Pati jubiliatė, vilkinti koncertine suknele, kalbėjo, skaitė eiles, dainavo. Jai talkino pianistas Kęstutis Paulaitis, aktorė Alvyda Čepaitytė, Danguolė Gulbinaitė, dainavo jos pačios vadovaujamas ansamblis „Volungė“, „Raskila“, „Sadauja“, operos solistė Irena Milkevičiūtė, sveikino draugai, pažįstami ir net oponentai. Nors, kaip sako pati L.Ablėnaitė, statistika negailestinga, metų skaičiaus niekas neprisiminė.
„Kol dar mums pavaldus Civilinės metrikacijos skyrius, duokite pasą, pakeisime gimimo datą“, - juokavo Vilniaus meras Artūras Zuokas, kuriam L.Ablėnaitė gal ir nėra mieliausia vilnietė - nuolatos atakuoja savivaldybę dėl netvarkos mieste, reikalauja patalpų visuomeninėms organizacijoms.
Pakvietė į Filharmoniją
Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis į „Neringą“ atėjo ne profesiniais sumetimais - L.Ablėnaitė sveikata nesiskundžia. Bet jis prisiminė tuos laikus, kai dar buvo visai mažas ir dalyvavo Dainų šventėje, o Lilijana, vilkinti balta suknele, dainavo apie vėją, kuris kelia ilgesį, kelia liūdesį, kelia nerimą. Užburtas pyplys neištvėrė ir lygiai taip pat užburtiems draugams pareiškė: „Tai mano pusseserė.“
Šis pasakojimas priminė laikus, kai L.Ablėnaitė, dabartiniais terminais šnekant, buvo scenos žvaigždė - bene pirmoji pokario Lietuvos estradoje.
Kaip ji ten atsidūrė? Ogi iš noro būti originali, kuo nors išsiskirti. Dar studijuodama Kauno politechnikos institute vienoje meno saviveiklos peržiūroje su kurso draugu sudainavo vokišką šlagerį ir visus sužavėjo.
Instituto estradinio ansamblio meno vadovas prisiviliojo Lilijaną į savo kolektyvą, bet su juo atlikėja padainavo tik vienąsyk. Per tą koncertą Lilijana krito į akį vienintelio tuo metu profesionalaus estradinio kolektyvo - Filharmonijai priklausančio Lietuvos estradinio orkestro - vadovui Juozui Tiškui ir jis tuojau ją pasikvietė.
Vilkėjo mini suknelę
Kaip prisiminė L.Ablėnaitė per jubiliejinį vakarą „Neringoje“, netikėtai atsidūrusi didžiojoje scenoje ji jautėsi kaip žuvis vandenyje - juk visada to troško.
Dar iki muzikinės karjeros ji pildė vieno žurnalo naujametę anketą, kurios vienas klausimų buvo apie svajonę.
„Tuo metu buvo rodomas filmas, kuriame vaidino tuo metu ypač populiari argentiniečių dainininkė Lolitą Torres. Tad aš ir pagalvojau: „Dieve, kad ir aš taip bent kartelį galėčiau ant scenos šalia didelio orkestro pastovėti“, - prisiminė L.Ablėnaitė.
Svajonės, kaip žinome, turi savybę pildytis. Baltą mini suknelę vilkinti, nesivaržanti pašokti į taktą solistė tapo publikos numylėtine, su Lietuvos estradiniu orkestru išvažinėjo visą Sovietų Sąjungą.
Savo populiarumą L.Ablėnaitė aiškina ir repertuaru - ji pirmoji sovietmečiu pradėjo dainuoti Vakarų kompozitorių dainas, nors tuometė Filharmonijos administracija šiaušėsi - visi atlikdavo tik sovietines melodijas.
L.Ablėnaitė nepaisė: iš jos lūpų meilės žodžiai liedavosi ispaniškai, vokiškai, prancūziškai. „Jaunystėje juk drąsos netrūksta“, - juokėsi L.Ablėnaitė, vokiškai padainavusi ir per jubiliejinį vakarą. O anuomet dėl „O lia lia, karambos“, „Marinos“, „Flamingo“ publika tiesiog šėldavo.
Išsiskyrė L.Ablėnaitė ir tuo, kad siūlydavo įtraukti į repertuarą savo kūrybos dainas. „Na, palauk“, „Kelionės daina“, jau minėtas „Vėjas“, kuris, beje, pasiekė ir JAV lietuvius ir vienai atlikėjai tenykščiame konkurse pelnė laurus. Už tai dainininkė L.Ablėnaitei padovanojo auksu spindinčią koncertinę suknelę, kokios niekas čia neturėjo.
Savamokslė dainininkė
Lilijana atvira - mokytis dainuoti jai taip ir neteko. Vos pakliuvusi į J.Tiškaus orkestrą, išvyko gastrolių. Bet vieną vokalo pamoką, gautą Volgograde, ji vis dėlto prisimena: pamatęs, kad mergina dainuoja iš širdies, bet išlavinto balso neturi, prie jos priėjo muzikos dėstytojas ir patarė užkulisiuose iš visos gerklės rėkti, kad būtų tobulinamos balso stygos.
Bet dainininkė taip ir liko savamokslė. Vis dėlto 1968 m. Vilniaus plokštelių studijos kartu su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru įrašyta jos autorinė plokštelė buvo išleista net anais laikais rekordiniu 33 tūkst. egzempliorių tiražu ir tris kartus pakartota.
Energijos galima tik pavydėti
L.Ablėnaitės karjera gal panašesnė ne į ilgaamžės žvaigždės, bet į kometos - suspindo ir geso palikdama byrantį šleifą.
J.Tiškaus vadovaujamame orkestre solinę karjerą nutraukė liga. „Ir mano kvailumas“, - prisipažino dainininkė.
Lilijana dainuodavo vėsiu oru atvirose aikštelėse nuogais pečiais ir kartą per koncertą Kaliningrado srityje susirgo. Pakeliui į Vilnių dar buvo numatytas koncertas Marijampolėje ir ji neatsispyrė įkalbinėjimams neapvilti kolektyvo. Dainavo karščiuodma, o paskui atgulė į ligos patalą pusei metų. Vėliau į sceną taip ir nesugrįžo.
Kaip pati prisipažįsta, tolesnis jos gyvenimas priminė amerikietiškuosius kalnelius: dirbo ir bibliotekoje, ir Mokslų akademijos institute, išbandė ir masažuotojos, ir tinklinio komandos trenerio darbą.
Šiandien L.Ablėnaitė - tiesiog pensininkė. Jos dainų beveik neišgirsi per Lietuvos radijo stotis - seni įrašai nebeatitinka dabartinių transliacijos reikalavimų.
Tačiau kitaip nei dauguma bendraamžių ji nesėdi namie. Energijos jai galėtų pavydėti daugelis jaunų artistų - 80-mečio proga ji išleido naują savo poezijos ir tapybos darbų reprodukcijų knygą.
