Be to, visą kitą savaitę pajūryje bus didesnė silpnų kritulių (lietaus) tikimybė. Likusioje Lietuvos dalyje nedideli krituliai (lietus ir šlapdriba) galimi tik savaitės viduryje. Kitos savaitės viduryje numatomas nedidelis atvėsimas (vietomis iki -3 – -6 °C), tačiau kitos savaitės pabaigoje, sustiprėjus vakarų pernašai vėl atšils.
Dėl vyraujančių vėjų ir toliau didžiausias kritulių kiekis numatomas priešvėjiniuose Skandinavijos kalnų šlaituose (Norvegija) ir Pirėnų kalnuose (Ispanija). Ten per ateinančią savaitę laukiama daugiau kaip 200 mm kritulių. Likusioje Europos dalyje, dėl stabilaus anticiklono Vidurio Europoje, kritulių numatoma mažai.
Nuo kalendorinės žiemos pradžios iki dabar vidutinė paros oro temperatūra yra beveik +2 °C. Panašios švelnios žiemos Lietuvoje ir visame Baltijos regione yra buvę XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje (1988–1993 m.), tačiau tuo metu labiausiai anomalūs buvo sausio–kovo mėnesių laikotarpis.
Panašų į šios žiemos terminį režimą turėjo 2006–2007 m. šaltasis sezonas. Vis pasigirsta tvirtinimų, kad šįmet žiemos visai nebus. Tai, manau, labai drąsus pareiškimas. Čia tas pats lyg rudenį pareiškiant, kad ateinančią žiemą visai nesnigs.
Reiktų žinoti, kad vandenyno šilumos ištekliai (pavyzdžiui, Šiaurės Atlanto) nėra neišsenkami ir vandens masės vidutinėse ir aukštose platumose dar vės bent 2–3 mėnesius. Tuo metu žemynų centrinės dalys iki kovo pabaigos atiduoda daugiau šilumos negu gauna iš saulės. Apie žiemos pabaigą kalbėti dar anksti.
Anomaliai žemas slėgis virš Arkties ir Šiaurės Atlanto bei aukšto slėgio juosta, nusidriekusi nuo Kanarų salų iki pat Rytų Kinijos jūros, sudaro labai palankias sąlygas šiltoms ir drėgnoms Atlanto oro masėms skverbtis giliai į Eurazijos žemyną. Todėl speigai pasitraukė nuo Uralo, Kazachstano, Vakarų Sibiro pietinės dalies ir net nuo didelių Rytų Sibiro ir Tolimųjų Rytų plotų. Patys didžiausi šalčiai Eurazijoje stebimi savo įprastose vietose – Šiaurės Rytų Jakutijoje.
Ten spaudžia -46 – -51 °C šaltis, bet tiems kraštams tai nieko neįprasta. Kitoje pusrutulio pusėje, Kanadoje, šaltis silpnesnis, tačiau vakaruose (Britų Kolumbijoje ir Albertoje), bei rytuose (Labradore ir Kvebeke) anomaliai šalta jau beveik savaitę.
Būtent nuo Labradoro pusiasalio šaltas ir sausas arktinis oras užslenka ant santykinai šilto vandens paviršiaus Šiaurės vakarų Atlante (vandens paviršiaus temperatūra kinta nuo -1.6 iki +3.5 °C) sušyla ir įdrėksta. Slenkant toliau į rytus, virš Šiaurės Atlanto srovės, įšyla beveik 5 km storio oro masės apatinis sluoksnis.
Ties Vakarų Europos krantais priežemio oro temperatūra siekia +7 – +11 °C. Taip šalta arktinės kilmės oro masė, susidariusi Hudzono įlankos šiaurėje ir nukeliavusi apie 6000 km tampa šilta ir drėgna jūrine oro mase, šildančia beveik visa Europą, dalį Arkties ir Azijos.
Nors šilta visoje Europoje, tačiau didžiausia šilumos anomalija laikosi šiaurės rytinėje jos dalyje (6–8 °C aukščiau normos). Maksimali oro temperatūra Pietryčių Suomijoje, Leningrado srityje (ir Sankt Peterburge), Pietų Karelijoje ir kitur siekia +4 – +6 °C.
Dėl anomalios šilumos pastovios sniego dangos riba Europoje atsitraukė į šiaurės rytus ir rytus apie 500–1000 km. Tiesa, Suomijoje, Norvegijoje ir Islandijoje dabartinė sniego dangos riba artima daugiametei, tačiau Vidurio Europos, Balkanų ir Turkijos kalnuotuose rajonuose ji sudaro tik 40–60 % normos.
Azijoje sniego dangos plotas netgi didesnis ir storesnis nei įprasta, ypač Kazachstane, Mongolijoje ir Mandžiūrijoje (Kinija). Arkties ir aplinkinių jūrų ledo danga siekia 13 mln. km2, o tai atitinka 2012-2013 m. žiemos minimumą. Didžiausias jūrinio ledo trūkumas dabartiniu metu yra Baltojoje, Beringo, Barenco, Ochotsko, Labradoro ir Norvegijos jūrose, o tai sudaro daugiau kaip 1 mln. km^2 atviro vandens plotų.
2019 m. tarptautinė tyrėjų grupė paskelbė straipsnį apie poliarinės kilmės šaltų oro masių kiekio ir neigiamų šilumos sankaupų pokyčius Šiaurės pusrutulyje per paskutinius 50 metų. Jie nustatė, kad didžiausi šių parametrų pokyčiai įvyko per paskutinius 30 metų, o tai sudarė apie ketvirtadalį nuo daugiametės normos (Kanno et al, 2019). Tai reikštų, kad per šaltąjį metų laikotarpį, daugiausia dėl jūrinio ledo (ploto ir storio) mažėjimo, nesusidaro pakankamas šalto oro kiekis, ir jo vietą užima šiltesnes oro masės.
Šiaurės Amerikoje, ypač Vidurio Vakaruose ir Didžiųjų ežerų regione, fiksuojami aktyvi cikloninė veikla. Šiandien ten daug kur siaučia pūgos ir vyksta staigūs oro temperatūros pokyčiai. Kitas sniegingas (pietuose lietingas) ciklonas turėtų į šiuos regionus atkeliauti kitos savaitės viduryje.
Sausio mėnesio gale ir vasario pradžioje rytinėje JAV dalyje laukiamas atvėsimas, o Europoje vis dar laikysis šilti ir drėgni orai.
