Graikiją tyrinėjo pėsčiomis: egzotikos daug, tik turistų mažai

Po karantino ir ilgo sėdėjimo namie išbandėme kitokias atostogas Graikijos saloje: be lėkimo motociklais ir automobiliais, apylinkes išžvalgant pėsčiomis. Žygiai uolėtomis pakrantėmis, per alyvmedžių giraites, liečiant šimtamečių medžių gumbuotus kamienus, grožintis uolas apkibusiais kalnų čiobreliais poilsio suteikė daugiau, nei galėjome tikėtis.

Didžiausia miesto gatvelių puošmena – gausiai žydinčios bugenvilijos.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Didžiausia miesto gatvelių puošmena – gausiai žydinčios bugenvilijos.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Pavieniai turistai jau žvalgosi po senamiestį.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Pavieniai turistai jau žvalgosi po senamiestį.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Krautuvėlių ir kavinių pilna gatvė kol kas pustuštė, turistų vos vienas kitas.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Krautuvėlių ir kavinių pilna gatvė kol kas pustuštė, turistų vos vienas kitas.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Tsilivio namai spalvoti, žydintys krūmai tą ryškumą dar sustiprina.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Tsilivio namai spalvoti, žydintys krūmai tą ryškumą dar sustiprina.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Kai atsibosta smėlėtas krantas, gali pasikarstyti po aštrius gretimos pakrantės akmenis.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Kai atsibosta smėlėtas krantas, gali pasikarstyti po aštrius gretimos pakrantės akmenis.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Įkyri mergina gėles bruka per prievartą.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Įkyri mergina gėles bruka per prievartą.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Saulėlydžiai čia trumpi, pasislėpus saulei iš karto užgula tamsa.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Saulėlydžiai čia trumpi, pasislėpus saulei iš karto užgula tamsa.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Šimtmečius nugyvenusį alyvmedį žmonės pavertė vandens talpos saugykla.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Šimtmečius nugyvenusį alyvmedį žmonės pavertė vandens talpos saugykla.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Zakinto miesto centro pastatai neaukšti, po žemės drebėjimo atstatyti itin saugiai.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Zakinto miesto centro pastatai neaukšti, po žemės drebėjimo atstatyti itin saugiai.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Kelių šimtų metų senumo alyvmedžių giraičių grožis žodžiais nenusakomas.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Kelių šimtų metų senumo alyvmedžių giraičių grožis žodžiais nenusakomas.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Lauko krosnis (kairėje) stovi dažname kalnų kaimelių gyventojų kieme.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Lauko krosnis (kairėje) stovi dažname kalnų kaimelių gyventojų kieme.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Į gatvę išsikrausčiusios kavinės interjeras lankytojus vilioja senienomis.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Į gatvę išsikrausčiusios kavinės interjeras lankytojus vilioja senienomis.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Po ilgo karantino Tsilivi kurortas dar tik bunda, vandens pramogų siūlytojų daug, bet norinčiųjų jomis naudotis beveik nėra, pliažai pustuščiai.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Po ilgo karantino Tsilivi kurortas dar tik bunda, vandens pramogų siūlytojų daug, bet norinčiųjų jomis naudotis beveik nėra, pliažai pustuščiai.<br>G.Kudirkienės nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Gailutė Kudirkienė, panskliautas.lt

Jul 19, 2021, 12:27 PM

Dėl patikrų – vargas

Į Zakinto salą Graikijoje skridome birželio pradžioje su pirmuoju gausesniu turistų srautu. Tebebuvo karantinas, galiojo apribojimai.

Daugiau užkardų, dokumentų tikrinimo – aerouosto darbuotojai ne žvilgteli, o atidžiai skaito kiek-vieno keleivio skiepų dokumentus, kovido testų rezultatus.

Gyva eilė nusidriekusi kaži kur, juda iš lėto.

Kelionių agentūros vadovė šūkčioja per galvas, kad QR kodas, kurį ryte gavome prieš pusantros dienos užpildę ilgiausią anketą, kol kas nebus skenuojamas, dar nėra tam reikalingos įrangos, pareigūnai tą dokumentą privalės tiesiog skaityti, duomenis sulyginti su asmens dokumentu. Geriau pateikti popierinį variantą, telefone sunkiau matyti.

Šnara kuprinės, kuičiamės tarp visokių dabar skrydžiui reikalingų pažymų. Aimanuoju: jei būčiau žinojusi, kokia čia gaišatis ir eilės, tikrai būčiau neskridusi. Į lėktuvą įleidžiami tik paskiepytieji ir turintys neigiamus testus. Mes – pasiskiepiję, tad gana ramūs.

Neliko serviruotų stalų

Graikijoje karantinas griežtesnis, kaukės privalomos ir lauke.

Pirmą dieną visi tvarkingai laikosi drausmės, iki pat restorano žygiuoja kaukėti ir tik ten įsidėję maisto kaukes nusiima.

Tada jau įprastas švediškas stalas – renkiesi, ką nori, kiek nori ir dediesi pats. Karantino pėdsakas restorane tik toks, kad neliko baltomis staltiesėmis užklotų ir serviruotų stalų, prabangaus viešbučio maitinimo blokas dabar panašus į kuklią valgyklą, ant stalų – plastikinės staltiesėlės. Vos tik baigei valgyti, stalą ir staltiesėlę darbuotojas nupurškia dezinfekciniu skysčiu.

Maistas nepakitęs – viskas šviežia, gardu ir taip gausu, kad nėra jėgų visko išragauti.

Jau per vakarienę pasklinda neoficiali žinia, jog viešbučio teritorijoje, miestelyje bei pliaže turistams galima būti be kaukių, pareigūnai atostogaujančiųjų nebaudžia.

Pagrindinis viešbučio kontingentas – jaunos šeimos, vyresnių žmonių beveik nematyti, o anksčiau jų būdavo beveik pusė.

Visi sveiki, bet antrą ar trečią atostogų dieną atsiranda kosinčių ir čiaudinčių. Į juos krypsta visų akys. O kas, jei užkratas?

Gausybė valymo ir dezinfekcinių priemonių kvapų graužia gerklę, nejauku net atsikrenkšti.

Salos simbolis – vėžlys

Nuo aerouosto iki kurorto Tsilivi vos 10 kilometrų.

Zakinto išskirtinumas – milžiniškos alyvmedžių plantacijos. Dėl to sala atrodo labai žalia, gerokai žalesnė nei Rodas, Kosas ar Kreta.

Čia kur bevažiuotum ar siauresniais keliukais pėsčias kulniuotum, abipus šešėlį meta alyvmedžiai. Jaunų medžių giraitės pramaišiui su kelių šimtų metų senumo medžiais.

Nesuvokiama to medžio stiprybė: žaibo trenktas, perskilęs pusiau, apdegęs ir pajuodęs, gumbais susisukęs, bet kažkaip užsilopęs žaizdas žaliuoja toliau, brandina aliejingas uogeles.

Slėniuose plyti vynuogynai, kalnų papėdės apaugusios spygliuočiais ir eukaliptais, į dangų šauna kiparisai, pajūryje gausu diemedžių ir visokių žydinčių krūmų, o ir aukštumos neplikos.

Agentūros vadovė siūlo keletą ekskursijų. Išskirtinė turistų vilionė – pagal pietinę pakrantę nardantys didieji jūriniai vėžliai. Jie tarsi vizitinė kortelė, suvenyrų krautuvėlės užverstos žaliais pliušiniais vėžliais.

Norinčių vykti nedaug, žmonės susilaiko dėl pandemijos, geriau važiuos patys, ne būriu.

Sala maža, visų pakrančių linija sudaro vos 123 kilometrus, skersai salą plačiausioje vietoje bus apie 25 kilometrus.

Nuo karantino pradžios saloje nevažinėja visuomeninis transportas. Jei kam labai reikia ir neturi automobilio, gali vykti taksi. Nuo Tsilivio iki sostinės – 5 kilometrai, kaina – 11 eurų. Automobilių nuoma gerokai pabrango, parai atsieina mažiausiai 55 eurus. Degalai brangesni nei Lietuvoje.

Erzino gaidžio ir šuns kaimynystė

Tsilivi – antras pagal dydį salos kurortas. Pagrindinė gatvė, o tiksliau atkarpa pajūriu besitęsiančio kelio, apstatyta viešbučiais ir krautuvėlėmis, tarp jų gyvenamųjų namų beveik nėra, vietiniai įsikūrę tolėliau.

Veikiančius viešbučius ant pirštų galima suskaičiuoti. Matyti, kad kai kurie karantino neišgyveno, stovi apšiurę, neatnaujinti, jokio veiksmo aplink nevyksta, į tuščius baseinus prinešta lapų ir smėlio, ant paradinių laiptų svyra neapkarpytos rožės.

Prieš dvejus metus darytose Tsilivi pliažo nuotraukose nėra net kur obuoliui nukrist, dabar gi gulinėtojų beveik nėra, gultų nuomotojai budi bergždžiai, klientų nesulaukia ir vandens pramogų įranga.

Ryte vaikščiodami pajūriu sutinkam lietuvių porą iš mūsų viešbučio.

Moteris skundžiasi, kad prastą kambarį gavo, langai į kaimiškai gyvenančių graikų kiemus, ten loja šuo, o penktą ryto kakarinę paleidžia gaidys.

Mes, matyt, nesam taip smarkiai miestiečiai, netrukdo nei šunys, nei ankstyvos giesmės, nei ant terasos stogo čirškiantys žvirbliai. Prie balkono sienos kregždės susilipdę lizdą, nardo pirmyn atgal, vaikus peni. Paukščių kaimynystė į naudą, kambaryje nėra nė vieno uodo.

Po žemės drebėjimo statė kitaip

Graikijoje jau esame nemažai žvalgęsi, tad nutariame, kad šįkart nesiblaškysim, tyrinėsim vietovę tiek, kiek pajėgsime apeiti pėsčiomis.

Tsilivi žygeiviams labai dėkinga vietovė: siauri asfaltuoti keliukai driekiasi ir pajūriu, ir į salos gilumą, gali nesunkiai nukulniuoti kelias dešimtis kilometrų, nes nuo kaitros gelbsti išsikeroję alyvmedžiai.

Pėsčiomis įveikiamas pajūrio ruožas kontrastingas, įlankėlės su smėlio juostomis, jas įrėmina didingos uolos, uolėtas krantas tęsiasi kilometrą kitą, paskui vėl leidžiasi žemyn.

Didžiausias žavesys – keliukai aukštyn žemyn per alyvmedžių giraites, pro retokai išsimėčiusius vietinių namus.

Daugelis jų panašesni į solidžias vilas, senų namų, vienaaukščių ir kuklučių, beveik nematyti.

Vienos tokios vilos kieme vyksta intensyvus darbas, vyrai remontuoja ant pakylos užkeltą žvejybinį laivą. Tolėliau ant stovų stūkso jachta, laukia savo eilės.

Mus, svetimus, tingiai aploja šuo, su jo šeimininku užsimezga pokalbis. Nusistebėjus gan naujais ir turtingai atrodančiais namais vyras paaiškina, kodėl nematyti senovinių būstų, nors, istoriniais duomenimis, Zakintas apgyvendintas prieš gerus 5 tūkstančius metų.

Pasak pašnekovo, 1953 metais salą supurtė net 4 žemės drebėjimai. Zakintas virto griuvėsiais. Visiškai sveiki liko tik 3 pastatai: Šv. Dionizijaus katedra, Nacionalinis bankas ir Šv. Nikalojaus bažnyčia. Visi jie stovi taip pat kaip sala besivadinančioje sostinėje Zakinte. Dar išliko keli iki galo nesugriuvę pastatai ir keletas namukų kalnų kaimuose.

Viską teko atstatyti iš naujo. Kiekvienas pastatas kilo su labai griežta kontrole, privalant laikytis antiseisminių reikalavimų.

Vietiniai salą linkę vadinti Zante, o sostinę Zakintu.

Vilioja turistus nemokamu saulėlydžiu

Kitą dieną mūsų pasivaikščiojimų maršrutas nusuka į aukštumą, nuo kurios atsiveria žalumoje skendintis slėnis. Aukštumoje stovi keletas gyvenamųjų namų, pora prabangių vilų ir viešbutis, siūlantis turistams apartamentus.

Viešbutis įkurtas keistokoje vietoje. Jūra – už kelių kilometrų, bet turi būdą kaip atvykėlius privilioti: kelių kilometrų spinduliu pakelėse pritvirtintos lentelės su nuoroda į patį įspūdingiausią salos saulėlydį. Ir prierašas: „Ėjimas nemokamas.“ Sako, susigundę užvažiuoja, pasižvalgo, o kitą kartą, žiūrėk, ir apsistoja. Net ir šiuo metu, kai po pandemijos turizmas Europoje dar sustingęs, matyti, kad viešbutis jau turi gyventojų.

Iš viešbučio terasos vaizdas išties įspūdingas: tarp kalnų plyti žalias derlingas slėnis.

Gyvenamųjų namų kiemuose verda gyvenimas, langai atlapoti, groja muzika, kiemuose pabirę vaikai. Ant sienų ir tvorų lipa žiedais apsipylusios bugenvilijos, lyg egzotiškos gėlės žydi bananmedžiai. Po milžinišku itališko stiliaus balkonu nubalintomis kolonomis vaikštinėja dvi perekšlės su gausybe viščiukų, netoliese, praeivius išvydęs, skiauterę purto gaidys. Šunys, kaip Graikijoje įprasta, keistai taikūs, tingi loti.

Akimirksniu dingo suolelis

Kitas maršrutas – nuo viešbučio gatvele išeinam tiesiai į uostelį, tada pajūriu, palei uolą persiritant į kitą smėlėtą įlanką, tada į kalną, atsiduriant ant stataus skardžio, keleliu nutolstant nuo vandens, pro alyvmedžių giraičių šeimininkų vienkiemius, pakasant paausius nelojantiems sargams.

Ant uolos viršaus baisiai kepina, bet grožis ir kvapas neišpasakyti, visu smagumu žydi kalnų čiobreliai, laukiniai rozmarinai, šalavijai, kalninės mėtos ir dar gausybė man nežinomų žolynų.

Uostelyje, prišlietas prie akmens sienos, atsuktas į džiūstančius tinklus ir žvejų laivelius, stovi nusilupusiais dažais suolelis. Kelis vakarus iš eilės ant jo sėdi žilagalvių graikų pora. Tai kalba, tai tyli. Greit suprantam, kad vyras – kažkurio laivelio šeimininkas. Ankstų rytą išplaukia žvejoti su kompanionu, o priešpiečiu žmona ateina jo sutikti, prisėdusi ant to suolelio laukia, paskui abudu eina namo. Atrodo, gyvena ant tos uolos. Vakarais ateina tiesiog pasėdėti.

Vieną vakarą į uostelį įrieda autobusiukas su garsiakalbiu ant stogo, pabyra juodbruvi vaikai ir tokio pat gymio suaugusieji. Tai vietiniai romai.

Dienomis jų autobusiukas suka ir suka ratus po apylinkes, garsiakalbis plyšoja, kad surenka metalą.

Uostelyje ir pliaže kyla alasas, vaikai kumščiuojasi, subridę į seklų vandenį taškosi, vyrai rūko, moteriškės garsiakalbe kaži ką aiškinasi, taip pritraukdamos visų dėmesį.

Kurį laiką parėkavusi triukšmingoji kompanija išvažiuoja.

Ten, kur ką tik buvo suolelis, dabar kūpso krūvelė lentų. Metalinės konstrukcijos ir varžtai išgaravo.

Įkyruolės prekę grūda net kūdikiams

Tą patį romų vaikų būrelį nuolat sutinkam įvairiose kurorto vietose. Tarpusavyje šneka nesuprantamai, vietinius užkalbina graikiškai, o į mus kreipiasi gestų kalba: rodo į burną, tada delnukais paplekšnoja pliką pilvą, nutaiso verksmingą miną ir angliškai prašo pinigų.

Nežino, kad mokam graikiškai, tad vyrui priklijuoja pravardę „Žmogus skrybėlė“ ir kaskart sutikę taip šaukia.

Kai būrelis sugarma į krautuvėlę, pardavėja juos greit veja lauk. Kitos krautuvės pardavėja tiesiog užstoja įėjimą.

Spėjam, kad saloje – naujas romų desantas. Prie viešbučių pasirodo merginos su glėbiais į celofaną susuktų rožių, lenda prie žmonių šypsodamosi, sako norinčios įteikti dovaną ir kiša gėlę. Kas paima, tam bėga iš paskos ir reikalauja pinigų. Jau be šypsenos, gana agresyviai. Atgal įbrukti apmokestintą „dovaną“ retam pavyksta, vyrams nepatogu grumtis su mergina, tad krapšto pinigines.

Dovanotojos neapsakomai įkyrios, ką tik nuvytos seka iš paskos ir kiša rožes tiesiog į rankas. Neima suaugusieji, tuomet bruka vaikams vežimėliuose, o paskui persekioja jų tėvus. Ir mums keliolika minučių viena lipo ant kulnų, atstojo tik imta fotografuoti, tada jau ėmė dengtis veidą.

Jaukios, nes neišpuoselėtos

Prasidėjus antrajai atostogų savaitei susiruošiam nukulniuoti ir į sostinę. Atstumas netolimas, bet kelias į kalną, tad baiminuosi kaitros.

Žygis malonesnis nei tikėjomės, nuolat lydi medžių ūksmė. Pasiekus Zakintą nebūtina miesto gatvėmis pėdinti dar trejetą kilometrų iki centro, stačiais ir ilgais laiptais galima iškart leistis į senamiestį.

Atsiduriam tiesiai prie vandens, matyti, kad šioji miesto pakrantė kadaise buvo kurortinė. Dabar iš gausybės sublokuotų betoninių persirengimo kabinų liko lyg obuolio graužtukas nubrizgęs, aptrupėjęs, grafičiais pripeckiotas statinys.

Kelių šimtų metrų krantinė nykoka, be žmonių.

Užtat centras ties uostu prigrūstas transporto. Prie pat gatvės prisišvartavusi dramblio kaulo spalvos jachta, joje stoviniuoja būrelis merginų. Šalia vis stabteli taksi, ir kompanija pildosi dar viena ir dar viena tamsiaplauke.

Pasmalsaujam, koks tai renginys. Merginos paaiškina: renkasi į mergvakarį ant vandens.

Eiti krantinės gatve neįmanoma, dėl gausaus transporto triukšmo nepajėgiam susišnekėti, tad sukame į miesto gilumą ir atsiduriame erdvioje pėsčiųjų gatvėje su gausybe krautuvių, kavinių ir restoranų.

Visokių gėrybių pasiūla didžiulė, o turistų beveik nėra. Juos atskirti lengva, atvykėliai – be kaukių, o vietiniai griežtai laikosi karantino taisyklių, visi kaukėti.

Žodis „senamiestis“ sąlyginis, be minėtų 3 išlikusių pastatų, visi kiti po didžiųjų drebėjimų atstatyti, žinoma, laikantis buvusio stiliaus. Beveik per 70 metų jau ir jie spėjo pasenti, ne visi kruopščiai perdažomi, ne visi laiku atnaujinami, todėl gatvelės ir jaukios, neatrodo perdėtai išpuoselėtos.

Pamačius patiekalą akys iššoko

Po vaikščiojimų užvertus galvas stebint langus, balkonus, kolonas ir kitokį architektūrinį gėrį, žvalgomės, kur papietauti.

Nutupiame po didžiuliais lauko skėčiais, vartom meniu, svarstom, kas gardžiau. Norėčiau žuvies, salotų... Padavėjas apibūdina patiekalus, į kurių pavadinimus užmetam akį. Paklausiame, ką jis rekomenduotų? Vyras akyse atgyja, graikai labai mėgsta kalbėti apie maistą, kaip kad mėgsta gaminti bei gausiai ir neskubant valgyti.

Pasakoja apie patiekalą, įvairių mėsiškų kepsnių rinkinį, kurio viena porcija paprastai patiekiama dviem asmenims. Tikina, kad nepasigailėsime.

Kai užsakymą deda ant stalo, akys iššoka ir atgal nebegrįžta. Milžiniškas medinis padėklas, ant kurio keliais sluoksniais sukrauti avienos šašlykai, kiaulienos dešrelės, kalakutienos kepsniai, veršienos gabalėliai, jautienos muštinukai, maišyto faršo maltinukai ir dar kažkas, ko nemoku apibūdinti. Iš šonų kyšo skrudintos bulvytės, saldžiojo svogūno griežiniai, salotos, pomidorų puselės, agurkų juostelės, kraštuose dar kelių rūšių padažai, keli šaukštai tzadziki, o po visu tuo kalnu paklota alyvų aliejumi supiltų pitos gabalėlių.

Kantriai sėdim prie stalo dvi valandas ir bandom nors kalno viršų nuvalgyti. Įveikiam gal tik ketvirtadalį. Prašome sąskaitos ir jaučiamės nepatogiai.

Per ilgą pietavimą supratome, jog restoranėlyje dirba visa giminė – broliai ir jų žmonos, viską kepa čia pat, prie kliento akių. Buvo atėjusi ir mama, pasėdėjo prie stalelio su anūku, davė nurodymus ir vėl išėjo.

Vieno brolio žmona prieš mums kylant pasiūlo nesuvalgytą maistą pasiimti patiems, sudėtų į dėželę. Sumosuojam rankomis, ginkdie – mūsų viešbutyje viskas įskaičiuota!

Supykdė spėlionės, kas prezidentas

Pro viešbučio langą matyti Jonijos jūra, kalnas su alyvmedžių sodu ir regis čia pat dunksanti Kefalonijos sala. Ji už beveik 16 kilometrų. Dešiniau irgi matyti kalnai, ten, už 18 kilometrų, jau Peloponeso pusiasalis.

Jonijos jūra sūresnė nei Viduržemio, skalaujanti kitų Graikijos kurortinių salų krantus. Esą dėl to lengviau plaukti.

Tsilivio kurorte pakrantė sekli, gilėja iš lėto. Vanduo birželio pradžioje būna apie 21 laipsnį, poilsiautojai aikštijasi, kad per vėsus, mauduolių vienas kitas. Žmonių pliaže šiek tiek pagausėja sekmadienį, kai prie vandens su vaikais atvažiuoja vietiniai.

Uostelyje po medžiu pasistačiusi automobilį prie vandens gano anūką močiutė. Vaikas mus užkalbina, vyras jam atsako, moteris stebisi, kad šis moka graikiškai, mielai leidžiasi į pokalbį.

Sako, esanti iš Atėnų, bet jau 20 metų gyvena Zakinte. O taip, apie Lietuvą žino, ir apie mūsų prezidentą Lukašenką žino.

Nustemba, kad ne Lukašenka, tada kas? Porošenka? Kai ir vėl nepataiko, lepteli, jog tada tikriausiai mūsų prezidentas Putinas.

Nebejuokinga. Supykstam. Einam tolyn.

Vakare pagrindinis Tsilivio poilsiautojų maršrutas yra sukti už uosto uolos ir žiūrėti, kaip už tolyje esančios kalvos slepiasi saulė.

Zakinte, kaip ir kitose Graikijos salose, beveik nebūna vakarinės prieblandos, saulė pasislepia ir už kelių minučių jau tamsu. Vasara ar ruduo, temsta beveik tuo pačiu metu, apie 20–21 valandą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.