Nuo sienų žvelgia jaunystė
Mažą kambarėlį, kur Birutė Lengvenienė rašydavo eilėraščius ir vasarą miegodavo, P.Lengvenis paskyrė žmonos atminimui. Ant sienų kabo nuotraukos, diplomai, apdovanojimo raštai, išrikiuotos poetės knygos. Čia ir Ukmergės r. Sližių kaimo bendruomenės organizuojamo konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ 2003 m. laureatės vardo liudijimai. Iš nuotraukų žvelgia Birutės mama, tėtis, seneliai – visas giminės medis.
„Visų jų jau nebėra, nors sulaukė ne mažiau kaip 80 metų. O Birutė išėjo anapilin, kai jai tebuvo 68-eri“, – Petro balse suvirpa graudulio gaida. Visas pokalbis taip ir banguoja – P. Lengvenio žodžiai užlūžta, užpilti santūrių vyriškų ašarų, tai vėl nuskaidrėja nuo šypsenos.
Petras ir Birutė susituokė būdami studentai. Birutė studijavo Lietuvos kūno kultūros institute, Petras – Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Nors abu mokėsi Kaune, pirmą kartą susitiko studentų darbo stovykloje Nidoje. „Mūsų buvo keli šimtai, kasėme pamatus sanatorijai „Auksinės kopos“. Šokiai, laužai, ten ir susipažinome. Abu buvome paskutiniame kurse, kai susituokėme“, – prisimena Petras.
Kartu su diplomais gavę paskyrimus dirbti norėjo įsikurti kuo arčiau tėvų. Birutės tėvai gyveno prie Švėkšnos, o Petras – nuo Mažeikių. Jis Kvėdarnoje įsidarbino inžinieriumi, Birutė gavo darbo mokykloje. Ten pragyveno trylika metų, jau buvo pakėlę sparnus į Telšius. Bet sutiktas senas pažįstamas pakvietė Petrą į Rietavą.
„Taip netikėtai čia ir apsigyvenome nuo 1976-ųjų. Mums iš karto davė bendrabutį, vėliau persikėlėme į butą. 1993 metais pasistatėme nuosavą namą Rietavo pakraštyje“, – pasakoja Petras.
„Toks buvo mano gedulas“
B.Lengvenienė visą gyvenimą sportavo, buvo aktyvi ir visuomeniška. Apie savo ligą nieko nenujautė. „Pas gydytoją važiavome kartu, kai sužinojome tą skaudžią žinią. Gydytojai nustatė paskutinės stadijos vėžį. Grįžtant namo verkiau, o ji mane ramino. Labai stiprios dvasios buvo moteris. Po chemoterapijos piktybinis auglys buvo susitraukęs, tikėjomės, kad liga pasitraukė, bet paskui vėl atsinaujino“, – prisimena poetės vyras.
Išgirdusi lemtingą diagnozę Birutė pragyveno dvejus su puse metų. Apie mirtį namie ji su vyru niekada nekalbėjo. „Su manimi ji vengdavo šios temos. O kai ateidavo jos draugės, girdėjau, kaip sakė: „Mirti nebijau, vis tiek jau kitaip nebus.“ Jei man taip būtų, turbūt dvasiškai palūžčiau, negalėčiau ramiai laukti galo. Sunkiausia buvo matyti, kaip žmogus baigiasi, o nieko negali padaryti ir kartu negali išeiti“, – graudinasi Petras. Jis iki galo slaugė žmoną namuose – parodo lovą, kurioje ji mirė.
„Užspaudžiau akeles“, – sako vyras.
Palaidojęs žmoną, po savaitės Petras pradėjo rinkti eksponatus žmonos muziejui. Viską užbaigė per tris mėnesius. „Toks buvo mano gedulas. Vaikai gyvena Rietave, mieste, o aš čia vienas. Rengiant muziejų mano sielai buvo ramiau“, – tvirtina rietaviškis.
Svajonė išsipildė prieš mirtį
Vienas įdomiausių muziejaus eksponatų – Birutės nuotrauka su savo skaitove Alina Rauktyte. P.Lengvenis pasakoja jų draugystės istoriją: Alina buvo trečiokė, kai išmoko Birutės eilėraštį. Abi kartu nuvažiavo į renginį Švėkšnoje, kur lankėsi švedai. Jiems taip patiko skaitovė, kad pakvietė abi – poetę ir mergaitę – pasisvečiuoti į Švediją.
Tais laikais kelionė į Skandinaviją atrodė kaip sapnas. Su Alina poetė draugavo ir toliau, dalyvaudavo renginiuose. Alinos mama rašė dienoraštį – per šešerius metus jos nuvyko į 126 renginius.
Dabar Alina jau suaugusi, baigė ekonomikos studijas.
Birutė sportavo lengvąją atletiką, tinklinį, savo auklėtiniams širdį atiduodavo, ją vaikai labai mėgo. Už jos atsidavimą ir meilę Rietavo aukštesniosios žemės ūkio mokyklos auklėtiniai neliko skolingi – surinko 1000 litų jos eilėraščių knygų leidybai.
B.Lengvenienė priklausė Kaimo rašytojų sąjungai, bet svajojo įstoti ir į Lietuvos rašytojų sąjungą. „Birutėl, ko gi tu, tik nervus sugadinsi“, – ramino ją Petras. Vis dėlto, kai pasirodė paskutinė B.Lengvenienės knyga „Žemiau vaterlinijos“, priėmė. Tik apie tai Birutė sužinojo prieš pat mirtį, pranešė telefonu, o Rašytojų sąjungos pažymėjimo jai neteko į rankas paimti.
Tapo poezijos skaitovu
Kol žmona buvo gyva, Petras eilėraščių nedeklamuodavo. Žinoma, visas žmonos eiles perskaitydavo, nes Birutė rašė ranka, o jis surinkdavo tekstą kompiuteriu. Ji pati kompiuterio nepripažino. Anksčiau atspausdindavo sekretorė mokykloje, vėliau dukros nupirko kompiuterį ir liepė išmokti juo dirbti tėvui.
Petras stebisi, kad į amžinybę išėjus žmonai savaime atsirado ne tik muziejus, bet ir kilo noras skaityti poeziją: „Kai atidariau muziejų, prisiminiau iš mokyklos laikų Maironio eilėraštį: „Išnyksiu kaip dūmas neblaškomas vėjo ir niekas manęs neminės.“ Perskaičiau ir Birutės eilėraštį.“
Vėliau mirė P.Lengvenio buvęs bendradarbis iš Kvėdarnos, jo žmona pakvietė į laidotuves ir paprašė, kad Petras prie kapo perskaitytų Birutės eilėraštį.
„Iki septyniasdešimties nemokėjau nė vieno eilėraščio atmintinai. Dabar moku 30. Anksčiau deklamuodavau tik Birutės, bet kartą viena mokytoja su pašaipėle pasakė: „Širvio ar Jesenino išmok.“ Na ir ką, susiradau jų eilėraščių rinkinius – išmokau po keturis vieno ir kito poeto“, – juokiasi Petras.
Dabar jis kasmet dalyvauja poezijos renginiuose ir skaito poeziją. Pavasarį Rietave vyksta tradicinis B.Lengvenienės kūrybos vakaras, kuriame žmonos eilėraščius deklamuoja ir Petras. Kiekvienais metais rengiamas žemaitiškos poezijos konkursas – P.Lengvenis gavo prizą už skaitymą gimtąja tarme. Žemaitiškai rašydavo ir Birutė – eilėraščius pasirašydavo Lėngvėnienė Bėrota.
P.Lengvenis penkiasdešimt metų šoko tautinius šokius. „Dabar jau nešoku, tai pavadino į mėgėjų teatrą – ten reikia tokių senių kaip aš“, – pasakoja rietaviškis ir prisipažįsta, kad jam rūpi ne tik teatras, bet ir galimybė pabendrauti su žmonėmis, kad visą laiką vienas tarp keturių sienų nesėdėtų.
Jo namo rūsyje įrengtos ir jaukios patalpos, kur renkasi Medžiotojų draugijos nariai. „Birutė mėgo bendrauti, visada ateidavo pasikalbėti su medžiotojais. Su visais rasdavo bendrą kalbą. Iš mūsų nugirstų pokalbių atsirado ne viena jos humoreska“, – prisimena vyras. Birutės muziejuje išsaugotas ir jos sukurtas užrašas: „Švarūs namai – veltui praleistas laikas.“
Petras paaiškina, kad tuos žodžius žmona pasikabino virtuvėje, bet tai tik humoras. Negyveno apsileidę, buvo tvarkinga ir švaru. Nors kol vaikai buvo maži, Birutė neturėjo laiko kūrybai. Kurti eilėraščius ir smarkiai leisti knygas pradėjo tada, kai vaikai jau užaugo.
Žodžiai gyvena toliau
Nuo namų sienų žvelgia Birutės ir Petro anūkų nuotraukos. Trys anūkai atrodo kaip trynukai, nors iš tiesų dviejų dukterų ir sūnaus vaikai gimė dviejų mėnesių laikotarpiu. Tris vaikus užauginę Lengveniai susilaukė penkių anūkų, kurie šiais metais baigs aukštąjį mokslą.
P. Lengvenis žmonai skirtame muziejuje saugo visus Birutės laimėtus medalius, diplomus už sporto laimėjimus. Pirmieji diplomai atrodo kaip iš istorijos muziejaus, 1958 metų.
Išsaugoti ir visi suvenyrai, atminimo dovanos, kuriuos poetė atsiveždavo iš renginių. Tik vienos neliko: Raseinių rajone B. Lengvenienė laimėjo prizą – gavo gyvą aviną. Įsidėjo į automobilio bagažinę, nuvežė į Švėkšną. Paskui Petrui reikėjo iš ten atsivežti tą aviną – papjovė, iškepė šašlykus.
Muziejuje surinktos visos spaudos publikacijos apie B.Lengvenienės kūrybą. Į albumą sudėtos žmonos nuotraukos iki paskutiniųjų gyvenimo dienų, kai ji jau sunkiai sirgdama gulėjo lovoje (mirė gruodžio 8 d.). Nors dar tais pačiais, 2010-aisiais, kovo mėnesį ji dalyvavo savo paskutinės knygos pristatyme.
Muziejaus eksponatai kaupiami ir toliau – svečių knygoje apsilankiusieji palieka savo įrašus. Jos bičiuliai, kūrybos gerbėjai poetės nepamiršta: „Birute, Tavo mintys ir žodžiai gyvena toliau.“
B.Lengvenienė buvo mylima kraštietė ir Švėkšnoje, nė vienas kultūros renginys be jos neapsieidavo. Visi ją pažinojo, švėkšniškiai jos išleistas knygas tuoj pat išpirkdavo, mokiniai konkurse jos eiles deklamuodavo. Poetės buvusi kolegė, mokytoja Zita Urmulevičienė prisimena, kad sportas buvo pirmoji Birutės meilė, antroji – jos vyras Petras, trečioji – literatūra.
