Kupranugarių taip ir nerado
Sacharos pavadinimas magiškas. Būtent dėl jo Rokiškio turizmo ir amatų informacijos centro darbuotoja Paulina Lašaitė su būreliu smalsuolių nusprendė apsilankyti šioje paslaptingoje pelkėje, esančioje tarp Kavoliškio gyvenvietės ir Panemunėlio miestelio.
„Visi žinome, kad yra tokia pelkė, bet niekas iš mūsų nebuvo ir kojos ten įkėlęs. Tad kai į centrą užsuko netradicinius žygius mėgstantis žmogus ir pasisiūlė mus nuvesti, iškart sutikome. Ir dar juokavome, kad einame ieškoti kupranugarių – juk dykuma“, – šypsojosi turizmo specialistė.
Pelkėje kupranugarių, aišku, nebuvo nė kvapo, bet įspūdžių liko per akis. P.Lašaitė pasakojo, kad tarp aukštų kauburių, atrodo, tiesiasi graži pieva. O iš tiesų tai gilūs ežerėliai. Įpulsi ir vargu ar išnersi.
Laukymėje smalsuoliai išvydo iš smėlio ir betono supiltus lopinius. Palydovas jiems paaiškino, kad tai takai žvėrims. Jais bėga, kad neprasmegtų liūnuose.
„Be patyrusio palydovo nepatariame, nerekomenduojame ir neleidžiame eiti į Sacharą. Tai pavojinga, galite namo negrįžti“, – įspėjo.
Kai kas iš bendrakeleivių, apsilankę vieną sykį, sakė daugiau nebeisiantys, nesą ten į ką žiūrėti. Bet P.Lašaitė lankėsi dukart – rudenį ir pavasarį. Pelkė jai pasirodė skirtinga, bet labai graži.
Akmenis dėliojo savo rankomis
Tačiau Sacharoje yra vieta, kur nuvykti būtina visiems geros valios žmonėms.
„Nuvykę į Sacharos pelkę, į tą vietą, kur ji sugėrė baltaraiščių nužudytų žydų kraują, randame padėtų gėlių, degintų žvakučių. Kažkas pastatė suolelį. Vadinasi, ji lankoma, nepamiršta, svarbi abiejų tautų istorijai“, – pasakojo rokiškietė režisierė Neringa Danienė.
Nusausintoje ir dabar atkuriamoje Sacharoje vis dažniau aidi žmonių balsai, ir ne tik grybautojų, uogautojų. Gamtosaugininkai čia visai neseniai darbavosi bandydami pelkei grąžinti vandenį, tvenkdami sausinamuosius griovius.
O N.Danienė ir Liaudies teatre vaidinantys rokiškėnai pelkės pakraštyje įamžino dviejų Panemunėlyje gyvenusių žydų šeimų žūties vietą. Ją su įranga surado atvykusi amerikiečių mokslininkų ekspedicija.
Dabar prie Kavoliškio yra nuoroda, kaip pasiekti holokausto vietą.
„Pastatėme akmenį Olkinų ir Jofių šeimoms atminti. Mes, teatralai, pakvietėme į talką savo artimuosius, bičiulius, paprašėme verslininkų pagalbos ir viską tvarkėme, akmenukus savo rankomis dėliojome taip, kaip jautėme“, – pasakojo N.Danienė.
Rašė apie kančią, ne apie džiaugsmą
Ilgą laiką nebuvo žinoma, kur tiksliai į Sacharos pelkę 1941 metų vasarą arkliniu vežimu buvo atvežtos, kankintos, sušaudytos ir užkastos dvi žydų šeimos. Iš viso aukomis tapo 9 žmonės, vien Olkinų šeimoje augo keturi vaikai, viena iš jų – Matilda.
Kai N.Danienė perskaitė M.Olkinaitės eilėraščius ir spynele rakintą dienoraštį, nurimti jau negalėjo. Ją sujaudino devyniolikmetės merginos mirties nuojauta, žodžiai, kad rašo apie kančią, nors turėtų dainuoti apie džiaugsmą.
Režisierė nusprendė pagal Matildos gyvenimo istoriją pastatyti spektaklį „Nutildytos mūzos“.
Iš pradžių galvota tik apie spektaklį su Rokiškio liaudies teatru ir moksleiviais. Bet viskas ėmė kilti kaip į kalną. Dar buvo sukurtas mini spektakliukas „Širdy nepasakytą žodį aš nešu“ su Panemunėlio jaunuoliais, pasirodė eilėraščių knyga „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“.
Visam tam, kaip sakė režisierė, įkvėpė ją pati Matilda.
Žinia pasklido po pasaulį
N.Danienė nuolat kartoja, kad Matildą pamilti lengva. Per žydaitės kūrybą ir trumpo gyvenimo istoriją ji susipažino su išskirtiniais žmonėmis, padėjusiais renkant medžiagą, statant spektaklį, po to rūpinantis eilėraščių knyga ir paminkliuku.
Išeivijos rašytoja vertėja Laima Sruoginis-Vincė išvertė Matildos eilėraščius į anglų kalbą ir publikaciją anglų kalba paskelbė interneto žurnale.
Kūryba susidomėjo amerikiečiai žurnalistai, žinia apie Matildą pasklido po pasaulį. Keli eilėraščiai išspausdinti pasaulinės reikšmės antologijoje „Poetry of the Holocaust“.
Režisierė brangina ir pažintį su germaniste teatrologe profesore, nuo žudynių išgelbėta žydų tautybės Irena Veisaite. Kaip tik į jos rankas pateko Matildos dienoraštis, kurį Panemunėlio klebonas Juozapas Matelionis slėpė po bažnyčios altoriumi.
Negalėjo miegoti tris savaites
Pernai rengiant straipsnį apie Matildą korespondentei pavyko pakalbinti sostinėje gyvenusią žydų tautybės profesorę I.Veisaitę. Po to per pandemiją ji mirė nuo kovido. I.Veisaitė prisipažino, kad perskaičiusi Matildos dienoraštį tris savaites negalėjo miegoti.
„Atrodė, esu kalta, kad Matildą nužudė, o aš gyva. Paimkite į rankas knygas ir pamatysite, kokia ji buvo talentinga. Turėtume didelę poetę“, – kalbėjo profesorė.
I.Veisaitė džiaugėsi, kad rokiškėnai spektaklyje nepaprastai gražiai atskleidė Olkinų šeimos gyvenimą, Matildos viltis, lūkesčius.
„Spektaklis žadina atjautą ir supratimą, kad Hitlerio kraupus planas išžudyti žydus taip pat yra ir lietuvių tragedija“, – kalbėjo I.Veisaitė.
Profesorės draugė panemunėlietė Genovaitė Šukytė-Grigėnienė jai pasakojo, kad pažinojo Olkinų šeimą, draugavo su viena iš sesių – Grune. Kai vokiečių okupantai žydus uždarė į klojimą, nešdavo tris kilometrus jiems valgyti.
Į klausimą: „Negi mus sušaudys?“, tuomet 17-metė G.Šukytė atsakė: „Kas gi matė, kad gyvus žmones šaudytų?“
Tolerancija garsėjusi I.Veisaitė nuolat kartodavo, kad dėl žudynių negalima kaltinti visos tautos, kalti konkretūs žmonės.
Tapo žmogiškumo pamoka
N.Danienė pasakojo, kad ir jai pavyko išgirsti prisiminimus iš pirmų lūpų. Egzekuciją mačiusią vieną gyventoją žudynės taip baisiai sukrėtė, kad nebegalėdavo praeiti pro tą vietą. Kita tragedijos liudininkė prisiminė, kaip dvi šeimas pražudę baltaraiščiai visiškai girti atėjo į jų kiemą ir prašė degtinės. Mainais siūlė suplėšytas pagalves. Mat jie žydus nužudė tikėdamiesi rasti pinigų ar aukso.
Ši moteris režisierei pasakojo, kad ir po daugybės metų jai akyse – vėjo nešiojami pūkai iš žudikų supjaustytų pagalvių.
Bet režisierė sakė, kad jų spektaklis ne apie mirtį, o apie gyvenimą. Matildos vaikystė buvo laiminga. Rodoma, kaip ji augo. Skamba ištraukos iš dienoraščio, eilėraščiai. Mirtis – tik vienas iš epizodų.
Spektaklis tapo didžiule patriotizmo, tolerancijos, istorijos, žmogiškumo pamoka vaikams ir suaugusiesiems. Ir dabar žinia apie Matildą tolyn vilnija. Apie ją žmonės sužino vieni iš kitų ir tik kartais ieško pradinio šaltinio – rokiškiečių teatralų.
Gamta kėsinasi atsikovoti teritoriją
N.Danienė sakė, kad Olkinų ir Jofių kūnai nebus iškasti ir perlaidojami kapinėse. Mat pagal žydų papročius mirusiųjų nereikia liesti. Bet kitąmet bus Matildos šimtmetis, ir režisierė tikisi šią vietą – pievelę – sutvarkyti taip, kad gamta ją kuo mažiau glemžtųsi.
Kai šilta ir šlapia, augalai gaivališkai atsikovoja savo teritorijas. Savivaldybės darbininkai iškirto krūmynus, pievelę nušienavo, bet po kurio laiko ir vėl viskas ima priminti džiungles.
Režisierė šypsojosi prisimindama pačius pirmuosius įspūdžius Sacharos pelkėje, kai žydų kūnus mėgino rasti su kariais savanoriais. Tikėjosi, kad metalo ieškikliai reaguos į kulkas. Šios vietos nesurado, bet išgąsdino neperbrendamos ir neperžengiamos balos, įkyrūs uodai, vabzdžiai, gyvatės ir akivarai, kuriuose gali paskęsti.
„Landžioti giliau po pelkę noras nekilo“, – prisipažino pašnekovė.
Tėvas vesdavosi grybauti
N.Danienė pasakė, kad pievelę nušienauja vienas iš teatro aktorių, Kavoliškyje užaugęs ir dabar ten pat gyvenantis Rokiškio savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valerijus Rancevas.
Kalbinamas jis prisiminė, kad tėvas vaikystėje vesdavosi į durpyną grybauti.
„Eidavome tokiais aukštesniais volais, apaugusiais berželiais ir krūmokšniais. Tarp jų tyvuliuodavo skaidrus vanduo. Jei niekas prieš mus nebuvo grybavęs, iki valiai prisirinkdavome lepšių“, – kalbėjo rokiškietis.
O kartais į Sacharos durpyną dardėdavo senoviniu autobusiuku, nors iki jos – tik apie porą kilometrų. Kavoliškis buvo melioratorių gyvenvietė, ir darbuotojai būdavo kviečiami grybauti ar uogauti. V.Rancevo abu tėvai dirbo melioratoriais.
Pamesta vikšro dalis
Kaimo moterys į Sacharą eidavo mėlyniauti. Kol motinos prisirinkdavo krepšius uogų, vaikai čia pat pramogaudavo. Tik jiems buvo griežtai prisakyta saugotis nuodingųjų angių.
Vyresnieji kalbėdavo, kad marguolės atšliaužia ir ant kelio.
Tėvai V.Rancevui išaiškino, kad gyvatės visai negirdi, bet jaučia vibraciją. Todėl jis ir kiti vaikai žinodavo: pamačius angį, reikia stipriai trepsėti.
Tas trepsėjimas, matyt, ir padėjo angių apsisaugoti. O gal šventos Agotos duonos, kurios atnešdavo kaimynė, kriaukšlė. Juk sakoma, kad ši duonelė šalin gena gyvates.
„O kai bijai, tai jau bijai visko. Būdavo, užlipi ant šlapios slidžios šakos ir išsigandęs rėki, kad gyvatė“, – juokėsi rokiškietis.
Iš vaikystės V.Rancevas prisimena durpyne buvus balto mūro griuvėsius. Greičiausiai tai buvo dirbtuvės, bet dabar jų neberanda. Galbūt pastato likučiai buvo nugriauti. Užtat iki šiol galima aptikti kitokių ženklų, kad pramoniniu būdu pelkėje buvo kastos durpės, pavyzdžiui, pamestą traktoriaus vikšro dalį.
Jau ketino į eglę lipti
V.Rancevas sakė nebijantis eiti į Sacharą netgi vienas. Jis puikiai žino, kur auga voveraitės, lepšiai, baravykai. Bet durpynas yra klaidus ir apgaulingas.
Rokiškietis pasakojo, kad kartą išėjo rinkti grybų su motina ir seserimi. O baravykų kiek! V.Rancevas net striukę nusivilko, baravykus į ją atsargiai dėjo. Bet sutarus sukti namų link paaiškėjo, kad visiems trims galvos apsisuko.
Pagal saulę ar kerpes orientuotis, pasirodo, ne taip paprasta. Gal ir išgąstis dėl motinos silpnos sveikatos prisidėjo. Negelbėjo ir tai, kad durpynas suskirstytas kvartalais. Telefoninio ryšio nėra, išmaniųjų programėlių dar nebuvo. V.Rancevas prisiminė, kad pasijuto taip, kad nors į eglę lipk ir dairykis.
Paklydėliai nusprendė, kad protingiausia spaudyti automobilio pultelį ir klausytis, gal išgirs jo signalizaciją. Pasukę pagal nuojautą galų gale išgirdo trokštamąjį pypt pypt.
„Tas garsas buvo lyg gražiausia muzika“, – šypsojosi V.Rancevas. Bet grybus namo parsinešė, net tuos, kurie buvo sudėti į striukę.
Sachara – tai sausa pelkė?
Pašnekovas džiaugėsi, kad pelkė atkuriama ir į ją galės sugrįžti paukščiai, drugeliai, laumžirgiai, kiti gyvūnai, kurie buvo išginti iš jų namų teritoriją nusausinus. O ir gaisro pavojus sumažės. Juk Sacharos pavadinimas greičiausiai ir prigijo po durpyną niokojusios ugnies, kai vėjas pustė durpes lyg smėlį dykumoje.
„Žaibas ar nuorūka – ir ugnis nusausintame durpyne gali labai toli keliauti“, – nuogąstavo V.Rancevas.
O durpyne sulaikius vandenį ir atkūrus natūralią pelkę, šioji grėsmė iškart sumažėtų.
„Durpyno pavadinimas tikrai neįprastas. Juk Sachara yra dykuma, o pelkė – šlapia vietovė“, – svarstė V.Rancevas.
Galbūt tai reiškia, kad pelkė buvo taip negailestingai sausinama, jog vos nevirto dykuma.
