Genovaitė mieliau pasakotų apie vienturtį sūnų iš pirmosios santuokos, garsų fiziką Remigijų Gašką ir puikią jo šeimą – žmoną Giedrę ir du bakalauro studijas baigusius anūkus. Į JAV emigravusi Gaškų šeima – didžiausias dukart našle likusios vilnietės turtas.
Vaikų ginekologijos pradininkė Lietuvoje liepos pradžioje švęs 80-metį, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas". Ta proga susitikome jaukiuose G.Rotomskienės namuose.
Erdvioje ir šviesioje Genovaitės namų svetainėje stalą puošė elegantiškos servetėlės. Mūsų laukė kava, dvi desertinės lėkštelės braškių, baltas varškės sūris, kiti skanėstai.
Prie jaukios aplinkos derėjo ir elegantiška namų šeimininkės išvaizda bei malonus elgesys. Stilingas švarkelis, žvalios akys ir nuoširdus džiaugsmas, kad į svečius atėjo jaunas žmogus. Tik žili plaukai išdavė, kad gydytoja kopia į devintąją dešimtį.
Pasimėgavusi kava ir braškėmis su cukrumi ji pradėjo pasakojimą.
Genovaitė - moteris gimdytoja
Genovaitė gimė ūkininkų šeimoje, Rokiškio rajono kaime.
Motina buvo nusprendusi – jei gims mergaitė, jos vardas bus Birutė.
Tačiau geraširdė akušerė pakeitė jos nuomonę. „Mergytę pavadinsiu jūsų vardu“, – po gimdymo pagalbininkei ištarė ūkininko žmona.
Savo vardo istoriją ir reikšmę Genovaitė sužinojo tik būdama gydytoja. Kažkas jai iš draugų padovanojo vardus aiškinančią knygutę. Pasirodo, Genovaitė reiškia moterį gimdytoją.
„Mano likimas buvo nulemtas nuo gimimo“, – tada toptelėjo gydytojai.
Jos vaikystė iki 6 metų buvo šviesi. Kadangi kaimynystėje nebuvo vaikų, mergaitė labai troško į mokyklą. Svajonė greit išsipildė. Po savaitės šešiametė buvo perkelta į antrą skyrių – ji mokėjo ir rašyti, ir skaityti.
1940 metai gerai įsirėžė į gydytojos atmintį. Iki tol ji nieko nebijojo.
O sovietų ir vokiečių okupacijos metais ją apėmė baimė. Rokiškyje prasidėjo žydų genocidas.
„Vaikystėje, kai būdavo skerdžiamas gyvuliukas, namiškiai mane išvesdavo pasivaikščioti, kad nematyčiau. O čia žinia, kad žmones surenka ir žudo! Tai įvarė didelį siaubą“, – prisimena Antrojo pasaulinio karo amžininkė.
1945 metais jos tėvas suprato – ūkininkauti nebegalės, reikia trauktis.
Šeima paliko didžiulį ūkį ir pabėgo į miestą. Visiems toks jų poelgis atrodė kvailas. „Tačiau jis išgelbėjo mus nuo Sibiro“, – įsitikinusi Genovaitė.
Pakerėjo balti medikų chalatai
Vilniuje šeima smarkiai vargo. Gyveno šaltoje palėpėje. Vėliau nuolat keitė gyvenamąją vietą. Mergaitei teko mokytis keturiose mokyklose.
Gera atmintis ją gelbėjo. 1952 metais ji baigė vidurinę mokyklą.
Pasirinkimas buvo tylus, bet griežtas – ji bus medikė. Apsisprendimas brendo dar nuo 7 metų, kai ji pirmąkart nuvažiavo į Rokiškio ligoninę. Ji padarė įspūdį, tolygų bažnyčiai.
„Balti chalatai, ligoninės kvapas, rimti veidai – čia dirbti būtų puiku. Taip ir nusėdo protelyje nuo vaikystės“, – prisimena buvusi rokiškėnė.
Į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą tais metais priėmė 25 pirmakursius. Studijuoti galėjo tik 11 mokyklą su medaliu baigusių ir dar 14 per konkursą atrinktų abiturientų. Genovaitė pateko tarp laimingųjų: „Galvą lenkiu mokytojams – jie puikiai mus parengė.“
Metai universitete buvo patys gražiausi moters gyvenime. Mokslai reikalavo geros atminties, anatomijos žinių. Nuo trečio kurso prasidėjo gydomosios specialybės.
Ji negaili pagyrimų profesoriams. Tiek dėl žinių, tiek dėl humanizmo, tiek dėl požiūrio į ligonius.
Žmogaus gimimas - didžiausias stebuklas
Genovaitę viliojo chirurgija. Lietuvos chirurgijos tėvas Pranas Norkūnas rodė nuostabaus chirurgo pavyzdį. Bet ketvirtame kurse prasidėjo akušerija. Pirmasis gimdymas, kurį studentė pamatė, jai sukėlė didelį stresą.
„Kaip tas vaikelis, toks didelis, gali taip gražiai ateiti į pasaulį?“ – nesuprato būsima gydytoja.
Stebuklais ji netikėjo, bet žmogaus gimimas jai prilygo antgamtiškam įvykiui. Šituo stebuklu ji gyveno iki pat pensijos.
Vilniaus universitetą būsima gydytoja baigė su pagyrimu 1958 metais. Kaip tik tada buvo atidaryta Antakalnio klinikinė ligoninė. Be jokios praktikos ji su kurso drauge ir pateko į naująją ligoninę.
Antakalnio klinikose prabėgo 32 medikės darbo metai. Po 12 metų budėjimų naktimis ji tapo vyriausiąja budinčiąja ginekologe. Ji dėkinga vyresniems gydytojams, kurie ją jauną priglaudė ir visko išmokė.
Kiek medikė priėmė gimdymų per tuos metus? Gaila, bet neskaičiavo: „Tai visai nerūpėjo. Buvo svarbu gydyti ir padėti. Džiaugsmą teikė ne vien pagalba gimdyvėms, bet ir moterų gydymas bei operacijos.“
Būdama 55-erių ji išėjo konsultuoti moterų į polikliniką.
Tapo vaikų ginekologijos pradininke
Jai teko garbė ir atsakomybė pradėti mergaičių ginekologijos šaką Lietuvoje. G.Rotomskienė buvo pirmoji medikė, dirbusi šioje srityje. Tuo pat metu ji dalijosi patirtimi su studentais ir tuomečio Gydytojų tobulinimosi fakulteto akušeriais-ginekologais, skaitydama jiems paskaitas.
Taip atėjo 70-metis. „Laukiau, kad atleis. Bet atėjo kadrų skyriaus viršininkė ir padavė siuntimą į kursus licencijai pratęsti. Tada pati pasiprašiau atleidžiama. Reikia gerbti pacientus ir saugoti save“, – šypsojosi medikė.
Moteris prisimena ne tik giedras akimirkas. Buvo ir skaudžių.
Pirmiausia labai trūko gydymo priemonių. Vaikelio širdies tonus gydytojai ir akušerės klausėsi su medine tūbele – neturėjo nei vaikelio širdies darbo sekimo aparatūros, nei ultragarso aparato. Tik į Genovaitės darbo pabaigą atsirado modernesnių priemonių.
Todėl neišnešiotų vaikelių, kurie mirė, buvo labai daug. Genovaitė juos vadina angelėliais. Jai dirbant mirė trys gimdyvės.
Bet nė viena šeima neparašė skundo – pasitikėjo gydytoja, kad ji darė viską, ką galėjo.
Pirmoji gimdyvės mirtis ištiko prieš pat gydytojos atostogas. Palangoje pirmą savaitę ji nerado vietos – norėjosi kilti ir eiti. „Paciento mirtis – sunkus dalykas. Nors ir ne mano klaida“, – sakė specialistė.
Sunkumus atsvėrė daugybė laimingų šeimų, kurios siuntė naujagimių nuotraukas ir padėkos laiškus.
Atėmė motinystės džiaugsmą
Moteris su pirmuoju vyru Ignu Gaška užaugino sūnų Remigijų. Skaudžiausia, kad Genovaitei reikėjo po 56 dienų nutraukti maitinimą ir atiduoti vaiką į auklės rankas.
„Dėl to ryžtis gimdyti vaikus galėjo tik tie, kurių tėvai nedirbo. Tai buvo siaubinga“, – dėl atimto motinystės džiaugsmo apgailestavo akušerė.
Moteris neturėjo problemų nei dėl sūnaus mokslų, nei dėl jo elgesio. Kai kitos motinos guosdavosi, ji tylėdavo.
Mokyklą Remigijus baigė labai gerais pažymiais, įstojo į Vilniaus universitetą. Jį paliko dirbti universitete. Fizikas greitai apgynė kandidatinę disertaciją. 1992 metais jis išvažiavo į JAV ir ten apsigynė daktaro disertaciją.
Širdį glosto, kad vaikai ir anūkai nepamiršta Lietuvos
Dabar dr. R.Gaška yra garsiausios pasaulyje ultravioletinių puslaidininkių šviesos šaltinių kompanijos „Sensor Electronic Technology“ prezidentas, vykdomasis direktorius ir dalininkas. Jis ir įkūrė šią kompaniją.
„Viskuo džiaugiuosi, o sūnumi – ir didžiuojuosi“, – sakė R.Gaškos motina. Jai labai patinka ir marti Giedrė. Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi moteris turi tvirtas pažiūras ir atsakomybę šeimai.
Du vaikaičiai gimė ant Genovaitės rankų. Berniukai į JAV išvažiavo maži – dvejų su puse ir ketverių metų. Neseniai jie baigė bakalauro studijas, ruošiasi studijuoti magistrantūroje.
Močiutės širdį glosto, kad jaunimas nepamiršta Lietuvos.
„Mano jaunasis vaikaitis stodamas į universitetą paprašė nupirkti trispalvę. Kai nuvažiavau ir jo kambaryje pamačiau ją ant sienos, iš džiaugsmo man atėmė amą“, – susigraudino močiutė. Jie matosi kas antrus metus. Genovaitė JAV praleidžia kelis mėnesius.
Lietuvoje moteris viena, artimų giminių gyvų nėra, bet vieniša nesijaučia. Sūnus, marti, vaikaičiai nuolat rašo jai elektroninius laiškus, bendrauja internetu „Skype“ programa.
„Technologijos dabar – pasaka. Matau juos didžiausiame ekrane. Man atrodo, kad jie pasisvečiavo senajame mūsų name. Ir beveik kiekvieną savaitgalį šitaip. Esu labai laiminga“, – džiaugsmu netvėrė Genovaitė.
Moteris džiaugėsi, kad sulaukė Atgimimo, nepriklausomos Lietuvos, kad vaikų dėka galėjo pamatyti nemažą dalį Europos ir Amerikos.
