Šiandien L.Karnickas piktybinę kraujo ligą vadina likimo išbandymu, o kaulų čiulpų persodinimą – antra galimybe ne tik gyventi, bet ir pakeisti požiūrį į daugelį dalykų, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
O liga, su ja susiję išbandymai, pasak Liudo, labai keičia požiūrį. Pateikiame jo mintis apie tai.
Diagnozė. Ji buvo kaip iš giedro dangaus. Niekada rimtai nesirgau, sportavau, domėjausi sveika gyvensena. Per gyvenimą nesurūkiau nė vienos cigaretės, vienu metu buvau abstinentas.
Ruošdamasis pusmaratoniui vakarais bėgiodavau. Kartą grįžęs namo nubėgęs dešimties kilometrų distanciją pasijutau peršalęs. Bet dar neskambėjo jokie pavojaus varpai – juk normalu peršalti vasario mėnesį.
Prasidėjo angina, bet greitai ją įveikiau ir grįžau į normalų ritmą. Viskas buvo gerai, išskyrus tai, jog mane nuolat kankino nuovargis – jaučiau jį netgi pabudęs ryte.
Daug dirbantys žmonės dažnai junta nuovargį, su tuo susitaiko ir net užsimiršta.
Vis dėlto paklausiau gydytojo patarimo atlikti kraujo tyrimą.
Tyrimas kėlė įtarimų, tad gavau siuntimą į Santariškių klinikas. O balandį išgirdau: ūminė leukemija.
Panika, stresas, sumišimas, milžiniška nežinomybė – ėmė pintis gausybė jausmų.
Buvo sunku patikėti tuo, ką girdžiu.
Tuo labiau kad mano savijauta buvo gera. Dar prieš valandą galėjau grįžti tiesiai į darbą ir tęsti ką pradėjęs – jaučiausi sveikas, ne kaip žmogus, sergantis vėžiu.
Kai sužinai, jog tave palietė piktybinė liga, tą akimirką viskas tampa nesvarbu – darbai, planai, profesinės ambicijos, konferencijos, kuriose turėjau dalyvauti. Tuomet sustoja viskas, ką iki tol darei.
Susitaikymas. Turėjau šiek tiek žinių, kaip gydomas kraujo vėžys, bet dėl to nesijaučiau nė kiek saugesnis.
Ūminė leukemija – reta liga, kasmet Lietuvoje ja suserga apie šimtą žmonių. Kankino mintys, kurios užklumpa turbūt kiekvieną: kodėl aš?
Dabar jau žinau: kai taip nutinka, priežastis tampa nesvarbi. Tiesiog reikia susitaikyti ir priimti taip kaip neišvengiamą dalyką. Priėmiau ligą kaip faktą. Niekas nenori sirgti, bet ligoninės pilnos žmonių.
Supratau, jog nėra prasmės galvoti, ką tai reiškia. Reikia eiti toliau ir daryti viską, ką dabar galiu.
Žinoma, kartais pagalvodavau: gal gyvenau ne taip?
Kokią klaidą padariau? Gal reikėjo laiku sustoti, ir viskas būtų buvę kitaip? Gal. O gal ir ne.
Kai supratau, jog liga nėra atpildas ar bausmė, ėmiau ją vertinti kaip likimo išbandymą. Su šia mintimi apsipratau ir daugiau nekamavau savęs klausimais „Kodėl?“
Paguoda. Jos nejutau nė vieną akimirką ir tai yra mažiausia, ko reikia ligoniui. Paguoda niekur neveda. Svarbiausia – palaikymas, artimųjų tikėjimas, kad liga – tiktai laikina aplinkybė, su kuria visiems reikia susitaikyti.
Man padėjo mano šeima – žmona, tėvai, artimieji, netgi ne giminaičiai. Jaučiau, jog nesu vienas.
Buvo labai jausmingų akimirkų, bet greitai visa tai liovėsi – dariau viską, kad sveikčiau.
Gydymas. Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro direktorius profesorius Laimonas Griškevičius nuo pat pradžių išaiškino, kokia yra standartinė terapija, statistika, prognozės.
Pirmiausia – chemoterapijos kursas. Nors chemoterapija buvo sėkminga ir liga atsitraukė, žinojau, jog to nepakaks – reikės persodinti kaulų čiulpus.
Po chemoterapijos dovanų gavau spindulėlį ramybės – gydytojai leido vykti namo. Vėl laukimas, nauji perspektyvų apmąstymai, statistikos skaičiavimas. Viską žinojau. Žinojau ir tai, jog transplantavimo procedūra – pavojinga gyvybei: vienas iš keturių pacientų miršta.
Iki tol neabejojau, kad viskas įmanoma – reikia tik labai norėti. Ir staiga patyriau, jog ne viskas nuo manęs priklauso. Galiu norėti ir siekti, kiti žmonės taip pat gali norėti, bet paaiškėja, jog noro nepakanka – tavo gyvenimą lemia kažkas daugiau.
Apima diskomfortas, nes supranti, jog nevaldai situacijos.
Reikia pastangų susitaikyti su tuo, kad ne viskas nuo tavęs priklauso ir neprarasti tikėjimo, kad viskas baigsis gerai.
Donorystė. Kaulų čiulpų donoro paieška prasidėjo iškart. Mano sesers kaulų čiulpai netiko, ir ta žinia mane pribloškė. Ir vėl – visi nori tau padėti, bet situacija ir toliau nevaldoma. Vėl nežinomybė, vėl laukimas: ar atsiras man tinkamas donoras?
Tuomet supratau – kad ir kaip stengtumeisi, gyvenime būna aplinkybių, kai vien tavo ar tavo artimųjų pastangų nepakanka. Reikia, kad visuomenė – visai nepažįstami žmonės – norėtų padėti kitiems, dalintis, daryti gerus darbus. Tyliai ir be grąžos.
Vidutiniškai donoras surandamas per 42 dienas, tačiau kartais žmonės donoro laukia metus, būna, jog ir nesulaukia.
Man pasisekė – donoras atsirado greitai. Jis buvo įregistruotas Lietuvos donorų registre. Donoras idealiai tiko pagal visus imunologinius rodiklius – tai didina tikimybę, kad procedūra bus lengvesnė, ir čiulpai geriau prigis. Taip ir buvo.
Transplantacija. Antrasis gydymo etapas prasidėjo gerokai stipresne chemoterapija. Iškart po jos – kaulų čiulpų transplantacija.
Po to savaitė – labai trapus metas, kai savų kaulų čiulpų neturi, o nauji dar neprigiję. Laukiant bent mažiausio ženklo, kad viskas klostosi gerai, diena tampa beprotiškai ilga. Kai esi nežinioje, laukimas tampa vienu sunkiausių dalykų.
Kaip atpildas būdavo žinia, jog vakare rezultatai, palyginti su rytiniais, pagerėjo šimtąja procento dalimi, o ryte rezultatas geresnis nei vakare. Tos mažutės procentų dalys teikė daug laimės.
Pamažu grįžo tikėjimas, kad vėl viskas vyksta pagal planą, vyksta taip, kaip aš noriu. Atsitraukė nežinia ir baimė.
Kantrybė. Esu linkęs siekti greitų rezultatų. Matydamas, kad kas nors nesiseka, negaištu laiko – iškart keičiu kryptį ir imuosi veiksmų, kurie padėtų pasiekti norimą rezultatą.
Liga išmokė mane kantrybės. Iš pradžių klausinėdavau, kada galėsiu grįžti namo, dirbti, vėl bėgti pusmaratonį. Bet gydytojai, ypač profesorius L.Griškevičius, aiškiai pasakydavo, ko dabar siekiame. Ir kad į priekį einama žingsnis po žingsnio.
Gydytojas sakydavo: „Dabar turime vieną tikslą. Kai jį pasieksime, bus kitas. Po to – trečias ir taip toliau.“ Išmokau žingsniuoti lėčiau.
Supratau, jog svarbu dabar daryti tai, kad galėčiau žengti žingsnį, kuris leistų man žengti kitą. Kai apsiriboji tuo, kas yra čia ir dabar, kiti dalykai mažiau baugina.
Birželį grįžau namo. Sunkiausias etapas baigėsi labai sėkmingai ir greitai. Nors vis dar reikia tikrintis, tyrimų mažėja. Ir rezultatai mane labai džiugina. Gavau galimybę sugrįžti į įprastą gyvenimą. Labai noriu galvoti apie ligą kaip apie buvusį etapą.
Dėkingumas. Visas Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro personalas dirba ir profesionaliai, ir nuoširdžiai. Ten nejutau standartinio paciento ir gydytojo santykio – ryšys daug artimesnis. Kai junti, jog kitas žmogus yra už tave atsakingas ir daro daugiau, nei jam reikėtų, jautiesi tvirčiau. Neabejoju – tai padeda sveikti.
Labai svarbi ir parama iš šalies. Advokatų kontora „Raidla Lejins & Norcous“, kurioje dirbu, mane palaikė ir morališkai, ir finansiškai.
Teko girdėti nepavydėtinų istorijų, kai susirgęs žmogus praranda darbą. Aš savo kolegoms dėkingas už visapusį palaikymą.
Skola. Kai kas nors kitas padaro gerą darbą ir tu gauni dovaną, prieš tai pats nieko panašaus nepadaręs, jautiesi skolingas. Džiaugiuosi, kad kaulų čiulpų donoras man suteikė antrą galimybę – galimybę gyventi ir keisti požiūrį.
Visada palaikiau donorystės idėją, bet dabar žinau, jog nepakanka tai daryti pasyviai.
Manau, jog daugelis tam pritaria, bet dažnai pritrūksta valios imti ir padaryti tai iki galo – neatlygintinai duoti kraujo, užsiregistruoti donorų registre.
Vienas toks ligonis, kaip aš, gauna ne tiktai kaulų čiulpų donoro dovaną – kartais per dieną reikia net kelių maišelių kraujo komponentų, o kelis maišelius sudaro daugybės donorų kraujas.
Pats negaliu būti nei kraujo, nei kaulų čiulpų donoru, bet turiu minčių, ką darysiu propaguodamas donorystę. Noriu, kad kiti suprastų: nepakanka tik palaikyti idėją. Reikia veikti.
Tūkstantasis. Nesuteikiu reikšmės tam, kad tapau tūkstantuoju pacientu, kuriam buvo persodinti kaulų čiulpai, bet man tai puiki proga pasakyti, kokia svarbi donorystės idėja.
Transplantacija – antroji galimybė ne tik man, bet ir visiems 999 pacientams iki manęs, ir dar daugybei būsiančių po manęs.
Atradimai. Supratau, jog jeigu viską darai teisingai, gyveni sveikai, nereikia manyti, kad išvengsi paties blogiausio scenarijaus – ligos.
Būna posūkių, kurių einant keliu nematyti.
Dabar įsivaizduoju, jog gerumas – tarsi domino kauliukų efektas. Kai vienas žmogus padaro gera kitam, jis – kitam, tęsiasi gerų darbų grandinė. Žmogus gali ir nepamatyti, kaip geras jo darbas ką nors keičia. Bet tai keičia visą pasaulį.
