Lietuvoje atrado džiungles
Fotografas T. Adomavičius pasakoja apie „Drakono džiungles“ sužinojęs prieš leisdamasis į kelionę naršydamas internete. Šis Utenos rajone esantis rankdarbių muziejus ir pasakų namelis gimė dar 2000-aisiais, kai ten gyvenanti Levutė Meškauskienė pradėjo iš gelžbetonio lipdyti įvairiausių gyvūnų skulptūras.
„Man patinka kelionėse susitikti su aktyviais žmonėmis, turinčiais savo viziją, bei sužinoti jų istoriją. „Drakono džiungles“ galima išskirti kaip gražiausią neatrastą vietą, nes ji Lietuvos kontekste yra unikali ir iškart atvykus iškrenta iš bendro konteksto – viena kūrybinga moteris tiesiog nusprendė savo rankomis ir pagal savo stilių pradėti lipdyti gyvūnų skulptūras ir po to dar įvairiausiais mitologiniais motyvais išpaišė tvartą“, – pasakoja fotografas.
Neįprasta kolekcija gimė, nes pati jos autorė norėjo kieme pasistatyti gulbių skulptūras, tačiau nerado tinkamų. Tuomet L. Meškauskienė nusprendė pabandyti gulbes pasigaminti pati ir patenkinta rezultatu vėliau sukūrė daug kitų gyvūnų skulptūrų – arklį, elnią, krokodilą, liūtą, mešką, erelį, sakalą, pelėdą, varlę, ežį ir kt. Išvis lauko muziejuje yra daugiau nei 70 skulptūrų, kurias galima liesti ar net ant jų užsilipti.
„Man ši vieta buvo įdomi, nes aš pats prijaučiu tokiems neformaliems pasakų kūriniams. Kur kitur dar Lietuvoje ant tvarto sienos rasite išpieštus delfinus ar drakonus? Tokios vietos yra tikras lobis žmonėms, kuriems įdomus menas“, – sako fotografas.
„Drakono džiungles“ galima aplankyti bet kurią savaitės dieną nuo 9 iki 19 valandos, įėjimas kainuoja 1 eurą. Nepaisant neįprasto stiliaus bei lanksčių sąlygų, T. Adomavičius pasakoja, jog vieta aplankoma gana retai, o jos įkūrėja netgi svarsto ją uždaryti. Tad jei „Drakono džiunglės“ sudomino, pats laikas ten nuvykti.
„Norėtųsi, jog tokias vietas žmonės pamatytų savo akimis, nes jų išlaikymas kainuoja, o jei apie jas žinotų daugiau žmonių, „Drakono džiunglės“ tikrai būtų populiarus objektas. Raginu žmones nuvykti ir patiems pajusti šios vietos aurą“, – komentuoja fotografas.
Latvijoje ir Estijoje triumfavo gamta
Su „Undiscovered“ projektu Latvijoje keliavo fotografas Janis Zilvers. Didžiausiu jo atradimu tapo visas Latgalos regionas, kuriame, kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, kadaise buvo latgalių genties žemės.
„Latgalos regionas man pasirodė kaip tikras neatrastas brangakmenis. Jame gausu žmogaus nepaliestos gamtos, todėl tai tobula kryptis tiems, kurie vietoje prigrūstų turistinių objektų nori pajausti glaudesnį ryšį su gamta“, – sako J. Zilvers.
Latgala, arčiausiai Lietuvos esantis Latvijos regionas, dar vadinamas „Mėlynų ežerų kraštu“. Didžiausias jo miestas yra Daugpilis, tačiau, kaip mini pats fotografas, atostogautojai čia dažniau vyksta aplankyti miškų bei ežerų, ne miestų. Faktas, jog Latgala net patiems latviams atrodo kiek pamiršta ir atradimo verta vieta yra paaiškinamas regiono istorija: Latgala yra bene labiausiai nepriklausoma šalies dalis, kurioje net kalbama savotišku dialektu, kartais laikomu atskira kalba.
Estų fotografui Priidu Saart kelyje didžiausią įspūdį jo šalyje paliko Vormsio sala. 92 kvadratinių metrų ploto sala labai miškinga, joje gausu kadagių sąžalynų, nuo seno joje verčiamasi žuvininkyste bei žemdirbyste. Nors oficialiais duomenimis Vormsyje gyvena vos keli šimtai žmonių, pastaraisiais metais sala kaip tik išgyvena populiarumo bangą ir tampa bene mėgstamiausia Estijos žvaigždžių atostogų vieta.
„Laikas Vormsio saloje, rodos, sustoja – tai puiki vieta pabėgti nuo kasdienių rūpesčių ir pabūti nuostabaus grožio paplūdimiuose, kur net kvėpuoji kitaip. Estijos gamta yra tokia graži ir švari, kad nepakartojama joje tiesiog leisti laiką ir bandyti viso to įkvėpti“, – įspūdžiais galinasi fotografas.
