Močiutė Marė, spausdama rankose rajono valdžios atstovų dovanotas gėles ir dovanas, atsidėkodama uždainavo. Senolė nesitikėjo, jog iš Nemunaičio atitekėjusi į vyro tėviškę Pagilšio kaime, čia sulauks tokio gražaus jubiliejaus.
Močiutės giminėje daug ilgaamžių. Gyvos yra dar dvi seserys, abi jau aštuoniasdešimtmečių sulaukusios.
Giminaičiai sako tikrai nežinantys, kokia gi vyriausios giminės atstovės ilgaamžiškumo paslaptis. Gal kad dirbo daug ir valgė paprastą, neįmantrų maistą? Gal nepiktas būdas ir meilė dainai?
Juk gyvenimas M. Antanavičienės, kaip ir daugelio jos kartos žmonių, tikrai nelepino. Galimybių mokytis neturėjo, tad senolė moka tik skaityti. Deja, dabar jau nebemato. Prieš keturiasdešimt su trupučiu metų likusi našle, viena savo sodyboje ir gyveno. Vienintelis sūnus Alfonsas mirė prieš šešerius metus, nesulaukęs mamos šimtmečio.
Prieš keturiolika metų sušlubavus sveikatai, į močiutės namus jos prižiūrėti persikėlė vaikaitės Sigitos šeima ir slaugo ją iki šiol. Sigita pasakoja, kad močiutė juos savo dainomis dažnai palinksmina.
Visą gyvenimą M. Antanavičienė sunkiai kolūkyje dirbo, grybavo, uogavo, tačiau kažin kokių turtų neuždirbo.
Pats didžiausias jos turtas – keturios vaikaitės: Laima, Neringa, Jūratė ir Sigita, septyni provaikaičiai: Asta, Rūta, Mintija, Inga, Ramūnas, Karolis, Šarūnas, kurie senolės nepamiršta, aplanko.
Vaikaitė Sigita juokauja, kad močiutės jubiliejai pažymimi „su trenksmu“. Prieš šimtmečio šventę kaime siautė audra, o šio jubiliejaus išvakarėse kilusi vėtra nuplėšė dalį namo, kuriame senolė visą gyvenimą ištekėjusi gyveno, stogo.
Nors senolei jau sunku daugelį prisiminimų iš praeities atšaukti, tačiau savo jubiliejaus proga sudainuotos dainos patvirtino, jog ji visą gyvenimą mėgo dainuoti ir tų dainų nepamiršo iki šiol.
