Diena su gamtos fotografu Vladu Ščiavinsku – į gražiausių kadrų medžioklę (15)

Rūke paskendusį ankstyvą šalto pavasario rytą portalo lrytas.lt fotografas Vladas Ščiavinskas, kaip įprasta prieš visas keliones po Lietuvą, jau laukė manęs prie namų Vilniuje.

 Vladas Ščiavinskas. Gamtos fotografija.<br> V. Ščiavinsko/Š. Meškio nuotr.
 Vladas Ščiavinskas. Gamtos fotografija.<br> V. Ščiavinsko/Š. Meškio nuotr.
 Vladas Ščiavinskas.<br>Š. Meškio nuotr.
 Vladas Ščiavinskas.<br>Š. Meškio nuotr.
Medžių alėja miške.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
Medžių alėja miške.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gervė.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gervė.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Vėjo jėgainės rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Vėjo jėgainės rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakelės žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakelės žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Rusnės apylinkėse.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Rusnės apylinkėse.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Ledai Panemunėje dar nebuvo ištirpę.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Ledai Panemunėje dar nebuvo ištirpę.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Rusnėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Paukščiai Rusnėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario šaukliai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario šaukliai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakeliui Panemunėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakeliui Panemunėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gulbės Panemunėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gulbės Panemunėje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gulbės.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Gulbės.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Sugrįžęs gandras.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Sugrįžęs gandras.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Raudonės pilis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Raudonės pilis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Darbuotojai Nemune.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Darbuotojai Nemune.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Nemunas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Nemunas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Ganyklos Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Ganyklos Pamaryje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Vladui Ščiavinskui gamtos fotografija yra arčiausiai širdies.<br>Š. Meškio nuotr.
 Vladui Ščiavinskui gamtos fotografija yra arčiausiai širdies.<br>Š. Meškio nuotr.
 Vladui Ščiavinskui gamtos fotografija yra arčiausiai širdies.<br>Š. Meškio nuotr.
 Vladui Ščiavinskui gamtos fotografija yra arčiausiai širdies.<br>Š. Meškio nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Velykų puošmenos.<br>Š. Meškio nuotr.
 Velykų puošmenos.<br>Š. Meškio nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Stabtelėjome pakeliui dėl gero kadro.<br>Š. Meškio nuotr.
 Stabtelėjome pakeliui dėl gero kadro.<br>Š. Meškio nuotr.
 Raudonės pilis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Raudonės pilis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Liūtas kelyje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Liūtas kelyje.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Liūtai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Liūtai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pro vamzdį.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pro vamzdį.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasario žiedai.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Panemunė.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Panemunė.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pavasaris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Laivas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Laivas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Banglentininkas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Banglentininkas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pajūris.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
Rodyklės.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
Rodyklės.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Susirūpinimas dėl kadro.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Susirūpinimas dėl kadro.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakelės miestelio globėjas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Pakelės miestelio globėjas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Žiedai japoniškame sode.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palangos tiltas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palangos tiltas.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Klaipėdos jūrų uostas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Klaipėdos jūrų uostas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Palanga.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Klaipėdos jūrų uostas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Klaipėdos jūrų uostas rūke.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Į visas pasaulio šalis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Į visas pasaulio šalis.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Vladas Ščiavinskas nepaleidžia fotoaparato iš rankų.<br>Š. Meškio nuotr.
 Vladas Ščiavinskas nepaleidžia fotoaparato iš rankų.<br>Š. Meškio nuotr.
 Prie jūros.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Prie jūros.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Šarūnas Meškys.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Šarūnas Meškys.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Asmenukė. Vladas Ščiavinskas ir Šarūnas Meškys.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
 Asmenukė. Vladas Ščiavinskas ir Šarūnas Meškys.<br> V. Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (63)

Lrytas.lt

Apr 7, 2021, 6:46 PM, atnaujinta Apr 7, 2021, 10:54 PM

Ant galinių automobilio sėdynių prisikrovęs įvairios fototechnikos, skraidyklių ir kitų įvairiausių įrenginių, visada pasiruošęs netikėtumams, nuotykiams ir stublinantiems gamtos kadrams. Įšokęs į automobilį Vladui pasiūliau idėją reportažui – šiandien važiuokim ten, kur tau yra įdomiausia pamatyti Lietuvos gamtą ir parodykime ją skaitytojams.

Vladas nė nesuabejojo: lekiam Panemune iki Rusnės, pro Palangą, Klaipėdą, Žemaitiją ir atgal į Vilnių. Ten ir patraukėme. O kol važiavome – pasikalbėjome apie Lietuvos gamtą, gyvenimą ir spalvingą fotografijos kelią.

Kviečiu skaityti improvizuotą interviu su kolega Vladu Ščiavinsku, o fotogalerijoje pasigrožėti kelionės metu užfiksuotais Lietuvos gamtos vaizdais.

– Vladai, papasakok, kokiomis aplinkybėmis fotografija atsirado tavo gyvenime? Tai buvo pašaukimas ar netikėtas atradimas?

– Iki to momento, kai gavau savo pirmąjį fotoaparatą, neturėjau jokio supratimo apie fotografiją. Toks dalykas net neegzistavo mano gyvenime. Bet kai jaunystėje atvykau iš Klaipėdos į Vilnių ir susipažinau su broliais fotografais Reklaičiais, per dvi dienas tapau fotografu, o po trečios dienos fotografavau reportažą rajoniniame laikraštyje „Draugystė“. Jie mane išmokė naudotis fotoaparatu, išmokė ryškinti nuotraukas. Tai vyko1971 metais. Galiu sakyti, kad fotografija man nukrito tarsi iš dangaus. Tikriausiai pastebėjo, kad esu meno žmogus, gal dėl to, kad vaikystėje mėgau tapybą.

– O kur gimei ir augai? Kokiomis aplinkybėmis iš Klaipėdos atvykai į Vilnių?

– Gimiau Švėkšnoje, augau, mokiausi Klaipėdoje. Tik baigęs mokyklą ėmiau dirbti šaltkalviu Klaipėdos autotransporto kontoroje. Mano pareigos ten buvo – „degtinės nešiotojas“. Vėliau leido ir sunkvežimių variklių vožtuvus pašlifuoti. Bet gana greitai baigiau savo šaltkalvio karjerą. Tada išvažiavau į Vilnių. Kodėl ten atsiradau, net nežinau – gal tas „valkatavimo“ genas suveikė? Matyt buvo kažkokia trauka, kažkas iš aukščiau tai sureguliavo.

– Kiek tau metų buvo, kai pradėjai fotografuoti?

– Buvau maždaug dvidešimties. Netrukus mane paėmė į armiją, bet ir ten fotografavau. Tada likau Maskvoje, iš kur keliavau ir dirbau su geologais Rusijos gilumoje, bet fotografijos neapleidau. 1982 metais grįžau į Vilnių, kur dirbau keliuose žurnaluose. Tada mane pakvietė dirbti į laikraštį „Vakarinės naujienos“. Vėliau pradėjau dirbti „Lietuvos ryto“ laikraštyje. Nuo to laiko tapau jau profesionaliu fotografu.

– Kaip supratai, kad fotografija yra sielai artimiausia veikla? Ir kas tame labiausiai patiko – procesas ar rezultatas?

– Procesas, viskas, pati fotografija, ryškinimas. Gal atrodo keistai, arogantiškai, nuo to laiko, kai išmokau fotografuoti, tas jaudinantis jausmas išliko iki dabar. Gal tai kokia dieviška apvaizda protą susuko. Keisčiausia tai, kad net nežinojau, kas ta fotografija. Matydavau nuotraukas laikraščiuose, žurnaluose, bet nekeldavau klausimo, kaip jos atsirado. Juk ir skaitydamas knygą negalvoji, kaip žmonės sugalvojo raides ant popieriaus atspausdinti. Nesuki galvos, kaip knyga surišta, kaip popierius padarytas. Bet vos tik susipažinau su fotografija, nuo tos dienos ji visada buvo su manimi. Buvo ir kitų papildomų darbų, bet fotografija liko arčiausiai širdies.

– Bet anksčiau fotografuodavai viską, universaliai? Ar daugiausia gamtą, kaip kad dabar?

– Iki profesionalaus darbo laikraštyje buvo daugybė eksperimentų – nuo paukščių iki nuogo kūno aktų ar dangaus kūnų. Viskas buvo labai įdomu. Dabar taip pat įdomu, tik jau žinau, kaip tai daryti, o anuomet tai buvo ieškojimas, norėjosi kaip mažam vaikui visur prikišti nagus.

– Akivaizdu, kad tau labiausiai patinka fotografuoti gamtą. Bet kodėl?

– Čia yra keletas niuansų. Yra dalykai, kuriuos dirbdamas redakcijoje, privalai nufotografuoti, turi atlikti užduotį, pavyzdžiui, iliustruoti straipsnį. Ir nesvarbu, patinka tau tas straipsnis ar ne, turi jį iliustruoti gerai. Ir yra tai, ką mėgstu daryti ir kas nėra privaloma – tai fotografuoti gamtą ir viską, kas yra joje. Be to, fotografuodamas gamtą aš pailsiu.

Paukščiai, gėlės, jūra, upės, žvėrys – gal tai ir naivi fotografija. Tačiau paprastas žmogus, eidamas mišku, pajūriu ar dar kur gamtoje nepastebi gal kokių 80 procentų to, ką pamatau aš. Ir mano užduotis – parodyti tai žmonėms. Žinai, žavingiausia, kad visa tai niekada nesibaigia. O gamta mane traukia nuo pat vaikystės. Bėgdavau į miškus, ten daug praleisdavau laiko, net bunkerius išsikasdavau. Traukia miškai. Gamta visada buvo šalia manęs. Turbūt genuose tai yra išlikę.

– Koks kadras ar užfiksuotas objektas yra labiausiai išlikęs atmintyje, apie kurį pagalvoji, vis prisimeni ir pasidžiaugi?

– Įsimintiniausi yra visi pirmi kartai, kai ką nors užfiksuoji. Ir manau, kad tų pirmų kartų dar bus iki pabaigos, kol fotografuosiu. Žvirblinės pelėdos nebuvau gyvenime matęs. Ir staiga tu ją nufotografuoji! Visada atsiminsi. Arba toks paukštis – tulžys. Upeliais vaikščiodavau, jų nematydavau. Ir staiga juos pradėjau matyt. Arba vandeninis strazdas. Kol nežinojau, nepastebėdavau. Vėliau tik supratau, ką fotografuoju. Pasirodo, tai retas paukštis Lietuvoje. Ir žvirblinių pelėdų nedaug. Ir tada, kai suvoki, kad pirmą kartą tokį paukštį gamtoje nufotografuoji, tai gali ir apsivožti iš džiaugsmo.

Visi darbai palieka atspaudą galvoje, galiu ir prieš 20 metų darytą kadrą pamatęs atpažinti, kad tai mano ir niekad nesumaišysiu. Bet didžiausią įspūdį palieka fotografija ekstremaliomis sąlygomis: tai įvairūs kariniai konfliktai pasaulyje, Dakaro ralis Afrikoje, kelionės ir ekspedicijos Pietų Amerikoje, kur viską pirmą kartą gyvenime matai. Tokiais momentais lyg išbadėjęs fotografuoji viską skersai išilgai. Prifotografuoji net ir to, ko gal ir nevertėjo. Bet per laiką viskas išsigrynina, išmoksti atsirinkti, kas verta, o kas ne.

– Po Lietuvą keliauji jau daugybę metų. Kas tau svarbiausia fiksuojant mūsų šalies gamtos grožį?

– Svarbiausia yra įamžinti emociją, pavyzdžiui, ne šiaip sau voverę, o jos ausis, kedenamas vėjo gūsio ar įstabiu žvilgsniu nuo medžio šakos žemyn žvelgiantį apuoką. Pavyzdžiui, tulžio esu prifotografavęs galybę, bet dar neturiu nuotraukos, kuri būtų tas „saldainukas“. Nes turi laukti, turi žinoti, kur jį rasti. Bet štai nueinu į Belmontą, prie Vilnelės, ir nufotografuoju tą tužlį. Parodau žmonėms, jie netiki, kad toks spalvingas paukštis čia prie upelio gyvena ir skraido. Žmonės nemato. O gal ir nelabai rūpi pamatyti.

– Kaip tavo akimis per ilgus metus pasikeitė Lietuvos gamta – kokius matai pozityvius ir neigiamus reiškinius, tendencijas?

– Du dalykus pažymėčiau – sumažėjo šiukšlintojų, kurie išverčia atliekas pamiškėse. Matau, jog žmonių sąmoningumas auga. Tačiau pastebiu, jog vis labiau kertami miškai. Atrodo, kad kerta ištisus metus, gal tik paukščių perėjimo metu nekerta. Tačiau džiaugina švarios pakelės, atsirado daug infrastruktūros, poilsiaviečių, gamtos takų. Lietuva, bendrai kalbant, gražėja, rezervatai mūsų yra nuostabūs.

Džiugina ir agrarinis kraštovaizdis. Man labai patinka atsiradusios natūralios, nešienaujamos pievos – juk tai teritorija natūraliai gamtai, faunos ir floros rūšių išsaugojimui, vabalams, paukščiams, augalams. Žmogus gali galvoti, kad pieva nenušienauta, netvarkinga, šabakštynas, bet tai yra gamtai puiki vieta. Tiesa, ne visur gali pamatyti lietuvišką besiganančią karvę – tik Žemaitijoje ir Suvalkijoje. Kitur jau privežtos, importinės. Besiganantį arklį pamatyti – tai visiškas stebuklas. Tačiau normalu, juk niekam jų nebereikia, dabar visi gali nusipirkti traktorių.

– Apie kokį kadrą kaskart pasvajojį, kurio dar nesi įamžinęs Lietuvoje?

– Tai žalvarnis. Tai mano siekiamybė. Esu matęs ji labai seniai, gal prieš kokius 25 metus. Juk jų tik kelios poros teperi Lietuvoje. Ir tai tik Žemaitijoje.

– Kokie fotografai tave įkvepia gamtos fotografijai? Kas yra tavo autoritetai – užsienio ir Lietuvos fotografų?

– Užsienio fotografų – tai vokietis peizažistas Andreas Gursky. Žmogus, skiriantis savo laiką gamtai. O iš mūsų Lietuvos fotografų – tai Ramūnas Danisevičius, menininkas, mano dvasios fotografas, kuriam jaučiu baltą pavydą ir žemai lenkiuosi. Labai patinka ir portretisto Algimanto Aleksandravičiaus darbai. Kiti mano fotografijos dievai – Liudvikas Ruikas ir Ilja Fišeris iš žurnalo „Švyturys“.

– Kiek fotografui svarbi fototechnika ir jos pasirinkimas?

– Technika svarbi dėl patikimumo. Aparatūra kainuoja, bet ne technika fotografuoja. Jei įsivaizduoji, kad fototechnika už tave fotografuoja ir manai, kad nusipirksi už dešimtis ar šimtus tūkstančių kokį „Hasselblad“ fotoaparatą ir jis visą darbą padarys bei tapsi Rembrandt'u ar Picasso, tai nieko panašaus. Svarbiausia yra matymas ir duotybė. Tačiau viską galima išlavinti. Tobulybei ribų nėra. Galima ir telefonu, ir su muiline padaryti nuostabių kadrų. Taigi dėl blogo kadro ne fotoaparatas kaltas. Žinoma, su gera aparatūra nesuksi sau galvos, bus lengviau.

– Ar manai, kad telefonas jau visai netrukus pakeis profesionalų fotoaparatą?

– Prisipažinsiu, apie 50 proc. savo įamžintų kadrų padarau telefonu. Nes telefono fotoaparato kokybė yra itin gera. Kolegos kartais klausia, kuo fotografuota ir nustemba, kai pasakau, kad telefonu. Bet jei reikėtų daryti didžiulio formato nuotrauką, tuomet telefono kokybės neužtektų.

– Ar pasiilgai juostinio fotoaparato, analoginės fotografijos?

– Turiu keletą fotoaparatų, bet su jais daug užsiknisimo. Reikia ryškinti, papildomai už tai mokėti. O norimą rezultatą galima gauti ir su skaitmeniniu. Žinoma, vyksta ta kova su prisiekusiaisiais analoginės fotografijos mėgėjais, bet... Čia kaip kalbėti apie vinilus ir aukštos kokybės skaitmeninį audio įrašą – vieni girdi skirtumą, o aš ne. Žinoma, analoginės fotografijos procesas yra nostalgiškas.

– Kokią fototechniką naudoji šiandien fotografuodamas gamtą?

– Pagrindinis fotoaparatas yra „Nikon D4“. Bet įsimylėjau ir „Pentax“, o ilgą laiką žaidžiau ir su „Olympus“.

– Kokius fotoaparatus esi pasilikęs kaip istorinius, kaip vertybę?

– Turiu pasilikęs „Canon Eos 3“ juostinį. Esu nusipirkęs ir vintažinių plataus formato kamerų. Tačiau tokiai fotografijai reikia turėti laiko. Kasdienybėje paprasčiau su skaitmeniniais. Juk juostinę fotografiją visvien teks skenuoti ir vėl turėsi skaitmeninį kadrą.

– Koks buvo pats pirmasis fotoaparatas?

– Pats paprasčiausias „Zenit M“. Jis buvo buvo geros kokybės. Vėlesnės kartos „Zenit“ fotoaparatus labai jau dažnai remontuoti reikėdavo. Bet tai buvo kamera, kurią man davė ir aš su ja ilgai fotografavau.

– Kaip vertini fotografiją skraidyklėmis – dronais?

– Pastebiu, kad droninė fotografija žmonėms dar yra įdomi. Vis tik žmogus yra ant žemės vaikščiojanti būtybė, tad jam labai smalsu, kaip atrodo miškas iš aukštai, kaip atrodo ežeras, jūra.

– Kaip manai, kodėl žmonėms patinka gamtos fotografija? Juk žmonės jau daug ką yra matę, rodos, nebėra kuo nustebinti?

– Kaip pavyzdys – žmogus miestietis, kuris retai kada į gamtą išlenda. O jei jau išvyksta, tai tą daro labai forsuotai, greitai papiknikauja, nes neturi laiko. Atvažiavo, palapinę pasistatė, pasilinksmino, išmiegojo, kitą dieną ir išvažiavo atgal į miestą. Tačiau ir kaime žmonės tos gamtos taip jau gerai nemato – jie užsiėmę savo ūkio darbais. Kai būnu kaime, žmonės mano nuotraukas su malonumu pažiūri, džiaugiasi. Žmonėms parodai, kas jiems yra po nosimi, ko jie per kasdienybę nepastebi ir nustemba. Tai suteikia ir emocinę ramybę žmogui – juk žmonės dirba, rūpesčių milijonas, kai turi suktis, gyventi.

Žmogus taip surėdytas – jei ne „barščiai“ namuose, tai darbe reikalai. Tai tos akimirkos, kai gali pamatyti gamtos vaizdų, suteikia laimės, leidžia atitrūkti, sustabdyti laiką. Ir labai norėčiau, kad žmonės daugiau laiko skirtų buvimui gamtoje – taip tik prailginsite gyvenimą. Kaip sako žvejai, diena, praleista žvejyboje į gyvenimo dienų skaičių neįeina.

– Į kokią Lietuvos vietą labiausiai traukia nuvykti, sugrįžti?

– Į Žemaitiją.

– Kodėl?

– Genetiškai. Tiesiog gera ten būti. Jei ten nuvažiuoju, turiu ir iki jūros nukeliauti, pirštą į vandenį įkišti. Žemaitija, tai vieta, kur galėčiau ir norėčiau gyventi. Į Telšius visad noriu nuvažiuoti ir pabūti. Mėgstu ir Klaipėdą, nes tai miestas, turintis savo identitetą, dvasią ir ilgą istoriją.

– Ar fotografuojant gamtą teko pažvelgti mirčiai į akis? Pavyzdžiui, patekti į ekstremalią, gyvybei pavojingą situaciją?

– Pietų Amerikoje įkritau į sraunią upę iš guminės valties. Tose upėse daug slenksčių, daug bangavimo. Ir staiga plaukiant išlindo nuskendęs medis, pro mane praslydo, o aš tik burkt į vandenį ir panirau. Laimei vietinis peruietis per sekundę griebė mane už rankos ir ištraukė. Galėjau ir mirti. Tiesa, buvo labai baisu, kai čia pat Lietuvoje gulbinas įsisegė man į marškinius ir sparnais taip atidaužė, kad mėlynės liko asfalto juodumo. Matyt per arti prilindau.

– Į kurią pasaulio šalį norėtum nuvykti dėl gamtos fotografijos, kur nesi buvęs arba kur norėtum sugrįžti?

– Tai Islandija, kuri, rodos, nyki, bet tas nykumas yra užburiančio grožio. Taip pat Naujoji Zelandija. Ir, žinoma, Japonija, kurioje nesu buvęs ir ten labai norėčiau nuvykti. Pietų ir Šiaurės Amerika traukia, Peru, Bolivija... Bet ir Lietuvoje yra begalės vietų, kur galima daug ko rasti, daug ką nufotografuoti. Mūsų šalyje labai daug egzotikos, tik ją reikia rasti.

– Kokią muziką klausai kelionių per Lietuvą metu?

– Iki šios dienos neatsibosta Enigma. Kai reikia atsipalaiduoti, tai tokia muzika mane užliūliuoja. Patinka „Pink Floyd“, mėgstu ir „Beatles“, bet ilgai negaliu ilgai klausyti. Dainininkė Adele patinka. Telefone mano yra viskas iš Enigmos, kelios Adele dainos. Yra ir klasikos – W.A.Mocarto, J.S.Bacho kūrinių. Patinka ir arabiška muzika – mano telefono skambutis kaip tik yra ištrauka iš marokietiškos dainos. Kaip tik prisiminiau ir tą Žemaititišką dainą, kurią atliko dainininkė Austieja apie „baisę gražią žeimą“. Labai faina daina.

– Vladai, ačiū už pokalbį ir visas gamtos keliones drauge. Iš visos širdies linkiu to išsvajotojo žalvarnio!

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.