Nuošalus gamtos grožis – visai šalia Vilniaus. Į kurią pusę pasisuksi, iki jo visai netoli, 15–20 kilometrų. Todėl automobiliu retai lankomą gamtos kampelį pasiekti visai nesunku. Bet jeigu nuosavos transporto priemonės nėra, teks sėsti ant dviračio.
„Lietuvos rytas“ pateikia kelias lankytojų primirštas vietas. Žinoma, jų yra gerokai daugiau.
Giriose – pušų aromatai
Aukštųjų Panerių pušynus, Mickūnų miškus, Ropėjų ir Rūdninkų girias vilniečiai prisimena tik uogų arba grybų sezonu. Kitu metų laiku jos rečiau lankomos, ypač pastarosios girios. Galbūt dėl to, kad jas sunkiau pasiekti traukiniu.
Ne vienas vilnietis susidaręs nuomonę, kad Ropėjų girioje vyrauja vadinamieji ūkiniai miškai, tad grožiu ji nepasižymi. Tačiau skaičiai teigia ką kita – šioje girioje pušynai sudaro beveik 97 procentus.
Be to, prieš trejus metus prie Ropėjų girininkijos įkurtas Trakų krašto miško parkas. Nuo Vilniaus iki jo – 26 kilometrai.
Parkas skirtas pravažiuojantiems, tačiau kodėl į jį neužsukti specialiai? Jame – skulptūros ir stendai apie miškus, miškininkų darbus ir rūpesčius.
Važiuojant link Rūdiškių Ropėjų girioje ties Būklės kaimu įsikūrusi stovyklavietė, kempingai. Pušynai čia – reto grožio. O jeigu jau traukia turistų pamėgti Trakai, tai geriau pavažiuoti už jų link Angelų kalvos ar Bražuolės piliakalnio. Žmonių čia sunkiau sutikti.
Vaizdai – lyg pajūryje
Karmazinų piliakalnis, Dūkštų ąžuolyno pažintinis takas vilniečiams labiau pažįstami. Bartkuškio telmologinis draustinis – tikrai ne.
Šiame draustinyje galima pasijusti lyg pajūryje. Pušynai, smėlis. Tiktai ne visur galima važiuoti, nes auga į Raudonąją knygą įrašyti augalai. Apie tai įspėja ženklai.
Nesutinkant žmonių 7 kilometrai į šiaurę nuo Maišiagalos prasidedančiame Bartkuškio draustinyje yra kur pavaikštinėti.
Tik reikia atminti, kad tai saugomas Neries žemupio plynaukštei būdingas Gerviraisčio pelkinis kompleksas. Gali būti, kad vilniečius gąsdina Bartkuškio miške įsikūrusi Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugykla.
Tai – 200 kubinių metrų monolitinis gelžbetonio rūsys, įrengtas 3 metrų gylyje.
Tačiau ši saugykla uždaryta 1989 metais, joje laikomos 120 kubinių metrų iš pramonės įmonių, medicinos ir mokslo įstaigų surinktų radioaktyviųjų atliekų. Beje, baigiant įrenginį eksploatuoti, likusi ertmė buvo užpildyta betonu ir smėliu.
Jau nuo 1994 metų Maišiagalos radioaktyviųjų atliekų saugyklos aplinka nuolat stebima.
Tam šalia saugyklos išgręžta dešimt gręžinių, iš jų sistemingai imami gruntinio vandens mėginiai.
Kelias – pro griuvėsius
Saidės pažintiniame take sutikti gamtos mylėtoją daugiau galimybių, tad pasigrožėti Saidės ir Neries santaka, užkopti į Stirnių piliakalnį geriau darbo dieną.
Juolab kad šis pažintinis takas – vos išvažiavus iš Vilniaus teritorijos.
Žvelgiant į didžiulius apsamanojusius riedulius dviejų sutekančių upių vandenyje, stačius slėnio šlaitus ir milžinus medžius, nesunku pasijusti lyg būtum visai ne Lietuvoje.
Toks peizažas nėra tipiškas mūsų kraštui, jis labiau primena Skandinavijos šalis.
Stirnių piliakalnio istorija – išskirtinė. Jis atrastas tiktai 1995 metais.
Piliakalnį atsitiktinai pastebėjo žinomas gamtininkas Ričardas Kazlauskas, besigydydamas tada dar veikusiame reabilitacijos centre „Aušveita“.
Dabar važiuojant link pažintinio tako akis bado tik apleisti gydyklų griuvėsiai.
24 metų aukščio piliakalnis iki šiol archeologų nėra išsamiai ištirtas, bet pagal gynybinių įtvirtinimų liekanas spėjama, kad jis buvo apgyvendintas maždaug prieš 1500 metų.
