Lietuvos energetikos instituto hidrologijos laboratorijos duomenimis, žiemos mėnesiais nesusidarant nuolatinei sniego dangai ir dėl to nebelikus didelių pavasarinių potvynių, vidutinis metinis Nemuno nuotėkis (upynas apima apie du trečdalius šalies teritorijos) ryškiai mažėja.
Ši tendencija prognozuojama ir ateityje: iki 2035 metų nuotėkis sumažės vidutiniškai 6,5 proc., o 2081–2100 m. laikotarpiu – iki 16,3 proc.
Panašaus ir net gerokai didesnio nuotėkio mažėjimo laukiama ir mažesnėse šalies upėse. Tai leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvos teritorija palengva nusausės. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai teigia, kad per trumpą laikotarpį smarkiai pakitęs klimatas kenkia Lietuvos ekosistemoms, blogina vandens būklę ir kelia naujų iššūkių.
Pastarąją žiemą vandens lygis upėse svyravo įvairiai ir vietomis netgi šiek tiek kilo. Bet vidutinis šių metų sausio vandens lygis Nemune buvo 66–120 cm žemesnis už sausio vidutinį daugiametį lygį, Neryje – 6–38 cm, o Šešupėje – 95 cm.
„Prognozuojama, kad ateityje sulauksime ir šiltesnių, ir šaltesnių metų, kartais sugrįš ir žiemos. Tik jos truks gerokai trumpiau – ne 2–3 mėnesius, o gal 2–4 savaites.
Tačiau bendra tendencija turėtų išlikti – vidutinė metinė temperatūra kils, lietaus pavidalo kritulių kiekis šaltuoju metu didės, o šiltuoju mažės. Ypač antroje vasaros pusėje – liepos ir rugpjūčio mėnesiais, – besikeičiančio Lietuvos klimato niuansus komentavo VDU ŽŪA Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto dekanas Algis Kvaraciejus. – Krituliai taps trumpi, bet labai intensyvūs – šią tendenciją vasaromis jau parodo nesuvaldomi potvyniai miestų gatvėse.
Dėl to bus ir staigių, bet trumpų upių vandens lygio pakilimų.“
Mokslininkas prognozuoja, kad vis dažniau sulauksime ir karščio bangų, kai oro temperatūra kils iki 30–35 laipsnių, o gal ir daugiau.
Karščius lydintys škvalai ir viesulai taip pat taps gerokai dažnesni. Tačiau A.Kvaraciejus įspėja, kad nereikėtų atmesti ir atvirkštinių procesų – staigių arktinio oro masių įsiveržimo, pasireiškiančio staigiomis šalnomis tuo metu, kai augalų vegetacija pavasarį jau būna įsibėgėjusi.
Visa tai, docento teigimu, skatina ieškoti naujų sprendimų pirmiausia žemės ūkyje, nes dėl padidėjusios oro temperatūros drenažo sistemomis pratekančio vandens kiekis jau labai padidėjo žiemos laikotarpiais, kai laukų sausinimo poreikis yra minimalus. Ir atvirkščiai – pavasarį ir ypač vasarą, kai pasėliams kaip tik reikia drėgmės, jos dirvoje nepakanka.
