Studentams iš Pietų Amerikos – lietuviška dieta

Šalti orai ir šalti žmonės. Pirmą kartą į Vilnių atvykę studentai iš Urugvajaus ir Argentinos pasijuto lyg ledo šalyje, bet netrukus šis įspūdis pasikeitė.

Daugiau nuotraukų (1)

Milda Kuizinaitė

Feb 13, 2014, 10:38 PM, atnaujinta Feb 16, 2018, 8:34 AM

Dar tik porą savaičių Vilniuje gyvenančiam 20-mečiam iš Urugvajaus Alejandrui Bromui-Švobui ir 18-mečiam argentiniečiui Rodrigo Salto-Bogusui teko pakeisti nemažai savo įpročių.

Mokytis lietuvių kalbos atvykę vaikinai jau žino, kad su mažai pažįstamais žmonėmis nereikia skubėti glėbesčiuotis ir bučiuotis, o vakarieniauti čia sėdama apie 19 valandą.

Jaunuoliai iš Pietų Amerikos su dar trimis savo draugais pusmetį mokysis Vilniaus lietuvių namuose – lietuvių kilmės užsieniečiams skirtoje mokykloje. Be lietuvių kalbos, jie mokosi Lietuvos istorijos, geografijos, etnokultūros.

Kol kas klasėje skamba trys kalbos – lietuvių, anglų ir ispanų, bet užsieniečiai tikisi, kad po kelių mėnesių galės susikalbėti kalba, kuria kalbėjo jų seneliai.

Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Sostinė", visi į lietuvių namus atvykę studentai turi lietuviškų šaknų.

– Kodėl nusprendėte mokytis lietuvių kalbos? Ji jums reikalinga? – pasiteiravo „Sostinė“ iš Urugvajaus ir Argentinos atvykusių jaunuolių.

A.Bromas-Švobas: Urugvajuje veikia lietuvių bendruomenė. Dalyvaudavau jos renginiuose, todėl nusprendžiau išmokti lietuviškai.

Domėjausi kelių institutų pasiūlymais, o vėliau radau šią programą.

R.Salto-Bogusas: Argentinoje taip pat veikia lietuvių bendruomenė. Ten mes lankėme šokių būrelį.

Kasmet vienas ar du studentai yra išsiunčiami mokytis į Europą. Keli mano draugai lietuvių kalbos mokėsi Vokietijoje, vasarą jie atvažiuodavo į Lietuvą, o po to grįždavo į Argentiną.

Dabar situacija pasikeitė – lietuvių kalbos Vokietijoje nebesimokoma, nes geriausia jos mokytis čia, Lietuvoje.

– Kokių ryšių jūsų šeimos turi su Lietuva?

A.B.-Š.: Mano seneliai buvo lietuviai, iki šiol Kaune gyvena mano tetų ir dėdžių, kuriuos žadu aplankyti artimiausiu metu.

Su šiais giminaičiais visada palaikėme ryšį, susirašinėdavome, vieni kitiems atsiųsdavome nuotraukų.

R.S.-B.: Mano prosenelė gimusi Lietuvoje, senelė dar kalba lietuviškai, o motina jau nebe.

Užaugau mieste, kuriame gyvena daug imigrantų – lietuvių, lenkų, kitų europiečių.

Pas mus veikia radijo programa, skirta vietos lietuviams. Viena moteris per radiją išgirdo apie šią mokymosi programą Lietuvoje ir pasakė mano senelei.

Nežinau, iš kur, bet ši moteris pažinojo Alejandro tėvus.

Taip mes abu ir išvykome mokytis į Lietuvą.

– Ar sunkiai sekasi mokytis lietuviškai?

R.S.-B.: Nelabai, šią kalbą tikrai įmanoma išmokti. Sunkiausia teisingai ištarti žodžius. Prie kai kurių garsų mes visai neįpratę, todėl negalime jų ištarti.

O jei kurio nors žodžio teisingai neištariame, žmonės mūsų nesupranta, nes jis gali turėti visai kitą reikšmę.

A.B.-Š.: Stengiamės mokytis ne tik klasėje iš vadovėlių. Klausomės, kaip kalba žmonės gatvėse ir parduotuvėse, kavinėse – stengiamės įsiminti kuo daugiau žodžių.

– Kokia kalba kalbatės su bendramoksliais, kurie visi atvykę iš skirtingų pasaulio šalių?

R.S.-B.: Draugai, su kuriais atvykome, kalba ispaniškai. Su kitais kalbamės angliškai.

Kol kas negalime susikalbėti su tais, kurie kalba tik rusiškai arba lenkiškai. Kad galėtume bendrauti su visais, turime išmokti lietuviškai.

– Koks buvo pirmas įspūdis atvykus į Lietuvą?

R.S.-B.: Šalta. Bet gal net ne taip šalta, kaip būna Argentinoje ar Urugvajuje. Pas mus šaltuoju metų laiku pučia labai stiprus vėjas, todėl šalta net šiltai apsirengus. O čia jaučiame tik šaltį.

Dar pastebėjau, kad čia šalti ir žmonės. Mes įpratę pasisveikindami ne tik paspausti ranką, bet ir apsikabinti, pasibučiuoti.

Kai atvykau ir taip pradėjau sveikintis, į mane visi žiūrėjo keistai. Man keista, kad net merginos pasisveikindamos tik ištiesia ranką.

A.B.-Š.: Bet kai su lietuviais pabendrauji ilgiau, supranti, kad jie mieli ir draugiški žmonės.

R.S.-B.: Dar nustebino, kad žmonės labai tylūs. Jie garsiai nesikalba nei gatvėse, nei autobusuose. Pas mus taip neįprasta – vienas kitą kalbina net iš kitos gatvės pusės.

Todėl čia gatvėse atrodo labai tylu – girdėti tik mašinų ūžimas, daugiau jokio garso.

Labai nustebau, kad einant per gatvę automobiliai sustoja ir praleidžia.

Argentinoje taip nebūna. Apskritai Vilniaus gatvėse jaučiuosi labai saugus.

Mums čia patinka ir kainos. Argentinoje ir Urugvajuje viskas kainuoja daug brangiau, net, pavyzdžiui, „Coca-Cola“ beveik dvigubai brangesnė.

– O lietuviškas maistas jūsų skrandžiams tinka?

A.B.-Š.: Viskas labai skanu – ir maistas, ir lietuviškas alus. Tik mums nelengva įprasti prie valgymo laiko.

Savo šalyse esame įpratę vakarieniauti apie 22 valandą, o čia visi vakarieniauja keliomis valandomis anksčiau.

Kai reikia eiti miegoti, jau būname alkani. Tada valgome obuolius ir džiovintus vaisius.

– Ką veiksite baigę šiuos kursus?

R.S.-B.: Turime pasiūlymų likti studijuoti Lietuvoje. Jei mums bus per sudėtinga studijuoti lietuviškai, galėtume studijuoti anglų kalba.

Kol kas nežinau, ar liksiu čia, ar grįšiu į Argentiną, kur universitete studijuoju inžineriją.

Jei grįšiu į Argentiną, norėčiau ten dėstyti lietuvių kalbą, kad lietuvių kilmės gyventojai galėtų susipažinti su lietuviškais papročiais ir juos išsaugoti.

– Mokotės etnokultūros, važiuojate į ekskursijas. Kurie lietuvių papročiai ar šventės jums atrodo įdomiausios?

R.S.-B.: Man patinka Joninės – ilgiausia metų diena. Šią šventę švęsdavome ir Argentinoje.

A.B.-Š.: Lietuvių bendruomenės Urugvajuje ir Argentinoje švenčia daugybę švenčių.

Abiejų šalių bendruomenės nuolat palaiko ryšius ir per šventes važiuoja vieni pas kitus.

R.S.-B.: Mane nustebino senos Velykų tradicijos. Argentinoje man Velykos asocijuojasi su šokolado valgymu.

A.B.-Š.: Mes stengiamės išlaikyti tradicijas ir per Velykas dažome kiaušinius. Vyresnieji šios tradicijos moko jaunesnius.

R.S.-B.: Kadangi gyvenu imigrantų mieste, kiekvienais metais rengiama bendruomenių šventė. Į mūsų uostą atplaukia laivai iš Europos, pardavinėjamas įvairių šalių maistas, visi šoka ir linksminasi.

Praėjusiais metais per šią šventę mes pastatėme nedidelę Gedimino pilį.

– Ką Vilniuje veikiate laisvalaikiu?

A.B.-Š.: Kai turime laiko, važiuojame į Gedimino prospektą, užeiname į parduotuves arba važiuojame į „Akropolį“.

Kai šalta, daugiau nėra ką veikti. Kai atšils, važiuosime į kitus Lietuvos miestus.

Vilnius atrodo didelis miestas, bet čia labai lengva keliauti visuomeniniu transportu. Iš vieno rajono į kitą galima nuvažiuoti per 20 minučių. Urugvajuje tai užtruktų valandą.

R.S.-B.: Šiek tiek pamatėme ir dabar – su bendramoksliais buvome nuvažiavę į Trakus, pamatėme užšalusį ežerą, Anykščiuose mokėmės kepti duoną. Vilniuje aplankėme Valdovų rūmus.

Vilniuje yra daug gražių bažnyčių.

Man labai patinka Vilnius sutemus, gražu pasivaikščioti Neries pakrantėmis.

– Išbandėte kokį nors žiemos sportą?

R.S.-B.: Ne, slidinėti ir čiužinėti mes nemokame, be to, nėra daug sniego.

Merginos šalia mokyklos leidosi nuo apsnigto kalno.

Aš su kitais čia gyvenančiais argentiniečiais žaidžiu futbolą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.