„Mane apėmė džiaugsmas, o kartu ir liūdesys“, – švedų interneto dienraščiui DN.se prisipažino J.Olsson.
Prieš 20 metų maždaug 20 tūkstančių Švedijos gyventojų parašė laiškus sau patiems. Švedijos paštas įsipareigojo šiuos laiškus žmonėms pristatyti po 20 metų.
Visi šie 1994 metais parašyti laiškai buvo saugomi pašto muziejaus sandėlyje, o praėjus dviem dešimtmečiams išdalinti žmonėms, kurie juos rašė.
Tačiau laiškas, kurį gavo Faluno mieste gyvenanti Johanna, buvo kitoks. Jos brolis Fredrikas prieš 20 metų nusprendė parašyti laišką ne sau pačiam, bet seseriai.
Gaila, bet dienos, kai sesuo gavo jo laišką, Fredrikas nebesulaukė. Jis mirė prieš penkerius metus.
„Man buvo šokas. Buvo labai smagu gauti šį laišką, bet tai truputį pritrenkė ir širdį užspaudė gumulas. Mane apėmė ir džiaugsmas, ir liūdesys“, – prisipažino Johanna.
J.Olsson nė nenutuokė, kad jos brolis tą 1994 metų rudenį jai parašė laišką, kol apie tai neprasitarė jų bendras draugas.
„Jis man prieš kelis mėnesius papasakojo, kad jis ir Fredrikas parašė sau patiems laiškus ir įspėjo, kad būčiau pasiruošusi galbūt tokį gauti“, – prisiminė sesuo.
Tačiau J.Olsson labai abejojo, kad laiškas ją pasieks.
„Galvojau, kad brolio jau nebėra, tad kaip gi gali ateiti jo laiškas“, – pasakojo Johanna.
Vis dėlto, didžiai Johannos nuostabai, brolio laišką ji gavo.
„Kai gavau laišką, iš pradžių pamaniau, kad brolis niekuomet negalėjo pagalvoti, jog tuo metu, kai laiškas ateis, bus jis jau penkerius metus miręs. Bet po to pradėjau mąstyti, kad galbūt jis vis dėlto tai nujautė. Kaip suprantu, dauguma žmonių tuo metu rašė laiškus sau patiems. Taigi apėmė fantastiškas jausmas, kai sužinojau, kad jis laišką parašė man“, – džiaugėsi sesuo.
Gavusi brolio laišką J.Olsson paviešino jį Facebooke.
„Iš pradžių dvejojau – viešinti laišką, ar ne. Bet, kadangi mudu su broliu turėjome daug bendrų laiškų, norėjau tuo su jais pasidalinti“, – sakė Johanna.
Laiškas sulaukė nepaprastai daug reakcijų.
„Daugybė žmonių tai labai susigraudino. Laiškas sugraudino netgi tuos, kurie brolio labai gerai nepažinojo“, – pasakojo Johanna.
Parengė Giedrė Balčiūtė
