Pasmerktojo myriop atgaiva – krepšinis

„Kai lietuviai neįmeta į krepšį, norisi rėkti. Bet negalima”, – atsiduso jau 23 metus kalintis Rimas Bražinskas, pirmasis Lietuvos pilietis, nuteistas neterminuota laisvės atėmimo bausme.

Alytiškis R.Bražinskas beveik visus nepriklausomos Lietuvos metus praleido Lukiškių kalėjime. Jis prisipažino, kad kasdien būna sunku, bet užsimiršta.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Alytiškis R.Bražinskas beveik visus nepriklausomos Lietuvos metus praleido Lukiškių kalėjime. Jis prisipažino, kad kasdien būna sunku, bet užsimiršta.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Dalia Gudavičiūtė, Genovaitė Rafanavičienė

Sep 7, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Mar 1, 2018, 12:37 PM

Krepšinis Lietuvai toks svarbus, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius išleido įsakymą Europos krepšinio čempionato metu leisti kaliniams žiūrėti televizijos transliacijas ir po 22 valandos, nors paprastai tokiu metu jie jau privalo miegoti. Apie tai rašo „Lietuvos rytas“.

Nuteistiesiems leista krepšinio rungtynes per televiziją žiūrėti iki vidurnakčio su sąlyga, kad iš kamerų nesklis joks triukšmas. Todėl didžiąją savo gyvenimo dalį Lukiškėse praleidusiam 41 metų R.Bražinskui tenka kandžioti nykščius, kad nesuriktų iš nevilties, kai Lietuvos rinktinei nesiseka.

R.Bražinskas, kuriam tuo metu buvo aštuoniolika, 1990-aisiais Alytuje žiauriai nužudė taksistą. Tuomet jam buvo skirta mirties bausmė, netrukus pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.

Šis vyras neturi jokios vilties pamatyti, kaip nepriklausomybės metais keičiasi šalis, nes Lietuva – viena iš dviejų Europos Sąjungos valstybių, kur įstatymas nenumato tokiems nuteistiesiems po 25 ar 30 metų nepriekaištingo elgesio išeiti į laisvę.

Gyventi sunku, bet užsimiršta

– Kiek, jūsų manymu, dar gyvensite? – paklausėme R.Bražinsko, užvakar jį aplankę Lukiškėse.

– Gyvensiu, kiek Dievas duos. Šiaip jaučiuosi gerai. Mano sveikatos kortelė – tuščia.

Per 23 metus kreipiausi tik į odontologą. Tik prašau, kad leistų artimiesiems perduoti man vitaminų. Be to, sportuoju.

– Kada buvo sunkiausia?

– Sunku visada, ir šiandien iš ryto buvo sunku.

Tiesiog persilauži ir eini. Neleidi sau lūžti. Darbas, mokslas padeda atsiriboti. Kai negalvoji – tas laikas kažkaip slenka. Tiesiog užsimiršti.

Mačiau ir palūžusių: iš žmogaus nieko nelieka.

– Neseniai Šiaurės Airijos teisininkai neleido išduoti teroristo Lietuvai, nes Lukiškėse kalinimo sąlygos esą prilygsta kankinimui. Ką jie turėjo galvoje?

– Lukiškių kalėjime kalėjo ne vienas airis ir greičiausiai atėję jų aplankyti Airijos ambasados darbuotojai palygino tai, ką mato savo šalies kalėjimuose.

Tarkime, elementarus dušas kiekvieną dieną, kalinių užimtumas, maistas.

Gal mums jų maistas pasirodytų neskanus, bet jiems mūsų maistas irgi keistas. Viską sudėjus – nežmoniškos sąlygos.

Bet kalinčių iki gyvos galvos sąlygos truputį kitokios nei tardymo izoliatoriuje. 8 kvadratinių metrų kamerose ten sėdi po 6 ar 8, o mes – po vieną ar du. Yra skirtumas!

– Ką veikiate per dienas? Pavyzdžiui, ką skaitote?

– Daugiausia skaičiau 2005–2008 metais, kai mokiausi Edukologijos universitete, Socialinės komunikacijos institute.

Tačiau po trijų kursų programą nutraukė dėl finansinių sunkumų. Vis dar tikiuosi universitetą baigti.

Dabar daugiausia skaitau dvasinę literatūrą. Romanai manęs netraukia.

Mėgstu biografijas – iš jų galiu pasisemti pavydžių.

– Kieno biografija jums padarė didžiausią įspūdį?

– Maršalo Georgijaus Žukovo. Stipri asmenybė, yra iš ko pasimokyti.

– Ką dar veikiate?

– Kai įrengė sporto salę, kilnoju svarmenis.

Dalyvauju krepšinio ir tinklinio turnyruose.

Gaila, į Pravieniškes buvo perkelti pajėgūs krepšininkai (ten dabar kali dalis nuteistųjų iki gyvos galvos. – Red.), mūsų komandoje liko seneliai, prieš jaunimą sunkiau žaisti. Tačiau tinklinyje pirmaujame.

– Ką jūs žiūrite per televizorių?

– Publicistinės laidos nusivažiavo, dabar žiūriu sporto laidas. Per kabelinę televiziją žiūriu laidas apie konstravimą, inžineriją, keliones.

Brolis padėjo įsigyti kompiuterį. Dalį pinigų užsidirbau ir pats. Dabar noriu užsidirbti didesniam monitoriui. Turiu jau nemažai sutaupęs.

– Kaip pavyksta kalint užsidirbti?

– Darau inkilus. Už inkilą moka nuo 65 centų iki lito. Uždarbio vidurkis – 300 litų per mėnesį.

– Kaip jums atrodo, ar gyvenimas laisvėje labai pasikeitė?

– Užteko pamatyti brolio filmuotą medžiagą – net savo namus nelabai atpažįstu. Bet litus esu matęs. Ir eurus taip pat.

Stengiuosi neatsilikti nuo gyvenimo. Bet visa informacija – iš televizoriaus ir laikraščių.

– Už ką balsuojate?

– Už socialdemokratus. Dėl liberalų viskas aišku, o konservatoriams mes dėkingi už šią bausmę – niekada už juos nebalsuoju.

– Jei atsidurtumėte laisvėje, ar mokėtumėte gyventi?

– Žinoma! Aš dirbti netingiu, net nuosavybės turiu – amžiną atilsį tėvukas paliko man žemės. Darbo – begalė.

Kartais žiūriu televizorių ir nesuprantu, kaip sveiki žmonės negali susirasti darbo.

– Gal turite ir sužadėtinę?

– Turiu. Buvome ilgam išsiskyrę, o dabar vėl kartu.

Darbą turiu, gyventi irgi turiu kur. Dėl šeimos viskas aišku. Gal ir nekvailas – sugebėčiau.

1990 metais buvo neaiškumų – nuklydau į klystkelius. O dabar man viskas aišku.

– Kaip jums atrodo, ar žmonės patikės, kad jūs jau pasikeitėte?

– Jų reikia klausti. Iš kalbų nieko gera nebūna. Išleisk žmogų ir žiūrėk, ar jis pasikeitęs.

– Ar dažnai prisimenate žmogų, kurį nužudėte 1990-ųjų gruodį?

– Stengiuosi pamiršti, bet tos mintys nuolat lenda. Ypač kai negaliu užmigti.

– Prieš 23 metus jūs buvote aštuoniolikametis. Ką dabar pasakytumėte tam jaunuoliui?

– Ne tik pasakyčiau – ir padaryčiau! Už rankos laikyčiau.

Dėl savo nusikaltimų kaltinu tik save. Gal kiti kaltina draugus ar aplinkybes. Bet draugas man neįrėmė pistoleto po kaklu, aš pats viską padariau.

Aplinkybių irgi būna visokių. Bet vieni išsikapsto ir nepadaro nieko bloga, o aš padariau!

Tėvai nuostabūs, brolis Saulius – auksinis žmogus. Laikykis jų ir būtum gyvenęs. O aš į šoną nuėjau.

– Ar bandėte susisiekti su nužudyto žmogaus šeima? Ką apie juos žinote?

– Tik vėliau sužinojau, kad tas žmogus turėjo žmoną ir dvejų ar trejų metų dukterį.

Mano dukterėčia vėliau mokėsi su ja vienoje mokykloje.

Vis sekdavau, kaip tam vaikui sekasi.

Siūliau pagalbą, bet ji atsisakė. Sunku atleisti žmogui, kuris atėmė laimingą vaikystę.

– Kokie jūsų santykiai su savo šeima?

– Per 23 metus nė karto nesusipykome, blogo žodžio vieni kitiems nepasakėme.

Su motina bendrauju telefonu. Kai pasimatymų kambarį užtvėrė stiklais, pasakiau jai, kad nebevažiuotų.

Matau, kaip motina kankinasi. Jos nesveiki sąnariai, neišlaiko net telefono ragelio.

– Ar turite draugų?

– Kaip mes suprantame draugus – tokių nėra. Bet yra žmonių, su kuriais esu labai seniai pažįstamas.

Jei draugas tas, kuriam galiu atsukti nugarą, – čia tokių yra.

Mes bendraujame darbe, sporto salėje, pasivaikščiojimų kiemeliuose, per sporto rungtynes.

– Jei įstatymas nepasikeis, nebus sušvelnintas, kaip gyvensite likusį gyvenimą?

– Kaip gyvenau, taip ir gyvensiu. Blogesnis nepasidarysiu, geresnis greičiausiai irgi. Kaip dabar pykčio niekam nejaučiu, taip ir vėliau stengsiuosi be pykčio gyventi. Taip lengviau. Kiek įmanoma dirbsiu, sportuosiu, o toliau – kaip Dievas duos.

Noriu tik palinkėti, kad žmonės būtų geresni vieni kitiems.

Paklusnus buvo tik vaikystėje

„Niekada nemaniau, kad mano jaunėlis gali taip žiauriai pasielgti su žmogumi. Visiems jį pažinojusiems buvo šokas.

Jis ir pats iki šiol negali suprasti, kodėl taip atsitiko”, – „Lietuvos rytui” šią savaitę kalbėjo kalinio motina 68 metų Marijona Bražinskienė, prieš pusantrų metų likusi našlė.

1990 metų gruodžio 29-osios vakarą tuomet aštuoniolikametis R.Bražinskas su gerokai vyresniu pažįstamu Gediminu Narkevičiumi žiauriai nužudė 27 metų taksi vairuotoją Petrą Sezoną.

Tą vakarą M.Bražinskienė pro langą matė, kaip jos sūnus išskubėjo į kiemą ir įlipo į taksi automobilį – raudonos spalvos „Žiguli”.

„Rimas pažadėjo greit pareiti. Bet jis ilgai nepasirodė”, – pasakojo motina.

Po kelių dienų išgirdusi apie žiauriai nužudytą taksistą M.Bražinskienė net nepagalvojo, kad tai galėjo padaryti jos sūnus.

Alytaus taksistai prieš teismą surinko parašus, ragindami abiem žudikams skirti mirties bausmę.

Bet tokios bausmės sulaukė tik R.Bražinskas. Ji iš karto buvo pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos.

G.Narkevičiui buvo skirta kalėti 15 metų ir jis jau išėjo į laisvę.

Anot R.Bražinsko motinos, jis buvo jautrus, niekada nepraeidavo pro verkiantį vaiką jo nepakalbinęs ar nepaguodęs.

„Vaikystėje jis buvo geras ir paklusnus. Bet po to pradėjo smarkiai keistis.

Labai sparčiai augo, o protas nespėjo paskui. Kaip sakoma, obuolys didelis ir subrendęs, bet dar neskanus.

Nors nieko netrūko, pradėjo vagiliauti. Tikriausiai norėjo pasirodyti stipresnis prieš kitus”, – prisiminė M.Bražinskienė.

Vagystės padidino bausmę

Buvusi policijos inspektorė Audronė Moisienė prisiminė į policijos nepilnamečių įskaitą įrašytą R.Bražinską.

„Daug paauglių ar net vaikų būdavo labai žiaurūs. Kankindavo, mušdavo gyvūnus, vaikus. Rimas nebuvo koks nors ypatingas chuliganas, o ir žiaurumu tikrai nepasižymėjo. Gal į vagystes pastūmėjo godumas?”– svarstė buvusi pareigūnė.

Bausmes už vagystes paauglys atlikdavo specialiosiose mokyklose, skirtose sunkiai auklėjamiems vaikams.

„Bausdamas už nužudymą teismas nepamiršo ir vagysčių. Tai greičiausiai padidino bausmę”, – sakė A.Moisienė.

Pagalbos nedrįso siūlyti

M.Bražinskienė pasakojo praėjusių metų pabaigoje sulaukusi didžiulės malonės iš Almos Kristutienės, nužudyto P.Sezono žmonos.

„Jau daug metų norėjau ją pakalbinti, bet pritrūkdavau drąsos. Labai graužiuosi dėl tokios savo silpnybės, bet kol kas tos drąsos taip ir nesukaupiau.

Teismo priteistą materialinę žalą nukentėjusiesiems per porą mėnesių atlyginome. Bet daugiau pagalbos irgi niekada nedrįsau siūlyti.

Nebeiškentusi pernai prieš Kalėdas paprašiau pažįstamos padėti man paskambinti Almai ir paprašyti susitikti.

Susitikimas neįvyko, bet girdėjau, kaip telefonu ji sakė, kad prieš Dievą atleido mano sūnui, nebeturi pykčio ir keršto jam minties. Bet pati taip ir neišdrįsau perimti ragelio.

Man, kaip giliai tikinčiai, tokie Almos žodžiai po daugelio metų pirmą kartą suteikė palengvėjimą.

Kasdien maldose prašau Dievo ne tik atleidimo savo sūnui. Visada pasimeldžiu ir už jo auka tapusio Petro vėlę, tėvo ir vyro netekusią šeimą”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo M.Bražinskienė.

Našlė viena augino dukterį

Tragiškai netekusi vyro P.Sezono našlė Alma viena augino dukterį. Vėliau ištekėjo antrą kartą.

„Visos mamos, auginančios vaikus, galime viena kitą suprasti. Buvo labai sunku likus vienai su trejų metų dukrele.

Bet M.Bražinskienė niekada nepasidomėjo, kaip laikausi, ar nereikia kokios nors pagalbos. Tai – skaudžiausia.

Gal tas už mano vyro nužudymą nuteistas žmogus iš tikrųjų pasikeitė per tiek metų? Juk žmonės kartais pakyla ne iš tokio purvo”, – kalbėjo A.Kristutienė, paklausta, kaip reaguotų sužinojusi, kad R.Bražinskui skirta bausmė sušvelninta.

Tačiau nužudyto takisto kolegos nelinkę atleisti.

„Savo nuomonės nepakeičiau. Jei kas išsityčiojo, kankino ir nužudė žmogų, privalo sulaukti tokios pat bausmės. Akis už akį”, – kalbėjo jau ketvirtį amžiaus Alytuje taksi vairuotoju dirbantis Juozas K.

Dėl nuteistųjų iki gyvos galvos mažiau problemų

„Lietuviai serga už savo komandą – ar šioj pusėj tvoros, ar anoj. Todėl pakeičiau kalėjimo dienotvarkę.

Kol vyks Europos krepšinio čempionatas, kaliniai galės žiūrėti rungtynių transliacijas bet kuriuo metu”, – sakė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius Viktoras Davidenka (nuotr.).

– Kodėl, jūsų nuomone, airiai prilygino Lukiškių kalėjimo kalinimo sąlygas kankinimui ir atsisakė Lietuvai išduoti teroristą?

– Sunku komentuoti, pagal kokius kriterijus jie tai nustatė.

Lukiškių kalėjimą nuolat lanko Europos Sąjungos, tarptautinių organizacijų atstovai ir jokių rimtų pastabų dėl nuteistųjų aukščiausia bausme nebuvo išsakyta. Tik dėl jų užimtumo.

Todėl nuteistieji iki gyvos galvos šiemet daugiau žaidžia krepšinį ir tinklinį. Kartą per mėnesį vyksta mišios. Mezgėjų būrelis turi tokį pasisekimą, kad kaliniams leista megzti ir kamerose.

Vienam nuteistajam leista pačiam savo kameroje pasidaryti remontą. Iki gyvos galvos kalinti Alma Bružaitė turi kačiuką, kuriam perka ėdalą už savo uždirbtus pinigus. Beje, jis nebando niekur pabėgti.

Kaliniai nuolat testuojami dėl narkotikų vartojimo. Jau dveji metai, kai nebuvo nustatytas vartojantis narkotikus kalinys. Dvejus metus nebuvo ir bandymų žudytis.

– Kaip charakterizuojamas R.Bražinskas?

– Rimas turi tik vieną įrašą – turėjo modemą, kuris draudžiamas. Jis nekelia mums problemų. Korektiškas įstaigos darbuotojų atžvilgiu, santykiai su kitais nuteistaisiais geri.

Stengiasi dalyvauti renginiuose. Buityje pakankamai tvarkingas. Ryšius su šeima palaiko sistemingai. Artimieji remia materialiai.

Laisvalaikiu žaidžia kompiuterinius žaidimus, skaito grožinę literatūrą, mėgsta sportuoti. Dalyvauja reabilitacijos programose. Dėl padaryto nusikaltimo savęs neteisina, bet mano, kad nuteistas per griežtai.

– Ar sunku vadovauti kalėjimui, kur žmonės kali iki mirties?

– Nėra didelio skirtumo, kokiam kalėjimui vadovauti.

Nuteistieji iki gyvos galvos kelia mums mažiau problemų: mes pažįstame juos, jie – mus. Jie supranta, kad geriau elgtis korektiškai.

Bet manau, kad Lietuvoje atėjo laikas diskusijoms apie nuteistųjų kalėti iki gyvos galvos lygtinį paleidimą. Negalima nematyti tokios problemos.

Vienam kaliniui išlaikyti per dieną – 48 litai

* 112 Lietuvos piliečių šiuo metu kali iki gyvos galvos. Dar trys jau mirė įkalinimo įstaigoje: du nusižudė, vienas mirė dėl senatvės.

* Lukiškių kalėjimo kamerose be vilties išeiti į laisvę gyvena 88 žmonės: 87 vyrai ir viena moteris. Kiti – Pravieniškių kolonijoje, kur kiek lengvesnės kalinimo sąlygos, ten kaliniai turi teisę į ilgalaikius pasimatymus.

* Vieno tokio kalinio išlaikymas per dieną valstybei kainuoja 48 litus. Iš jų 5 litai skiriami maistui.

* Tris čia gyvenančių nuteistųjų iki gyvos galvos aukštus kasdien pasikeisdami prižiūri 4 pamainos po 6 prižiūrėtojus.

Bausmė už nusikaltimą negali būti absoliuti

Gintautas Sakalauskas

Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas

„Lietuva yra viena iš dviejų Europos Sąjungos šalių, kur nuteistiesiems iki gyvos galvos nenumatyta jokia lygtinio paleidimo galimybė. Nyderlanduose tokiems asmenims teikti malonę įgaliojimus turi karalius, bet pati bausmė skiriama itin retai.

Kai kuriose ES šalyse iš viso nėra laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės – Ispanijoje, Kroatijoje, Norvegijoje, Portugalijoje. Bet, pavyzdžiui, Anglijoje lygtinis paleidimas negalimas, kai asmuo laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisiamas už tam tikrus nusikaltimus.

Lietuvoje tokiems kaliniams malonę gali suteikti prezidentas atlikus 10 metų bausmės. Tačiau kol kas tik vienam kaliniui pernai bausmė sutrumpinta iki 25 metų.

Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose ne kartą pabrėžta, kad lygtinio paleidimo galimybė nuteistiesiems iki gyvos galvos turi būti numatyta įstatyme. Neteisinga tokią atsakomybę užkrauti valstybės vadovui.

Prieš mėnesį Strasbūro teisėjai pripažino, kad Anglijoje galiojanti teismų praktika, nenumatanti galimybės tam tikrais atvejais būti paleistam, pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją.

Bausmė niekada negali būti absoliuti. Valstybė negali bausti žmogaus iki jo mirties.

Įkalinimas iki gyvos galvos, nenumatant lygtinio paleidimo, gali būti pripažįstamas ir kankinančiu elgesiu, nes žmogui nepaliekama jokios vilties išeiti į laisvę.”

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.