Nakties metu formuojasi rūkas. Tuo metu ištroškę per dieną augalai prisigeria drėgmės ir taip gelbėjasi nuo dienos užklupusių karščių. Tam tikra prasme per 50-70 metų užtvankose susiformavo atitinkamas natūralus biotopas, tinkantis mūsų sąlygoms fito ir zoo įvairovei.
Užtvankose kaupiasi pavasario potvynio vandens atsargos, kartu švelninančios Lietuvos mikroklimatą. Vargu ar užtvankos dugnas galės kada nors būti tinkamas naudingiems žemėveiksliams.
Ištiesintomis vandens „kraujagyslėmis“ – magistraliniais grioviais vanduo neužsilaiko ir labai greitai nuteka į jūrą. Tad prie dabartiniu metu esamo Kazakstano platybių gamtos landšaftų galima bus tikėtis, kad išsvajotos lašišos ar kitos žuvys ilgai neplauks neršti į aukštupius.
Vykdant užtvankų griovimo projektus, būtina įvertinti aukštupyje upės maitinimo rezervų galimybes, kurios nuolat senka ypač kertant miškus. Nekartokime klaidų. Juk pakankamai nusikaltome gamtai. Išardžius užtvankas įtekančio vandens lygis dar labiau kris. Geriau būtų, jeigu Europos lėšas panaudotume užtvankų baseinuose veisti ir auginti žuvis, optimizuojant plėšriųjų žuvų kiekį, o magistraliniams grioviams suteiktume buvusių ūpių, upelių pirmykštį įvaizdį, kartu reguliuojant dirvožemio optimalų drėgmės lygį.
Tik tada, galbūt, galima būtų pasvajoti apie užtvankų buvimą, o taip pat prieš užtvankines upes-neršyklas. Drėgmės režimo reguliavimas turėtų būti sprendžiamas valstybiniu mastu, pasitelkiant mokslininkus, kurie vertintų ir ateities problemas.
Pradėkime nuo „kraujagyslių“, kur dalinai pasisektų atkurti buvusį landšaftą ir drėgmės režimą. Tuo pačiu pagausėtų ir zoo įvairovė. Vadovaukimės japonų principu – negriaukime, o pristatykime. Siūlyčiau aktyviau padiskutuoti ir melioracijos specialistams, kurių šiuo metu dar yra.
