gali rūbas susitraukti, kaip lengviau apsivilkti. O be to, apklijavus pasirinktais augalais, pats rūbas tampa mažiau lankstus, nesitempia.“
Ilgiau pasidžiaugti pavyksta ne visais kūriniais
Daug laiko atima ne tik pats klijavimas, tačiau ir medžiagų ruošimas – Aurelija sako, kad gamtos gėrybių neužtenka prisirinkti. Eglių kankorėžius reikia išardyti, spyglių šerdis nukarpyti, tošį išploninti, o galiausiai viską suskirstyti pagal spalvas.
Visgi begalės valandų pareikalavę kūriniai ne visada džiugina ilgai, o ir vietos visiems kūriniams namuose atrasti sunku.
„Jei lapai, tai tikrai laikosi kokią savaitę. Na, nebent klevo rožės iš lapų tai ilgam. Tošies rūbus turiu jau keturi metai, išsilaikė, gal truputį kažką tektų perklijuoti. Turiu praeitų metų, tik irisų lapų pynės jau pagelto, tačiau karpytų šakelių gėlės, tujų sėklos laikosi puikiai.
Kankorėžių, manau, ilgiau laikysis. Kiekvieną kartą apsirengus ir pavaikščiojus modeliukui, kartais kažkas atsiklijuoja, tenka vėl priklijuoti. O šiaip po renginio tikrai ant podiumo galima pamatyti prikritusių žiedelių, lapukų.
Darbo daug, pirštai pūslėti būna nuo karštų klijų, nes tenka prispaudus palaikyti, kol gerai prisiklijuoja, o kai kurie darbai lieka tik nuotraukose“, – sako Aurelija.
Prisideda ir artimieji
Aurelijos modeliu nuo pat 3-ejų metukų dirba jos dukra, kuriai dabar jau 14. Tiesa, drabužius dabar demonstruoja ir dar viena mergaitė iš darželio, kuriame Aurelija dirba. Kad jai būtų drąsiau, moteris sako praeitų metų rudenį ir pati kartu praėjusi podiumu.
Be to, Aurelijos dukra ne tik pademonstruoja mamos kūrinius, tačiau ir atneša moteriai įkvėpimo, o gražių žodžių bei pagalbos negaili ir kiti Aurelijos artimieji.
„Kai dariau rūbus iš kerpių, tai būtent dukra sugalvojo parsinešus iš kiemo, kad gal galima panaudoti. Kankorėžius padėjo rinkti bendradarbė.
Jau pernai galvojau užteks, bet brolis pasakė, kad kaip aš taip galėjau pasakyti, juk visi laukia, ką aš sugalvosiu dar.. Tai ir šį rudenį dalyvavau. Padaryti darbai stebina visus, taip pat ir mane. Galutinis rezultatas visada malonus“, – neslepia Aurelija.
Tiltagalių gyventojos fantazija išties stebina ir ją pačią – gaminiai nesikartoja, o ir atrasti gamtoje pavyksta vis kažką naujo. Be to, laiko Aurelija atranda ir atviručių gamybai, piešimui ar įvairioms kompozicijoms, ir nors ji neslepia, kad kartais tenka susidurti su miego trūkumu, galutinis rezultatas atperka vargus.
„Sulaukiu tokių pagyrų, jog išprotėjus, kad kruvinas čia darbas, o iš tikrųjų gal net malonus. Darai, net nežinodama kas gausis, o jei rezultatas pranoksta lūkesčius... Malonus jausmas, pamiršti, kad mažai miego buvo visą mėnesį“, – sako Aurelija.
