Lietuvė gyvenimo laimę atrado dvigubai už save vyresnio italo glėbyje

Dar niekada nebuvau toks vargšas ir toks laimingas. Taip savo lietuvei žmonai Editai Dermontaitei (35 m.) pareiškė Lietuvoje pasiryžęs likti italas Ezio Calcagnile (65 m.). Aplinkiniai kraipo galvą negalėdami suprasti, kaip užsienyje gyventi galėjusi, gerus darbus turėjusi ir namus patogiai įsirengusi pora staiga apsisprendė viską mesti ir įsikurti atokiame kaime. Šeima išleido visas santaupas, kad galėtų gyventi taip, kaip seniai svajojo, – toliau nuo miesto šurmulio ir arčiau gamtos, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.

Daugiau nuotraukų (1)

Eglė Petkutė

Nov 9, 2013, 7:14 PM, atnaujinta Feb 20, 2018, 11:54 AM

Prieš šešerius metus susipažinę ir jau spėję kartu pagyventi užsienyje sutuoktiniai ryžosi įleisti šaknis Editos gimtinėje.

Su 30 metų vyresniu italu Edita susipažino viename Mažeikių restorane, kur tuo metu dirbo barmene.

Prieš tai Italijoje dirbusi moteris neblogai mokėjo šios šalies kalbą, tad su netikėtai į jos gimtąjį miestą atklydusiu užsieniečiu susikalbėti nebuvo sunku. Pažintis greitai virto stipresniais jausmais.

„Buvau netekusi brolio, išgyvenau sunkų laikotarpį. Laukiau savo meilės, ir ji atėjo“, – tikina Edita.

Nors tarp lietuvės ir italo – didelis amžiaus skirtumas, pora sutarė visais svarbiausiais klausimais ir greitai abu pajuto, kad laikas kurti šeimą, susilaukti vaikų.

Planų nesugriovė ir žinia, kad kompanija, kurioje dirbo Ezio, siunčia jį padirbėti į Norvegiją. Dvejonių, ar keliauti paskui vyrą, Editai nekilo.

Bet netrukus Ezio nutarė išeiti į pensiją, įsikurti žmonos gimtinėje ir visą savo laiką skirti šeimai bei namams.

Greitai poros namuose ėmė krykštauti pirmoji jų atžala – dukrelė Alicia, kuriai dabar jau ketveri metai.

E.Calcagnile dar turi suaugusią dukrą iš ankstesnės santuokos, kuri gyvena Italijoje.

Edita ir Ezio, įsikūrę nuosavame name Mažeikių rajone, netrukus pajuto, kad norisi daugiau erdvės, savos žemės ir ūkio. Šeima dairėsi, kur galėtų įsigyti didesnį sklypą.

Paieškos nuvedė net iki Kaišiadorių ir Ukmergės, tačiau Editą traukė įsikurti arčiau gimtųjų vietų, Žemaitijoje.

Ieškodami labiausiai tinkamos vietos Edita ir Ezio apžiūrėjo nemažai sodybų Šilalės ir Raseinių apylinkėse, kol internete aptiko skelbimą apie parduodamą kadaise buvusio dvaro teritoriją pamiškėje Šilalės rajone.

„Išlipau iš automobilio ir pajutau, kad ši vieta skirta man“, – pirmą įspūdį pamačius sodybą prisimena Edita.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio apleisti trobesiai nė iš tolo nepriminė svajonių namų.

Beveik 10 hektarų teritorijoje kadaise šeimininkavo dvarininkai, tačiau jau seniai čia niekas negyveno. Atvykusiems naujakuriams teko braidžioti po purvyną.

Iš kieme esančio šulinio gerti vandens nebuvo įmanoma, tad teko kasti naują gręžinį, įsirengti kanalizaciją ir imtis atstatyti apleistus bei sutrūnijusius ūkinius pastatus.

Kad galėtų kuo greičiau įsikelti gyventi, šeima nusprendė ne statyti naują būstą, o atsigabenti kilnojamąjį rąstinį namelį.

Jame vietos ne itin daug, bet yra erdvi lauko terasa – čia laiką mėgsta leisti ir šeimininkai, ir jų augintiniai, laisvai laigantys šunys ir katės.

Edita neslėpė, kad jos ir vyro sprendimo apsigyventi nuošaliame kaime ir imtis dirbti žemę iki šiol nesupranta artimieji.

Jiems sunku suvokti, kodėl jaukius namus turėję sutuoktiniai panoro tapti ūkininkais ir gyventi toli nuo miesto bei visų jo patogumų.

„Visai nepasiilgstame miesto ir žmonių šurmulio. Kai prireikia kai kurių maisto produktų ar kitko, būna, net deramės, kuris važiuos, nes abiem mieliau pasilikti namie“, – šypsodamasi pasakoja Edita.

Į Lileikėnų kaimą, kuriame vos viena kita sodyba, Edita su šeima persikraustė pernai rugpjūtį.

Atėjus pavasariui pora ėmėsi dirbti žemę, sodinti daržoves, susikalė šiltnamį. Jame Edita rengėsi auginti daigus, galvoje sukosi mintys ir apie nuosavą verslą.

Tačiau netrukus gyvenimas ėmė tekėti kiek kitokia vaga.

Apsigyventi kaime sutuoktinius paskatino ir noras patiems užsiauginti ekologiškų daržovių, vaisių.

Be to, turguje jie įsigijo keliolika čekų dedeklių veislės vištų, keletą ančių, vėliau ir triušių šeimyną.

Į sodybą užsukusius svečius pasitinka du palaidi kiemsargiai, namo terasoje prieš saulę šildosi katės.

Iki vėlyvo rudens pievoje kvarksi būrelis ančių. Kiekvieną pavasarį sodyboje lizdą suka gandrų pora.

„Negalvojome apie didelį ūkį, norėjome tik užsiauginti tai, ko reikia patiems, tačiau viskas pasisuko kitaip“, – netikėtais savo gyvenimo vingiais stebisi Edita.

Moteris niekada nemanė, kad taps ožkų augintoja!

Įsigyti ožką šeima nusprendė tam, kad dukrą galėtų palepinti geros kokybės pienu. Ožkos pienas pasižymi sveikatą stiprinančiomis savybėmis ir laikomas daug vertingesniu už įprastą karvės pieną.

Pamačiusi, kad dukra kasdien išgeria po keturias stiklines pieno, Edita susimąstė, ką reikės daryti, kai ožka užtrūks. Taip sodyboje atsirado antra ožka, o vėliau – dar daugiau.

Dabar Editos ir Ezio valdose jau ganosi dvi dešimtys ožkų. Pora džiaugiasi, kad jų nereikia sergėti, – būrys augintinių paprastai nesitraukia toli nuo sodybos, ožkos būna visos kartu ir akimis nuolat sekioja šeimininkus.

Edita iki šiol visas ožkas pamelžia pati, nors prisipažino galvojanti, kad jau būtų laikas įsigyti melžimo įrangą – moterį pradėjo varginti nugaros skausmai.

Tvarte ožkoms įrengti patogūs gultai, ėdžios, trys atskiri aptvarai atsivedančioms ožiukų.

Edita drąsiai ėmėsi pribuvėjos vaidmens, jai naujos gyvybės atėjimas kaskart suteikia daug džiaugsmo.

„Kai pajunti ryšį su gyvūnu, nieko nebėra neįmanoma“, – įsitikinusi ji.

Ūkyje atsiradus daugiau ožkų, Edita nusprendė pabandyti pasigaminti naminio sūrio.

Pirmieji eksperimentai nebuvo sėkmingi, tačiau moteris nepasidavė – ieškojo informacijos internete, gilinosi į sūrių gaminimo subtilybes, kol galiausiai sukūrė savo receptus.

Degustatoriumi tapo Editos sutuoktinis. Jis yra kilęs iš žemvaldžių giminės, savo ūkyje gaminusios sūrį pagal senąsias Italijos tradicijas.

Pirmąkart savo pagaminto brandinto ožkų pieno sūrio Edita išdrįso svetimiems pasiūlyti tik po pusmečio bandymų. Ragautojų reakcija moterį nustebino.

„Nors neretas rauko nosį, esą ožkų sūris smirdi, paragavus daugeliui mano sūris skanus. Kartais nebespėju gaminti – tiek daug prašymų sulaukiu“, – sako Edita.

Ji netrukus išmoko pasigaminti ir naminio jogurto, varškės.

Žmonos laimėjimai labiausiai džiugina Ezio. Vyras mėgaujasi naminio sūrio, kuris jam primena gimtąją Italiją, skoniu.

Prieš šešerius metus į Lietuvą atvykęs darbo reikalais, jis greitai čia pasijuto savas. Techniko specialybę turintis Ezio daugelį metų dirbo naftos perdirbimo gamyklose Pietų Amerikoje, Afrikoje, Azijos šalyse.

„Atvykęs čia iškart pasijutau jaukiai. Kadangi pats esu kilęs iš Šiaurės Italijos, man artima ir lietuviška gamta, ir žmonės.

Liūdna dėl to, kad jūsų šalies kultūra buvo smarkiai paveikta sovietizmo, tai justi.

O žmonės labai darbštūs ir geri, tik šiek tiek kietakakčiai, nors negaliu spręsti apie visus, nes daugiausia tenka bendrauti su žemaičiais“, – tvirtina italas.

Ėmęsis tvarkyti ūkio reikalus Ezio susidūrė ir su apsukriais prekybininkais. Jie, manydami, kad užsienietis aptekęs turtais, pakelia prekių kainas. Tačiau tokių nėra dauguma.

Italą labiau džiugina aplinkinių nuoširdumas ir noras padėti. Lietuviai, jo manymu, šiltesni už vokiečius ir norvegus, kuriuos dirbdamas šiose šalyse spėjo neblogai pažinti.

„Mane labiausiai žavi paprasti kaimo žmonės, nepraradę orumo, sąžiningi ir neverkšlenantys dėl netikusios valdžios“, – sako Lietuvos kaime namus susikūręs Ezio.

Sutuoktiniai tarpusavyje bendrauja itališkai, o dukrą moko kalbėti abiem kalbomis. Ezio iki šiol nepasiryžo mokytis lietuvių kalbos, nes ji jam atrodo labai sudėtinga. Ypač sunku susigaudyti, kaip keičiasi kaitomų žodžių galūnės.

Porai nekyla ginčų dėl buities darbų. Abu daro viską, ką reikia. Darbų ūkyje tiek, kad vos spėja suktis.

Tačiau Edita suspėja rytais lankyti paskaitas už keliolikos kilometrų esančiame Pajūrio miestelyje. Grįžusi puola gaminti sūrio, pietų šeimai.

Tik vakarienė tapo kasdiene vyro pareiga.

Šeima laikosi itališkų tradicijų ir vakarieniauja visada tuo pat metu visi susėdę prie bendro stalo.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kas vyks neeilinėje „K. Bartoševičiaus sesijoje“?