Susirasti pastogę – sudėtinga
Obelių savarankiško gyvenimo namuose, kuriuose prisiglaudžia savo pastogės netekę Rokiškio rajono gyventojai, šiandien jau šeimininkauja statybininkai. Gyventojai bent jau iki remonto pabaigos bus kitur – išsiskirstę po globos įstaigas ir seniūnijas. Remontas turėtų trukti ne mažiau nei metus ir 3 mėnesius.
„Apgyvendinti šiuos žmones sudėtinga, nes ir kitos įstaigos turi mažai vietų“, – sakė socialinė darbuotoja Jolanta Paukštienė.
Vietos gyventojai labai nenoriai išnuomoja butus, o dalis net jei ir gautų būstą, nesugebėtų savimi pasirūpinti.
Du silpnos sveikatos rokiškėnai buvo perkelti į slaugos ligoninę, keturi iškeliavo į Jūžintų dienos ir trumpalaikės socialinės globos centrą. Ten galima gyventi taip pat 6 mėnesius, o jei žmogus nesusiranda vietos, terminas pratęsiamas.
Kryžkelė žmogui sustiprėti
Prieš pora savaičių savarankiško gyvenimo namuose glaudėsi paskutiniai 10 žmonių. Prieš tai dalis gyventojų pastogę jau buvo susiradę patys, dažniausiai – savo seniūnijose. Vienai moteriai sūnus išnuomojo butą Rokiškyje.
„Ši įstaiga yra tik kryžkelė žmogui sustiprėti, bet likti amžiams Obeliuose negali. Dirbame su seniūnais ir socialiniais darbuotojais, kad mūsų gyventojai galėtų grįžti į savo namus“, – sakė J.Paukštienė.
Į seniūniją jau buvo pasiruošęs grįžti jaunuolis, čia patekęs iš įkalinimo įstaigos. Pasak socialinės darbuotojos, jis buvo didžiausias darbuotojų pagalbininkas, galintis ir maisto pagaminti, ir prireikus sunkiam ligoniui net sauskelnes pakeisti.
Vaikinas į Obelius atvyko be jokio asmens dokumento, todėl negaudavo pašalpų. Jo reikalus tvarkė J.Paukštienė.
Apsigyveno su vaiko tėvu
„Panevėžio rytas“ jau yra rašęs apie trečią vaiką neseniai pagimdžiusią jauną mamą. Ji praėjusią savaitę taip pat jau buvo apsisprendusi dėl ateities – pasiėmė paskutinius daiktus ir iškeliavo pas sūnaus tėvą.
Negerianti, vaikais besirūpinanti, tvarkinga moteris dar yra nebaigusi skyrybų proceso su pirmųjų dviejų vaikų tėvu, nors ryšių seniai nebepalaiko. Kai šis klausimas bus išspręstas, rokiškėnė tikisi ištekėti už dabartinio draugo.
J.Paukštienė džiaugėsi, kad vyriškis gražiai priima vyresniuosius jos berniukus.
Kol kas Obeliuose jie nuomosis butuką, bet vyras šiuo metu nedirba.
Į gatvę tikrai neišmes
Vienu negalią turinčiu gyventoju rūpinasi neįgaliųjų draugija. Vyras čia buvo apgyvendintas laikinai, kol buvo ieškoma vietos taip pat neįgaliam jo broliui. Kartu gyventi su broliu jis negalėjo, nes buvo nuolat jo skriaudžiamas.
Praėjusią savaitę dar nebuvo aiškus tik trečią neįgalumo grupę turinčio vyro likimas. Dėl mažo darbo stažo jis gauna mažas pajamas, dar esą lenda kažkokios skolos iš praeities.
Į Jūžintų globos centrą vykti jis negali, nes ten reikia mokėti už maitinimą ir dalį paslaugų. Dėl šio žmogaus apgyvendinimo dar buvo tariamasi su seniūnija.
J.Paukštienė ramino nežinioje gyvenantį vyrą, kad į gatvę jo niekas tikrai neišmes.
Tendencija – palikti vienus
Obelių savarankiško gyvenimo namai gyvuoja 5 metus.
Ilgiausiai – 4 metus čia praleido vyriausia gyventoja – 86-erių močiutė. Iš Žemaitijos kilusi moteris, pasak J.Paukštienės, energinga ir stipri, turi dukrą, bet vaikų namuose jai neatsiranda vietos.
„Pastebėjau graudžią tendenciją – vis daugiau vaikų nebenori rūpintis paklydusiais tėvais ir vis daugiau tėvų pavargę nuo paklydusių vaikų“, – sakė socialinė darbuotoja.
Iš pradžių dar bandoma padėti, bet pamatę, kad pastangos beviltiškos, giminės palieka tokius žmones kapstytis vienus.
Nebijo atvirauti apie save
J.Paukštienė nesupranta, kaip gali vaikai nuslopinti savyje kraujo ryšį ir nepasirūpinti tėvais – nesvarbu, kokie bebūtų, kokių klaidų gyvenime padarę.
„Atvežti nauji gyventojai, išgirdę griežtesnį mano žodį, linguoja galva, atseit, ką tu, vaikeli, apie gyvenimą supranti. Tuomet pasiteirauju, ar jie nori išgirsti mano gyvenimo istoriją“, – kalbėjo J.Paukštienė.
Moteris papasakojo, kad jos pačios tėvas buvo priklausomas nuo alkoholio, ir visos bėdos, nuo kurių kenčia alkoholikų šeima, jai labai gerai žinomos. Jai, prieš pilnametystę netekusiai mamos, teko išgyventi daug labai sunkių periodų, bet gyvenimas užgrūdino ir išmokė ne smerkti, o padėti.
Tėvo ji neapleido iki jo mirties. Tai įvyko prieš 4 metus.
„Nebijau pasakoti savo istorijos, paatvirauti. Noriu, kad šie žmonės, matydami mano gyvenimo pavyzdį, patikėtų, jog galima įveikti bet kokius sunkumus“, – kalbėjo dabar jau gyvenimu nebesiskundžianti J.Paukštienė.
Gailestis – didelė klaida
Daug komplimentų dėl išvaizdos sulaukianti, maloniai bendraujanti J.Paukštienė sakė, kad yra toks terminas „socialinė širdis“. Tik pradėk gailėtis paslydusio žmogaus – ir padarysi didžiulę klaidą.
„Su mūsų žmonėmis reikia labai daug griežtumo, nieko negalima už juos daryti, o šypsena veide atsiranda kur kas vėliau, kai jie išmoksta būti atsakingi už savo ateitį“, – prisipažino moteris.
Ji tikino esanti šiuo metu dėl visų rami – visi gyventojai sustiprėję psichologiškai. Tik nuo jų pačių priklausys, kaip gyvens toliau.
„Nėra ko slėpti – mūsų kontingentas yra sunkus. Žmonės įpratę laisvai gyventi, nepratę prie kontrolės. Iš pradžių purkštauja, esą čia neužsibūsim, bet kai pripranta – išprašyti būna sunku“, – juokėsi J.Paukštienė.
Šiuose namuose negalima gerti, negalima vedžiotis kavalierių ir panelių, žiemą privaloma grįžti iki 9 valandos, o vasarą galima užtrukti iki 11-os vakaro.
Į burną nebeima nė lašo
Dalis vis dėlto neprigyja ir išeina savais keliais, bet dauguma per skelbimus laikraštyje ieško darbo, kai kurie su socialinės darbuotojos pagalba nusiperka nedidelius butus.
Išėjusieji aplanko buvusius likimo draugus ir darbuotojus – ryšiai dažniausia nenutrūksta.
J.Paukštienė sakė, kad stebuklingų prisikėlimų per šiuos 5 metus teko matyti. Vienas čia atvažiavęs vyras metė gerti ir į burną nebeima nė lašo. Gaila, kad už palaidą savo elgesį sumokėjo sveikata – dabar jis yra ligonis.
Kitas jaunas rokiškietis prašė leisti pagyventi, kol sustiprės, nes nenorėjo girtas skaudinti mamos. Pagyvenęs kelis mėnesius, susirado darbą ir išvyko.
„Tokios istorijos – vienetai, bet matant žmogaus pastangas kyla didesnis noras padėti. Jiems labai svarbus kitų pasitikėjimas“, – sakė socialinė darbuotoja.
Prašo bet kokios pagalbos
Iki šiol savarankiško gyvenimo namuose buvo iki 20 vietų, žiemą gyventojų glausdavosi daugiau. Po remonto, iškilus trečiam aukštui, įsikurs dar 12 asmenų daugiau.
J.Paukštienė džiaugėsi, kad obeliečių požiūris į savarankiško gyvenimo namų gyventojus pamažu darosi šiltesnis, palankesnis. Žmonės dovanoja nebereikalingų lovų, drabužių, batų, žaislų, patalynės, virtuvės reikmenų.
Socialinė darbuotoja pagalbos prašo per draugus, deda skelbimus su prašymu pagelbėti daiktais. Su parama atvyksta ir maltiečiai.
Bet koks žmonių išmetamas daiktas gali labai nudžiuginti šios įstaigos gyventojus. Jų labai prireiks ir po remonto.
Skiriasi kaip diena nuo nakties
Praėjusių metų gruodį, prieš Kalėdas, lankėmės Panevėžio nakvynės namuose. Įspūdžiai skiriasi kaip diena nuo nakties.
Didžiulis tamsus mūsų miesto pastatas, maži kambarėliai, kuriuose gyvena po kelis žmones, laikino apnakvindinimo patalpa paliko slogius prisiminimus ir nė iš tolo neprimena šviesių Obelių savarankiško gyvenimo namų sienų, aukštų lubų.
Dar didesnė takoskyra – tarp įstaigų vadovų.
Į Panevėžio nakvynės namus pavyko patekti tik iš antro karto. Pirmą sykį žurnalistų vizitu pasipiktino skyriaus vadovė Aurelija Skudienė, antrą – duris užstoti bandė apsaugininkas, mojuojantis rašteliu su vadovės nurodymu neįleisti spaudos atstovų. Šio raštelio svarbą pabrėžė keli šauktukai.
Telefonu A.Skudienė bandė nurodinėti žurnalistams atvykti kitą dieną, o apsaugininkas pagrasino kviesti policiją. Vis dėlto to nepadarė, nes nebuvo jokių motyvų šauktis pareigūnų – valdiškos įstaigos gyventojai laisvi šnekėtis su žurnalistais ar atsisakyti.
