Vilniuje gimę Rokas ir Petras nuo mažens išsireikalaudavo to, ko nori. Mat jų motina teisininkė Janina ir šviesaus atminimo tėvas fizikas-matematikas Tadas Masiuliai leisdavo sūnums laisvai reikštis. Juolab kad šeimoje jie buvo vieninteliai vaikai.
Kartu studijuodami, kartu atlikdami karinę tarnybą broliai vienas už kitą stodavo mūru. Tačiau dabar jie mažiau jaučia vienas kito petį, nes dirba skirtinguose miestuose, skirtingose įmonėse, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".
Abu jie – įmonių vadovai, tad kodėl jų aprangos kodas skiriasi?
Petras: „Tele2“ didžioji darbo dalis sukasi įmonės viduje, todėl nebūtina vilkėti kostiumo.
Rokas: „Klaipėdos nafta“ – valstybės valdoma įmonė, dažnai dalyvauju posėdžiuose ministerijose, Vyriausybėje, todėl kostiumo neišvengiu.
– Ar tėvai jus vaikystėje rengdavo vienodais drabužiais?
Petras: Kartais mums patikdavo vienodai apsirengti. Juk kai esi vaikas, norisi to paties, ką turi brolis.
Rokas: Man nepatikdavo rengtis vienodai. Protestuodavau, bet nepamenu, nuo kurio amžiaus mus pradėjo rengti skirtingai.
– Ar tėvai jus nuo vaikystės ugdė būti lyderiais?
Rokas: Specialiai neugdė.
Petras: Bet lyderių savybių turėjome. Prisimenu iš vaikystės, kaip išėjęs į kiemą pamačiau brolį, kuris gerokai vyresniems vaikams nurodinėjo, ką daryti, kur eiti.
Rokas: Futbolo komandose vadovaudavome abu – žaidėjams liepdavome laikytis mūsų numatytos taktikos. Neabejoju, lyderio savybės – įgimtos.
– Ar mokykloje sėdėjote viename suole?
Petras: Mums abiem neblogai sekėsi mokslai, mokytojai per pamokas pasodindavo atskirai, kad kitiems pagelbėtume.
– Ar panaši jūsų išvaizda klaidindavo mokytojus?
Rokas: Esame identiški dvyniai, bet mokytojai mus atskirdavo.
Petras: Sėdėdavome atskirai, todėl mokytojai įsidėmėdavo, kuris kur yra.
– O merginos painiodavo?
Petras: Kas pažįsta mus iš arčiau, visi sako, kad esame skirtingi. Turime nežymių skirtumų.
Rokas: Vaikystėje mus kiemo draugai atskirdavo iš balso, nors iš balso atskirti dabar sunkiausia.
Anksčiau Petras beveik visada augino ilgesnius plaukus. Aš labiau mėgau trumpesnę šukuoseną.
– Kas kurį užstodavote, jeigu skriausdavo?
Petras: Abudu stodavome kaip mūras, niekas net nedrįsdavo skriausti.
Rokas: Brolybė stipriai pasireiškė tarnaujant sovietų armijoje. Karinę tarnybą atlikome Latvijoje, Duobelės tankų dalinyje.
Petras: Dviese ir saugiau, ir ne taip nuobodu buvo. Pasikalbėdavome.
Rokas: Kariuomenėje išsireikalavome, kad mūsų lovos būtų šalia. Suradome statute, kad dvyniams priklauso viena spintelė ir jų lovos turi būti greta. Tą pastraipą parodėme viršininkams, ir mūsų reikalavimai buvo įvykdyti.
Petras: Nepatingėjome išsireikalauti, kas mums priklauso. Turėjome vieną spintelę ir galėjome ją saugoti, kad nepavogtų dantų šepetukų, pastos, muilo. Jos nebuvo rakinamos, todėl naktį kiti galėdavo ką nors nugvelbti. Apsaugoti spintelę būdavo įmanoma fizine jėga. (Juokiasi.)
Rokas: Abu buvome tankų instruktoriai. Tankus vairuoti gerai sekėsi. Iki šiol prisimenu: tanku važiuoji per pušį lyg per šapelį.
– Kuris jūsų linksmesnio būdo?
Petras: Mūsų charakteriai – panašūs. Vienas gali pradėti sakinį, kitas užbaigti. Vaikystėje prieš miegą kurdavome istorijas – vienas pasako mintį, kitas ją pratęsia. Taip kikendavome, kad tėvai bardavo, jog ilgai neužmiegame. Mums tai būdavo didžiausia vakaro pramoga.
– Jūsų pomėgiai panašūs?
Petras: Tokie patys. Kadaise lankėme imtynių, bokso, teniso, tinklinio treniruotes, ėjome kartu į žvejybą. Dabar kartais žaidžiame futbolą.
– Kada jūsų keliai išsiskyrė?
Petras: Abu įstojome į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos. Tačiau po dviejų kursų supratome, kad esame linkę į ekonomikos mokslus – perėjome į Ekonomikos fakultetą.
Rokas: Mokantis priešpaskutiniame kurse buvo paskelbtas konkursas studijuoti Olborgo universitete Danijoje. Numatytos tik penkios vietos.
Abu patekome į geriausiai egzaminus išlaikiusių penketuką. Tuomet buvome pasikviesti į dekanatą: išgirdome, kad vienai šeimai per daug pasisekė, nes užimame dvi vietas, todėl turime nuspręsti, kuris iš mūsų vyks į Daniją.
Tuomet su Petru išėjome į kiemą ir metėme monetą. Burtai lėmė jam studijas Danijoje.
Aš likau Lietuvoje, netrukus gavau darbą audito įmonėje.
– Ar būdami atskirai jaučiate vienas kito nuotaikas, mintis?
Rokas: Per atstumą neįprasto ar telepatinio ryšio nejaučiu.
Petras: Neretai apie Roką pagalvoju, bet tarp mūsų nėra jokio paslaptingo ryšio.
Rokas: Kai Petras išvyko į Daniją, buvo liūdna.
– Ar dabar dažnai susitinkate?
Rokas: Nedažnai susitinkame ir retokai kalbamės telefonu. Nuo pirmo išsiskyrimo nebuvo taip, kad kas vakarą vienas kitam skambintume. Mūsų atsiskyrimas buvo sveikas.
Petras: Vilniuje susitinkame pas mamą, kartu pažaidžiame „Tele2“ futbolo komandoje.
Rokas: Per metus susidaro daug darbo kelionių, todėl ištaikyti progą susitikti su broliu nėra lengva. Mano maršrutai driekiasi iš Klaipėdos į Vilnių, užsienio šalis, o Petro – dažniausiai į Švediją.
– Ar aptariate verslo reikalus, dalijatės patarimais, kaip spręsti problemas?
Rokas: Neaptarinėjame darbo reikalų. Kartais tik pasidalijame bendražmogiškais patarimais.
Abu stengiamės etiškai atskirti savo darbus. Lietuva – nedidelė šalis. Esu įsitikinęs, kad Petras, kaip ir aš, sulaukia telefono skambučių, kai prašoma: „Paskambink broliui ir paprašyk, gal jis galėtų įdarbinti.“
Bet šitomis temomis mes su broliu nekalbame.
Petras: Jeigu kas nors manęs ir prašo paprašyti kokios nors brolio paslaugos, Rokui apie tai net neužsimenu. Žmonės naiviai mąsto prašydami tarpininkauti.
– Kuo abu remiatės versle ir gyvenime?
Rokas: Tiek gyvenime, tiek ir versle stengiamės vadovautis krikščioniškomis vertybėmis.
Petras: Biblijoje parašyta: „Elkis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.“ Šis principas geriausias ir gyvenime, ir versle.
– Ar panaši išvaizda, ta pati pavardė nesukelia kuriozinių situacijų?
Petras: Pasitaiko atvejų, kad gatvėje nepažįstamas žmogus tiesia ranką, puola apsikabinti. Anksčiau sakydavau: atsiprašau, mane su broliu supainiojote. Dabar negaištu laiko – pasisveikinu, apsikabinu ir einu toliau.
Rokas: Man irgi dažnai nutinka, kad priėjęs nepažįstamas žmogus klausia, kaip sekasi. Dabar visada paduodu ranką, atsakau, kad man puikiai sekasi, ir parodęs į laikrodį ištariu: „Atleisk, skubu.“
Nepatogiai sykį pasijutau, kai Klaipėdoje užsukau į „Tele2“ saloną įsigyti telefono aksesuaro. Žmonės įsitempę nužvelgė taip ir nesupratę, kodėl „viršininkas“ nei sveikinasi, nei ko klausia. Matyt, darbuotojai pamanė, kad surengtas patikrinimas.
– Naudojatės mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ paslaugomis?
Rokas: Mūsų įmonė naudojasi kito operatoriaus, kuris laimėjo konkursą, ryšio paslaugomis. „Tele2“ nedalyvavo konkurse.
– Neretai dvyniai tuo pačiu metu sukuria šeimą, susilaukia vaikų. Ar jūsų gyvenime yra panašių sutapimų?
Rokas: Ne. Kitiems gali atrodyti, kad asmeninis dvynių gyvenimas turi būti mistifikuotas, bet taip nėra.
– Ar tarp jūsų pažįstamų yra dvynių?
Rokas: Klaipėdoje bendrauju su dvyniais Vaidotu ir Arnoldu Šileikomis. V.Šileika – Klaipėdos konteinerių terminalo direktorius, o A.Šileika – Vakarų laivų gamyklos vadovas. Dvyniams jaučiu simpatiją.
