Nuo baisaus karo tėvynėje ukrainiečiai pasislėpė Vilniuje

Minske antradienį vykusias derybas, kuriose dalyvavo ir Ukrainos bei Rusijos prezidentai, su didele viltimi sekė karo pabėgėliai, palikę namus Rytų Ukrainoje. Keletą jų likimas nubloškė ir į Lietuvą. Ką šie žmonės patyrė ir kaip jaučiasi dabar?

Pabėgėliai iš Donecko Aleksandras ir Natalija su dukterimi Anastasija jau antrą savaitę džiaugiasi ramybe Vilniuje.
Pabėgėliai iš Donecko Aleksandras ir Natalija su dukterimi Anastasija jau antrą savaitę džiaugiasi ramybe Vilniuje.
Daugiau nuotraukų (1)

Martynas Čerkauskas

Aug 28, 2014, 7:07 AM, atnaujinta Jan 21, 2018, 12:12 AM

Separatistų kontroliuojamo Donecko priemiesčio gyventojai trisdešimtmečiai Aleksandras ir Natalija su penkerių metų dukterimi Anastasija jau antrą savaitę džiaugiasi ramybe Vilniuje.

Baimindamasi dėl savo gyvybės jauna šeima skubiai susirinko būtiniausius daiktus, paliko namus ir patraukė į Lietuvą – pas čia gyvenančius giminaičius.

Važiuoti į Lietuvą šeima nutarė supratusi, kad kuo toliau, tuo gyventi Donecke darosi pavojingiau.

Artilerijos sviediniai sproginėjo vis arčiau jų namų, naktimis buvo neįmanoma miegoti.

Likti nebuvo prasmės dar ir todėl, kad sunaikinus tiltus, atjungus elektrą ir vandenį sustojo daugelis miesto gamyklų, viešasis transportas. Kasdien turėjai galvoti tik viena – kur gauti maisto, vandens ir kaip prasidėjus sprogimams nusigauti iki slėptuvės.

Karas atėjo nejučia

Aleksandras ir Natalija – niekuo neišsiskirianti ukrainiečių šeima. Vyras dirbo gamykloje energetiku, o žmona – valgyklos vedėja.

Kai Donbase prasidėjo bruzdesys, jie manė, kad viskas baigsis taip pat greitai kaip ir Kryme, kuris per kelias savaites buvo prijungtas prie Rusijos.

Donecko priemiestis, kuriame jie gyveno, neturi jokios strateginės reikšmės, todėl jame neatsirado separatistų būrių. Tik kartkartėmis pravažiuodavo karinė technika.

„Iš pradžių pas mus buvo ramu, tačiau po kelių mėnesių prasidėjo karas. Iš pradžių mūšiai vyko toli, už šimtų kilometrų, tačiau vieną savaitgalį sprogimus išgirdome jau visai arti.

Verdant mūšiams apšaudomi gyvenamųjų namų rajonai, sprogdinami tiltai ir keliai. Supratome, kad priešprieša tęsis dar ilgai“, – pasakojo Aleksandras.

Vyras mano, kad ir pasibaigus mūšiams gyvenimas Donbase dar ilgai bus labai sunkus – daug metų prireiks, kad būtų atstatyta faktiškai sugriauta infrastruktūra. Žmonėms net baisu pagalvoti, kas jų laukia žiemą, kai reikės šildyti būstus.

Nutarė palikti namus

Stiprėjant mūšiams šeima vis matydavo, kaip pro jų namus traukia virtinės pabėgėlių.

„Ant daugelio automobilių langų užklijuoti popieriaus lapai su užrašais „Vaikai“, – pasakojo Natalija.

Taip bandoma suminkštinti karių širdis, tikintis, kad automobilis nebus stabdomas, apšaudomas.

Tokie vaizdai ir nuolat apylinkėse girdimi sprogimų aidai privertė susimąstyti dėl jų pačių ir dukros gyvybės. Šeima susisiekė su Vilniuje gyvenančiais giminaičiais. Jie išsiuntė kvietimą, su kuriuo galima lengviau gauti vizą.

Tvarkantis dokumentus Natalijai teko vykti į patį Donecko centrą. Vaizdas, kurį išvydo, pribloškė. Milijoninis miestas buvo tuščias – lyg iššluotas. Žmonių ir automobilių gatvėse – tik vienas kitas. Parduotuvėse trūksta maisto, namai, į kuriuos pataikė sviediniai, atrodo kaip vaiduokliai.

„Manau, pusė gyventojų iš miesto jau išvažiavo. Liko tie, kurie neturi kur važiuoti arba bijo palikti namus, nes siautėja vagys. Mums pasisekė, kad priemiestyje, kuriame gyvename, visi vienas kitą pažįsta. Be to, liko tėvai, kurie prižiūrės mūsų butą“, – aiškino Natalija.

Skubiai gavo vizą

Kelionė į Lietuvą taip pat buvo kupina pavojų. Kadangi traukiniai iš Donecko į Kijevą jau nevažinėja, šeima iš pradžių turėjo vykti autobusu į Donecko srities pietuose esantį uostamiestį Mariupolį, kurį kontroliuoja Ukrainos armija, o iš ten traukiniu – į Kijevą.

Važiuoti buvo baisu, nes nuolat skelbta apie apšaudomas pabėgėlių kolonas. Ištrūkus iš karo zonos autobusą sustabdė ukrainiečių kariai.

„Jie iš autobuso išprašė visus vyrus ir pradėjo tikrinti jų dokumentus, žiūrėjo, kokia ten nurodyta gyvenamoji vieta. Laimė, visus paleido“, – pasakojo moteris.

Šeima dabar bijotų grįžti į Ukrainą ir todėl, kad niekas negali būti garantuotas, jog vyras nebus išsiųstas į karą tiesiog išlaipinus jį iš autobuso pasienyje. Nuo Donecko iki Kijevo yra apie 900 kilometrų, tačiau teko važiuoti beveik parą – traukinys važiavo aplinkui, kad nepatektų į mūšių zoną.

„Dėl to mes pavėlavome į Lietuvos ambasadą, bet jos darbuotojai elgėsi supratingai – vizas gavome ir išskubėjome į autobusų stotį. Autobuse, važiuojančiame į Vilnių, buvo likusios kaip tik trys laisvos vietos. Kitu atveju būtų tekę su vaiku miegoti stotyje“, – pasakojo Aleksandras.

Norėtų rasti darbą

Šeima Vilniuje apsistojo giminaičių name miesto pakraštyje – Balsiuose, todėl vietos visiems pakanka. Kai šeimininkai išvažiuoja į darbą, Natalija ruošia valgį, o Aleksandras padeda tvarkyti namų ūkį. Jis norėtų susirasti laikiną darbą, tačiau turint turistinę vizą dirbti Lietuvoje negalima.

„Vizas gavome trims mėnesiams. Nežinome, kiek čia pasiliksime. Žiūrėsime, kaip keisis situacija namuose. Dabar sėdime ir gaudome žinias – kasdien žiūrime televizorių. Jei yra galimybė, bendraujame internetu su Donecke likusiais artimaisiais“, – pasakojo vyras.

Aleksandras neįsivaizduoja, kiek dar gali tęstis karas. Labai neramu, kad jis nesibaigs iki žiemos, todėl visi, kurie liko Donecke, šals ir badaus.

„Vilniuje mums patinka. Labai gražu, daug žalumos. Donecke taip nėra“, – pripažįsta pabėgėlis.

Šeimai smagu vaikščioti po ramybe dvelkiantį miestą. Jie lankėsi Valdovų rūmuose, Bernardinų sode.

Daug kas bėga į Rusiją

Natalija ir Aleksandras vengia politikuoti – esą dauguma Donbaso gyventojų šiame konflikte nepalaiko nė vienos pusės, nori tik ramiai gyventi.

„Ukrainiečiai žudo ukrainiečius, broliai žudo brolius, – taip jie apibūdina šį karą. – Mes kalbame rusiškai, tačiau esame irgi ukrainiečiai, esame ten gimę. Nesuprantame šio karo prasmės“, – kalbėjo Aleksandras.

Sutuoktiniai paaiškino, kodėl didžioji dalis vietos gyventojų nuo karo bėga į Rusiją, o ne į kitus Ukrainos miestus.

„Siena su Rusija čia pat. Jos link mažiau mūšių, o norint važiuoti į Vakarų Ukrainą reikia kirsti mūšių zoną. Kelionė tampa labai nesaugi. Todėl dauguma bėga į Rusiją, gyvena stovyklose. Kai kurie pagyvenę grįžta namo, nes stovykloje viską pradėti nuo nulio taip pat sunku. Kas gali ir turi giminių, vis dėlto renkasi Vakarų Ukrainą“, – kalbėjo Natalija.

Žmonės gyvena sunkiai

Pabėgėlių iš Ukrainos manymu, neramumų Donbase galbūt nebūtų buvę, jei žmonės geriau gyventų.

Nors Rytų Ukraina laikoma Ukrainos pramonės širdimi, kraštas atrodo skurdžiai. Žmonės iki šiol važinėja senais rusiškais automobiliais, miestuose daugybė kitų ženklų, primenančių sovietmetį.

Natalijos atlyginimas buvo apie 300 litų. Atskaičiavus mokesčius likdavo apie 200 litų. Tokio pat dydžio ir jos artimųjų pensijos.

Tie, kurie dirba sunkų, pavojingą darbą, gauna šimtu ar dviem šimtais litų daugiau.

„Daug kas Lietuvoje kainuoja tiek pat kaip ir Ukrainoje. Kai kas truputį brangiau, kai kas – pigiau. Pavyzdžiui, 250 gramų „Jacobs“ kavos pakelis pas mus kainuoja apie 16 litų (Lietuvoje – apie 12 litų. – Red.)“, – kalbėjo Natalija.

Sviesto pakelis Ukrainoje kainuoja apie 4 litus, duonos kepalas apie litą, kilogramas kiaulienos – 13 litų.

Į ES – dar per anksti?

„Mūsų vietiniame turguje visi vienas kitą pažįsta, todėl maisto galima nusipirkti į skolą. Taip daug kas ir perka. Visa laimė, kad pas mus kelis kartus pigesnės komunalinės paslaugos“, – pasakojo moteris.

Būtent dėl didelių kainų šeimą baugina Ukrainos valdžios planai ateityje prisijungti prie Europos Sąjungos.

„Mes dar tikrai nesame pasirengę narystei Europos Sąjungoje. Žmonės gyvena sunkiai, darbas kukliai apmokamas. Bijau, kad būtų dar sunkiau“, – nuogąstavo Aleksandras.

Regione daug gamyklų. Jos nors ir privatizuotos, bet nemodernizuotos – liko tokios, kokios buvo Sovietų Sąjungos laikais.

Tokiam verslui, pasak Aleksandro, būtų sunku konkuruoti su moderniomis kitų Europos Sąjungos šalių įmonėmis.

Lietuvą renkasi dar nedaug pabėgėlių

Petras Vaitiekūnas

Lietuvos ambasadorius Ukrainoje

„Dabar per mėnesį išduodame apie 3,5 tūkst. vizų. Prieš metus jų būdavo mažiau kaip 3 tūkst. Tačiau bėgančių į Lietuvą iš Donecko ir Luhansko sričių yra palyginti nedaug – vienetai.

Tiesa, atsirado besidominčių galimybe gauti Lietuvos pilietybę, kai kurie žmonės prisiminė savo kilmę. Vizų skaičiaus padidėjimą šią vasarą galima sieti su padidėjusiu srautu vykstančių atostogauti į Lietuvą, nes dauguma ukrainiečių į Krymą šiemet nevažiavo.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.