Prieš kelerius metus minskietė O.Riabikova legendinio aktoriaus šeimai sukėlė daug nerimo ir paliko nemažai klausimų.
Prieš 20 metų išsiskyrusi, du sūnus užauginusi ir vieno jų jau netekusi pedagogė esą norėjo ištekėti už D.Baniono. Legendinio aktoriaus sūnų Raimundą Banionį (57 m.) pribloškė žinia, kad gerokai jaunesnė moteris panoro tapti tuomet jo 90-mečio ligų pažeisto tėvo žmona.
Tik neseniai baltarusė Rusijos žiniasklaidai atvirai papasakojo apie meilę lietuvių aktoriui, pasidalijo nuotraukomis, kaip įrodymu, jog ji buvo D.Banionio namuose.
– Kaip susipažinote su D.Banioniu?
– 2010 metų liepos 19-ąją keliavau namo po dviračių žygio Paryžius–Maskva. Viza dar galiojo dvi dienas, todėl nusprendžiau užsukti į Vilnių. Maniau, jog tai puiki proga paieškoti D.Banionio ir gauti jo autografą. Tai buvo sena mano svajonė. Norėjau, kad jis žinotų, jog yra mylimas.
Su dviračiu stovėjau Gedimino prospekto viduryje ir neturėjau supratimo, ką daryti. Nuvažiavau į Nacionalinį dramos teatrą – gal patars, kur rasti Banionį. Paaiškėjo, kad vasarą teatras nedirba.
Dviračiu klaidžiodama po Vilnių netikėtai atsidūriau prie aktorių agentūros. Sukaupusi drąsą įėjau ir pasakiau, ko ieškau.
Jaunas vaikinukas pasakė, kad D.Banionis jau artėja prie 90-mečio, sirguliuoja ir su niekuo nesusitinka. Vis dėlto jam paskambino ir viską paaiškino. „Būkite ten antrą valandą. Dabar Donatas nuėjo į polikliniką.“ Davė adresą, paaiškino, kaip rasti.
Atvažiavau anksčiau, atsisėdau ant akmens priešais jo namą nedrįsdama įeiti.
Į autobusą, vykstantį į Baltarusiją, jau buvau pavėlavusi. Pinigų turėjau mažai. Kur nakvoti – neaišku.
Pro šalį eidama viena moteris paklausė: „Pas ką?“ Kai pasakiau, ji surinko durų kodą ir aš įėjau į laiptinę su dviračiu, kuprine – gėlių neturėjau. Atvežiau dovanų gražią servetėlę.
Donatas turėjo svečių – savo seną bičiulę Feliciją. Rusiškai ji nekalbėjo. Supratau, kad pagyvenusio žmogaus daugiau nei 20 minučių varginti negalima. Pakalbėjome apie rusų režisierių Andrejų Tarkovskį, papasakojau apie savo keliones, paskaičiau savo eilių, padovanojau servetėlę, padėkojau už filmus.
Jaučiausi lyg sapne. Nedideliame dviejų kambarių bute buvo daug apdovanojimų – aš vis klausinėjau, už ką jie.
Nusifotografavome jo namo kieme, atsisveikinome. Atsisėdau ant dviračio ir pasileidau ieškoti prieglobsčio nakčiai.
Grįžusi namo Donatui išsiunčiau nuotraukas ir dėžutę saldainių, padėkojau už svetingumą, papasakojau apie savo aplankytas vietas, kur Elemas Klimovas kūrė „Eik ir žiūrėk“, Sergejus Bondarčiukas „Karą ir taiką“, ir kitas.
Vėliau parašiau dar kartą, pasveikinau Donatą Naujųjų metų proga. Ir netikėtai gavau jo laišką. Jis paprašė mano telefono numerio ir mes pradėjome vienas kitam skambinti.
– Jis ilgėjosi žmonių?
– Už sienos buvo sūnaus butas – į jį net įėjimas padarytas. Viskas apgalvota.
Gretimame bute gyveno Donato anūkas – labai geras vaikinas, bet visai jaunas. Butas dažnai būdavo tuščias. Bet Donatui nuolat skambindavo sūnus.
Likimas mane pas Donatą atvedė tokiu metu, kai jis jau priklausė nuo artimų žmonių.
Kaip santykiai klostėsi toliau?
Ar D.Banionis turėjo tolesnį gyvenimo planą, kurį siejo su mokytoja iš baltarusijos?
Kodėl dėl jų santykių pradėjo nerimauto legendinio aktoriaus giminaičiai?
Ar pati Olga patikėjo ateitimi su tuomet devyniasdešimtmečiu aktoriumi, kurį buvo įsimylėjusi iš filmų?
Apie visa tai skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
