Vienintelis NHL rungtyniaujantis lietuvis močiutės Onos Zubrienės (84 m.) kieme vaikystėje žiemą su pusbroliais žaisdavo ledo ritulį. Močiutė ir giminės garbiems svečiams suruošė vaišes, bet sportininkas su šeima Kaniūkuose neužsibuvo – praleidę parą jie išvyko pasigrožėti Lietuvos vietovėmis. Anūkas O.Zubrienei paliko pinigų, tačiau moters vienatvės tai nesumažina, rašo dienraščio „Lietuvos rytas“ priedas "Gyvenimo būdas".
Abu sūnūs laimę surado svetur
Kalvotame Kaniūkų kaime daug žalumos, nes aplinkui vien pievos, žiemkenčių laukai. Tiesiai vedantis kelias lyg virtinę sujungia dešimtį namų, kurių vienas kaimo gale išsiskiria ryškiai geltona spalva. Jame grįžusi iš tremties Sibire daugybę metų gyvena O.Zubrienė, jau tris dešimtis metų esanti našlė.
„Aš viena palikta kaip katė šituose namuose“, – dzūkų tarme kalbėjo Naujojo Džersio „New Jersey Devils“ klube žaidžiančio D.Zubraus močiutė Ona, kai po garsaus anūko viešnagės lankėmės Kaniūkuose.
Vilniuje vykusiose šių metų pasaulio ledo ritulio čempionato 1B grupės varžybose atstovaudamas Lietuvos rinktinei D.Zubrus laimėjo bronzos medalį. Tačiau pas močiutę jis vyko ne tik pasidžiaugti iškovotu medaliu, bet ir parodyti žmonos ir vaikų.
O.Zubrienė džiaugėsi, kad kai ją aplankė Dainius su šeima, širdį užplūdo gerumas. „Bet dabar vėl viena, niekas nesirodo. Jeigu kas ateina ar atvažiuoja į mano pirkią, – didžiausias džiaugsmas. O kai išvyksta, vėl man negerai“, – guodėsi moteris.
Kadaise O.Zubrienės namai buvo pilni žmonių: čia gyveno jaunėlis sūnus Vitas su žmona Genovaite ir trimis vaikais. Bet prieš dešimtmetį sūnus išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Italiją, Genovaitė – dirbti į Angliją. Vito šeima iširo.
Bet O.Zubrienė nėra visiškai vieniša – ją kasdien aplanko Alytuje gyvenantis ir gimtuosiuose Kaniūkuose ūkininkaujantis anūkas Egidijus Zubrus (32 m.). Jis – Vito sūnus, gimęs ir augęs močiutės namuose, žiemą kieme su kaimo vaikais ir pusbroliais Dainiumi, jo broliu Audriumi per atostogas žaisdavęs ledo ritulį.
Egidijus su šypsena prisimena, kaip Dainius iš Elektrėnų, kur gyveno su tėvais iki išvykimo į JAV, pas močiutę atsiveždavo pačiūžų, lazdų, ritulių ir visi, nuo užšalusių balų nuvalę sniegą, žaisdavo ledo ritulį. Kaimo vaikams sunkiai sekėsi čiuožti, bet Dainius visus suburdavo ir jie be pačiūžų žaisdavo ledo ritulį.
E.Zubrus senokai nežaidžia ledo ritulio, nes jo pusbrolis Dainius prieš septyniolika metų įsitvirtino JAV. Paskui sportininką išvyko ir dvejais metais vyresnis brolis Audrius. Už Atlanto persikėlė D.Zubraus tėvai Gintas su Irena, jaunėlė sesuo Gintarė.
Senolė patyrė Sibiro pragarą
Ona ir Juozas Zubrai pirmagimio Ginto susilaukė tremtyje – Tomsko srityje, Asino rajone. Dešimt metų Sibire praleidę Ona ir Juozas ten ir susipažino, ir susituokė bažnyčioje.
„Tremtyje buvo ir šalčių, ir karščių, bet kol buvome nepripratę, sunkiai tai ištvėrėme. Kai apsipratome, pasistatėme savo namuką. Tačiau norėjome grįžti į Lietuvą. Aš kilusi iš Lazdijų rajono, mano vyras – iš Alytaus rajono Kurnėnų kaimo. Grįžome į jo tėviškę“, – šeimos istoriją pasakojo tremtinė.
Su sūnumi grįžę iš Sibiro, Zubrai įsikūrė pas vyro tetą. Po to ėmėsi statyti savo namą, kuriame įsikūrus šeima padidėjo. Zubrai susilaukė antro sūnaus Vito, kuris septyneriais metais jaunesnis už brolį Gintą.
Bet O.Zubrienei šiuo metu didžiausia paguoda ne du sūnūs, kurie gyvena užsienyje, o anūkas Egidijus. Močiutė jį augino nuo mažų dienų.
„Egidijus pats užaugo: kartais reikėdavo pakratyti už ausų, bet augo kaip ant mielių“, – juokavo senolė, turinti šešis anūkus ir sulaukusi aštuonių proanūkių.
Egidijus augina du vaikus, jo vyresnė sesuo taip pat du. Dar keturi proanūkiai įsikūrę JAV – Dainius ir Audrius turi po dvi atžalas.
„Visi susėdome kaip senoje šeimynoje ir sukirtome rankomis, kad turėsime po du vaikus“, – iš atsitiktinio sutapimo juokėsi 80 hektarų žemės dirbantis ūkininkas E.Zubrus.
Niekur nebenorėtų išvykti
Šeima gausi, bet ji toli. O.Zubrienė nėra mačiusi mylimo anūko Audriaus žmonos ir vaikų. Mat jie dar rečiau lankosi Lietuvoje.
„Man labai sunku gyventi tuose kampuose – Dieve, Egidijus atvažiuoja ir išvažiuoja. O nakčiai lieku viena. Niekas pas mane nepernakvoja, nes visi turi savo lizdus. Nieko nesakau dėl to, Egidijui reikia vaikus auginti.
Bet kad mano sūnus Vitas pabėgo iš namų, man skriauda labai didelė. Aš jį šitaip sunkiai, karves melždama karvidėje, auginau. Būdavo, nusinešu, užmigdau vaiką ir einu per karves kuo greičiau. O dabar jis išvyko ir jau manęs nereikia.
Jeigu būtų nepabėgęs iš namų, gyvenimas būtų buvęs geras, nes martukė (marti) buvo labai gera“, – patikino prieš dešimtmetį jaunesnį sūnų į užsienį dirbti išleidusi O.Zubrienė.
Senolė apgailestavo, kad jos brangiausias vaikas Vitas pagedo: turėjo žmoną – auksinę savo trijų vaikų mamą.
„Marti man paskambina ir dabar: „Mamule, parvažiuosiu ir jus išsivešiu.“ Mudvi labai gerai sutarėme, ji mane vadino mamule. Bet mano sveikata prasta, niekur nevažiuosiu. Kai mirė mano brangus vyras, tai dabar aš nieko nebenoriu – tik pas vyrą į kapus.
Genutė norėjo mane išsivežti praėjusią vasarą, bet negaliu nieko keisti, nes Sibire prisiekėme su vyru vienas kitam prieš Dievą. Jam turiu likti ištikima iki savo mirties: numirsiu ir eisiu pas jį. O jeigu mane išvežtų į užsienį, čia neparvežtų. To nenorėčiau.“
Anksti tapo našle
Egidijus blankiai prisimena savo senelį Juozą, nes kai jis mirė, anūkui buvo tik treji metai.
„Vyras brangus, nes labai geras žmogus buvo. Juozas viską dirbo namuose.
Negaliu nė paaiškinti, kokia greita liga jį užpuolė. Vyras mane jauną paliko“, – liūdnai kalbėjo prieš trisdešimt metų vyrą palaidojusi O.Zubrienė.
Močiutei brangūs ir anūkai, tačiau jai skaudu, kad jų nėra šalia. Mat kai ji nueina pas kaimynę, ją supa galybė anūkų, sūnus, marti, visi šnekasi. „O aš, kai pareinu namo, pasijuntu kaip laukinė, nes ne visada turiu su kuo pasišnekėti“, – guodėsi močiutė.
O.Zubrienė neabejoja, kad didžiausia laimė – didelė šeima ir kai kasdien matai visus savo artimuosius. Juk namai buvo statyti ne jai vienai, o visai šeimai.
„Dainiukas ir Audriukas labai brangūs man. Bet kad iškriko visi – išvyko ieškoti lengvesnio gyvenimo, o mane vieną paliko. Kai Dainiukas su šeima išvažiavo, mano veidą plovė ašaros“, – neslėpė senolė.
Močiutei nereikia didelių dovanų iš artimųjų, nes jai geriausia dovana – bendravimas. Tačiau D.Zubrus senelei šįkart įteikė pinigų. „Ką jis gali atvežti? Pinigų kartais duoda. Man tik vaistams reikia, nes esu amžinas ligonis“, – neslėpė O.Zubrienė.
Ji tikino visos sumos nepaėmusi, nes jai nedaug reikia – svarbu, kad vaistams užtektų. „Pinigų daug neimu – aš nenoriu kito skriausti, nes pensiją gaunu“, – sakė ilgą laiką karvių melžėja dirbusi O.Zubrienė.
Pasidžiaugė meiliais proanūkiais
Dainius močiutės pasiteiravo, kaip jos sveikata, o daugiau pabendravo su pusbroliu ūkininku.
Proanūkiai Emma ir Tomas prosenelei paliko gerą įspūdį. „Meilūs ir gražūs vaikai. Žmona irgi labai graži“, – ledo ritulininko šeima džiaugėsi močiutė, nors proanūkiai ir anūko žmona moka nedaug lietuviškų frazių.
O.Zubrienė augino būsimąjį ledo ritulininką ir jo brolį. Dainius ir Audrius kaime praleisdavo savaitgalius, atostogas. „Man buvo didelis džiaugsmas, kai anūkai atvažiuodavo. Valgyti paruošdavau, jie pavalgo ir žaidžia. Labai geri vaikai buvo. O dabar visi pakriko, bet jų nesmerkiu. Juk jaunimui reikia geresnio gyvenimo nei pas mane sėdėti“, – atsiduso močiutė.
O.Zubrienės vienatvę praskaidrina jaunesnė sesuo Genė, gyvenanti Kavalčiukų kaime, už Simno. Ji kartais pasilieka pas Oną nakvoti. „Nors ji irgi nėra stipri, bet juk abi nesigalynėjame, tik kartu pabūname. Dieve, sergėk vienatvės“, – nesiliovė savo dalia skųstis senolė.
Senatvė sunki ne tik dėl vienatvės, bet ir dėl ligų. O.Zubrienei gelia sąnarius, ji nebeturi jėgų daug dirbti. „Jei anūkas padarys ežias, daržą dar pasėsiu. Dabar esu tik ant jo rankų. Mano sveikata slysta, bet dar krapštausi kaip ta skruzdėlė“, – sakė senolė.
Močiutę palaiko tikėjimas Dievu
E.Zubrus į močiutės namus atvyksta kasdien kaip į darbą, nes čia plyti jo ūkis. Anūkas senolei atveža ir maisto produktų.
„Valgyti dar pasiruošiu, negi samdysiu žmones, kad pati dar pasidarau. Sriubos, mėsos išsiverdu. Šaldytuve turiu sviesto, sūrio. Pavalgiusi ligi valiai – tik vienatvė mane baigia numarinti“ , – pabrėžė O.Zubrienė.
Labiausiai ją palaiko tikėjimas. Močiutė įsitikinusi, kad malda jai suteikia jėgų ir sveikatos.
„Blogiausia man tik vienatvė, jau net rūgštu gerklėje. Jei ilgai taip bus, ilgai netempsiu. Tačiau dar nepasiduodu. Kai lieku viena, namuose meldžiuosi. Bažnyčios arti nėra.
Gulti einu, poteriauju, keldamasi poteriauju. Malda mane tik ir palaiko“, – sakė senolė.
E.Zubraus laukai jau apsėti: ūkininkas augina kviečius ir rapsus. „Žemės nėra derlingos. Jos sunkios. Bet, pardavę grūdus, duonos turėsime“, – sakė gimtinėje šaknis įleidęs Dainiaus pusbrolis Egidijus.
