Buvęs šalies vadovas A.Brazauskas, kadaise pasirūpinęs įrengti keltuvą, kad neįgalieji lengviau pasiektų pilį, turbūt nė įtarti negalėjo, kad galbūt ir dėl to keltuvo pats kalnas taps neįgalus.
Menininkai jau liūdnai juokauja, kad reikia skubėti įsiamžinti prie Gedimino kalno, kol istorinė pilis dar nenugarmėjo ant atkurtų Valdovų rūmų.
Žmonės šaiposi ir iš patikinimų apie visus kalno pokyčius fiksuojančią stebėjimo sistemą, sakydami, kad bent jau nebus pražiopsota, kaip nugriūva bokštas.
O kai naujos nuošliaužos stipriai išgąsdino visuomenę, puolė politikai lenktyniauti, kas labiausiai myli Gedimino kalną ir garsiausiai skelbiasi juo besirūpinantys.
Viena pirmųjų suskubo prezidentė D.Grybauskaitė, paraginusi Vyriausybę paspartinti kalno tvarkymo planus, atsižvelgiant į gausius šių metų kritulius.
Šalies vadovei iš paskos grupė konservatorių pasiūlė surengti Seimo Kultūros ir Aplinkos komitetų bendrus klausymus dėl ekstremalios kalno padėties, aišku, pakviečiant ministrus, sostinės merą, Vyriausybės kanclerę ir kitokių pareigūnų.
Kitaip sakant, prasidėjo politinis šokis aplink griūvantį kalną, nors iš to naudos nedaug.
Sostinės savivaldybės tarybos politikams, panorusiems neatsilikti nuo Seimo ir taip pat pašnekėti apie Gedimino kalną, kultūros viceministras R.Augustinavičius taikliai pasakė, kad dabar svarbiausia kalną gelbėti, o ne posėdžiauti.
Gedimino kalnas, reikia manyti, nenugrius, bet atrodo bjauriai. Įlūžo pėsčiųjų takas, vienas svarbiausių Lietuvos sostinės turistinių objektų vėl uždarytas vilniečiams ir turistams.
Jau vien tai didelė netektis, kad ir laikina.
Dar didesnė žala padaryta šalies reputacijai. Artėja Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, o vienas istorinių valstybingumo simbolių pasitinka jubiliejų apverktinos būklės, tarsi kokie priešai būtų jį apgraužę iš visų pusių.
Visuomeninis klimatas šalyje ir taip nėra geras, daugybė žmonių piktinasi prasta socialine padėtimi, didėjančia turtine nelygybe, negana to, yra ir piktavalių, kupinų pagiežos pačiai mūsų valstybei, – jie tikrai nepraleis progos pasityčioti iš Lietuvos.
Tačiau dabar ne pagrindinis uždavinys ieškoti kaltųjų dėl ekstremalios Gedimino kalno būklės. Aišku, kad pastaruoju metu jam gerokai pakenkė nepalankios klimatinės sąlygos, – ši vasara ir ruduo buvo labai lietingi, iškrito daugiau kritulių nei įprastai.
Kita vertus, nuošliaužos atsirado ne vakar ir ne šiandien – kalno šiaurės vakariniame šlaite jos susidarė dar pernai rudenį. Tiesa, negalima tvirtinti, kad valdžios atstovai per tą laiką tik posėdžiavo, baksnojo pirštais vieni į kitus ir nieko nedarė.
Buvo atlikti kalno būklės geodeziniai tyrimai, pasikviesta ir specialistų iš Lenkijos, parengtas neatidėliotinų veiksmų planas ir šią vasarą Vyriausybė skubiam avariniam tvarkymui jau skyrė 3 mln. eurų, kitąmet tvarkybos darbams žadama pridėti dar 6 mln. eurų.
Paaiškėjo, jog nepakanka vien kalną tyrinėti, rengti jo gelbėjimo planus ir tam skirti pinigų, – reikia ir konkrečių darbų, o jie dar nepasistūmėjo tiek, kad smarkiau palijus neatsirastų naujų nuošliaužų.
Buvo uždengta Gedimino kalno aikštelės veja, kad mažiau vandens įsigertų į gruntą, išvalyta lietaus nuotekų sistema, šiek tiek palopyti šlaitai, bet tai nesustabdo irimo procesų.
Sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar buvo įmanoma per šiuos metus realiai labiau sutvirtinti kalną.
Specialistai sako, kad pirmiausia reikia nuodugnesnių inžinerinių ir giluminių geologinių tyrimų, o tik tada galima imtis stacionarių tvarkybos darbų, kaip antai, įrengti platesnę, didesnio kanalų diametro lietaus nutekėjimo infrastruktūrą.
Šie svarstymai rodo, kad net patys specialistai dar gerai neišsiaiškino nei visų priežasčių, kodėl Gedimino kalnas ėmė sparčiai irti, nei žino, kaip tai sustabdyti.
Vis girdėti kalbų, kad nuošliaužų procesą paskatino 2013-aisiais iškirsti medžiai, šiai nuomonei pritaria ir kai kurie aplinkosaugos ekspertai, kiti bando neigti tokį šių kirtimų poveikį.
Už šio objekto priežiūrą atsakingas Lietuvos nacionalinis muziejus galbūt norėjo tik gero – siekė kalną atidengti, juo labiau kad istorinėje praeityje medžiai ten neaugo ir buvo susodinti carinės Rusijos valdymo laikais.
Kad ir kaip būtų, ideologizuotu kvapu atsiduodantis ir, ko gero, nepakankamai pasvertas sprendimas iškirsti medžius verčia klausti, ar Gedimino kalno priežiūra perduota į geriausias rankas.
Juk muziejus – kultūros įstaiga, užsiimanti istorijos tyrimais, paveldo eksponavimu, o kalnui prižiūrėti ir tvarkyti reikia geologijos, aplinkosaugos profesionalų.
Matyt, tikslingiau būtų šio objekto priežiūrą patikėti Aplinkos ministerijai.
Ne politikai, o specialistai turi spręsti, ką reikia daryti, kad šiuo metu apgailėtinai atrodantis Gedimino kalnas netaptų valstybės bėda ir gėda.
