Prieš kelerius metus minskietė O.Riabikova legendinio aktoriaus šeimai sukėlė daug nerimo ir paliko nemažai klausimų, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Prieš 20 metų išsiskyrusi, du sūnus užauginusi ir vieno jų jau netekusi pedagogė esą norėjo ištekėti už D.Baniono. Legendinio aktoriaus sūnų Raimundą Banionį (57 m.) pribloškė žinia, kad gerokai jaunesnė moteris panoro tapti tuomet jo 90-mečio ligų pažeisto tėvo žmona.
Tik neseniai baltarusė Rusijos žiniasklaidai atvirai papasakojo apie meilę lietuvių aktoriui, pasidalijo nuotraukomis, kaip įrodymu, jog ji buvo D.Banionio namuose.
– Kaip susipažinote su D.Banioniu?
– 2010 metų liepos 19-ąją keliavau namo po dviračių žygio Paryžius–Maskva. Viza dar galiojo dvi dienas, todėl nusprendžiau užsukti į Vilnių. Maniau, jog tai puiki proga paieškoti D.Banionio ir gauti jo autografą. Tai buvo sena mano svajonė. Norėjau, kad jis žinotų, jog yra mylimas.
Su dviračiu stovėjau Gedimino prospekto viduryje ir neturėjau supratimo, ką daryti. Nuvažiavau į Nacionalinį dramos teatrą – gal patars, kur rasti Banionį. Paaiškėjo, kad vasarą teatras nedirba.
Dviračiu klaidžiodama po Vilnių netikėtai atsidūriau prie aktorių agentūros. Sukaupusi drąsą įėjau ir pasakiau, ko ieškau.
Jaunas vaikinukas pasakė, kad D.Banionis jau artėja prie 90-mečio, sirguliuoja ir su niekuo nesusitinka. Vis dėlto jam paskambino ir viską paaiškino. „Būkite ten antrą valandą. Dabar Donatas nuėjo į polikliniką.“ Davė adresą, paaiškino, kaip rasti.
Atvažiavau anksčiau, atsisėdau ant akmens priešais jo namą nedrįsdama įeiti.
Į autobusą, vykstantį į Baltarusiją, jau buvau pavėlavusi. Pinigų turėjau mažai. Kur nakvoti – neaišku.
Pro šalį eidama viena moteris paklausė: „Pas ką?“ Kai pasakiau, ji surinko durų kodą ir aš įėjau į laiptinę su dviračiu, kuprine – gėlių neturėjau. Atvežiau dovanų gražią servetėlę.
Donatas turėjo svečių – savo seną bičiulę Feliciją. Rusiškai ji nekalbėjo. Supratau, kad pagyvenusio žmogaus daugiau nei 20 minučių varginti negalima. Pakalbėjome apie rusų režisierių Andrejų Tarkovskį, papasakojau apie savo keliones, paskaičiau savo eilių, padovanojau servetėlę, padėkojau už filmus.
Jaučiausi lyg sapne. Nedideliame dviejų kambarių bute buvo daug apdovanojimų – aš vis klausinėjau, už ką jie.
Nusifotografavome jo namo kieme, atsisveikinome. Atsisėdau ant dviračio ir pasileidau ieškoti prieglobsčio nakčiai.
Grįžusi namo Donatui išsiunčiau nuotraukas ir dėžutę saldainių, padėkojau už svetingumą, papasakojau apie savo aplankytas vietas, kur Elemas Klimovas kūrė „Eik ir žiūrėk“, Sergejus Bondarčiukas „Karą ir taiką“, ir kitas.
Vėliau parašiau dar kartą, pasveikinau Donatą Naujųjų metų proga. Ir netikėtai gavau jo laišką. Jis paprašė mano telefono numerio ir mes pradėjome vienas kitam skambinti.
– Jis ilgėjosi žmonių?
– Už sienos buvo sūnaus butas – į jį net įėjimas padarytas. Viskas apgalvota.
Gretimame bute gyveno Donato anūkas – labai geras vaikinas, bet visai jaunas. Butas dažnai būdavo tuščias. Bet Donatui nuolat skambindavo sūnus.
Likimas mane pas Donatą atvedė tokiu metu, kai jis jau priklausė nuo artimų žmonių.
– Kaip santykiai klostėsi toliau?
– Donatas kartą pasiteiravo, kokie mano planai ir kaip mums pasimatyti.
Tuo metu kaip tik rūpinausi viza dviračių žygiui Berlynas–Magdeburgas ir pasakiau, kad į Vokietiją vyksiu per Vilnių, tai su džiaugsmu užsuksiu.
Atvažiavau 2011 metų birželio 30-ąją, nuo stoties dviračiu nusigavau iki jo namo.
Mano kuprinėje buvo jam skirtos dovanos: puodelis su lėkštele, saldainiai ir knygos – norėjau jį pradžiuginti.
– Gal jis turėjo tolesnį gyvenimo planą, kurį su jumis siejo?
– Koks jau ten planas! Jis paskui man prisipažino: „Po tų pirmųjų 20 bendravimo minučių prieš metus aš ir pamiršau, kad tu egzistuoji.“
– Gal ir pamiršo, bet turbūt jautėsi vienišas.
– Užtat jo buitis buvo sutvarkyta. Jis buvo prižiūrimas: butas švarus, du kartus per mėnesį ateidavo moteris ir sutvarkydavo. Pažiūrėjusi, kas yra šaldytuve, pasisiūliau ką nors paruošti. Kai išviriau sriubos, jis paklausė: „Kam tai darai?“
Pernakvojau jo namuose: dviejų kambarių butas – vietos pakankamai. Kitą dieną apsitvarkiau, nuėjau į parduotuvę.
Per mano dviračių žygį dažnai susiskambindavome. Nuvažiavau 700 kilometrų, tris dienas pabuvau Berlyne ir grįžau pas Donatą. Čia likau 10 dienų – kol galiojo viza.
– Ką veikėte?
– Ruošiau pietus, vaikščiojau su juo, dviračiu nuvažiavau į Trakus. Jei man būtų pasakę, kad taip bus, būčiau nepatikėjusi. Visiškai nejaučiau jo amžiaus.
Vaikystėje visos buvome Donatą įsimylėjusios, mačiau jo grožį, protą, o to, kad paseno ir jau ką nors užmiršta, tiesiog nepastebėdavau.
Tuomet jam buvo 87-eri. Mane stebino stiprus jo charakteris, kažin kokia vidinė šerdis. Jaučiau, kad jis viską mato, supranta. Santykius rikiavo jis, o aš ėjau paskui jį. Neįsakinėjau, negudravau, nieko neplanavau. Man taip įdomu buvo su šiuo žmogumi! Net tylėti. Anksčiau jis man atrodė labai minkštas, bet bendraudama pajutau ir griežtumą.
Jo žmona Ona mėgo gėles. Tos, kurios augo balkone, seniai nuvytusios, – viską perkasiau, pasodinau naujų. Viriau košes, turguje pirkau produktus, stengiausi, kad jis turėtų sulčių, vaisių, uogų.
– O giminaičiai už sienos nepradėjo nerimauti?
– Vasarą šeima išvažiuodavo į užmiestį, ten Donatui visada buvo paruoštas kambarys, bet jis nenorėjo važiuoti į Trakus. Gal dėl to, kad Oną prisimindavo. Jie kartu pragyveno 60 metų.
Vizai pasibaigus grįžau namo. Tuomet jis man padarė vizą trims mėnesiams.
Pradėjau gyventi dvejuose namuose: trys dienos – Vilniuje, keturios – Baltarusijoje, kur pusantro etato dirbau mokykloje. Tai truko dvejus metus.
Vasarą dalyvavau dviračių žygiuose. Per vieną jų apsilankiau Zervynose, kur buvo kuriamas filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Stovėjau kelių sankirtoje, kai paskambino Donatas.
„Aš – Zervynose, – pasakiau. – Toje vietoje, kur tavo herojus Vaitkus iš „Niekas nenorėjo mirti“ žūsta.“ Jo tai nesujaudino, jis išgyveno dėl manęs, kaip parsikapstysiu dviračiu namo.
Kai dviračio žygio metu važinėjome po Lietuvą, palikau grupę Trakuose, atvažiavau pas Donatą į Vilnių, patvarkiau, išskalbiau, o po to paklausiau: „Ar nenori su mūsų grupe susitikti? Joje 35 žmonės iš viso pasaulio ir visi tave nori matyti. Ar išeisi į balkoną?“
Jis sutiko, išėjo į balkoną, visi šaukė: „Bravo! Ačiū!“, plojo. Ir aš net nustebau, kaip jis pasikeitė, – tiesiog pražydo.
– Ar ūkinius reikalus tvarkėte drauge?
– Jis duodavo pinigų kelionei, smulkioms išlaidoms ir internetui apmokėti.
Iš pradžių atsisakydavau: nemėgstu nuo ko nors priklausyti. Paskui šį klausimą iškėlė visu griežtumu. Pasitariau su pažįstamais, tie sakė, kad jam, vyrui, bus malonu, jei sutiksiu.
Darbe man paliko tik pusę etato. Kam reikia mokytojo, kuris atvažiuoja į pamokas iš Vilniaus ir dažnai vėluoja? Būdavo, kad autobusas įstrigdavo pasienyje. Rašiau pasiaiškinimus, kodėl neatvykdavau į pamokas. Anksčiau dar dirbau repetitore, finansiškai padėdavau savo sūnums, kai ką atidėdavau dviračių žygiams. Tai tapo nebeįmanoma.
Ir fiziškai buvo nelengva: du kartus per savaitę – tolima kelionė, naktis kelyje, o paskui dar pamokos! Bet aš negalėjau palikti Donato. Su šiuo žmogumi man buvo įdomu ir gera, patikėjau, kad jam esu reikalinga.
Donatas įkalbinėjo: „Persikelk gyventi į Lietuvą, surasime tau darbą arba gyvensime iš mano pensijos.“
30–40 procentų jo pensijos ir taip buvo man išleidžiama: jis dažnai skambindavo, apmokėdavo bilietus, vizas. Bet aš atvažiuodavau taip pat ne tuščiomis: atveždavau dovanų, Baltarusijoje pirkau vaistus, nes čia jie pigesni, kai ką iš drabužių.
– Vadinasi, jis jus pakvietė nepaisant amžiaus.
– Amžius čia niekuo dėtas, jis nesijautė senas. O aš jaučiausi vieniša, nors turėjau du sūnus ir anūką. Bet vaikai turi savo gyvenimą, o draugai per dviračių žygius dvasinės tuštumos neužpildydavo.
Po skyrybų dešimt metų gyvenau viena.
Žinoma, vyrai rodė man dėmesį, bet niekam jokių jausmų nejaučiau, lyg kažko laukiau. O Donatą visos įsimylėdavo.
– Ar patikėjote ateitimi su juo?
– Žinoma, jis viską suprato, kas susiję su jo amžiumi ir padėtimi. Žinojo, kad jam negalima atrodyti juokingai. Ir aš tai supratau. Lietuva – maža šalis, o Vilnius – miestas, kur visi apie visus žino.
Mūsų santykių jis neviešino: nedideliam jo draugų ratui buvau Donato draugė, o visiems kitiems – kažkas panašaus į ateinančią namų darbininkę.
Negaliu pasakyti, kad jis apsisprendė. Aš nusprendžiau taip: „Kol reikalinga, būsiu. Jei pasakys „išeik“ arba jei giminės paprašys, išeisiu.“
Gal pradžioje jam diktavo ne širdies, o proto balsas. Bet paskui viskas tapo tikra. Prisimenu jo geras akis, kaip dėkojo man už kiekvieną smulkmeną ir džiaugėsi kiekviena balkone išaugusia gėlyte.
Kartu atšventėme du jo gimtadienius, sutikome dvejus Naujuosius metus. Man patinka filmai, kur jis vaidino, dažnai žiūrėdavau „Soliarį“, „Misterio Makinlio pabėgimą“, „Savižudžių klubą, arba Tituluoto asmens nuotykius“.
Bet jis nežiūrėdavo ir kai kurių, mano nuomone, nelabai vertino. „Nieko jau nepataisysi, – sakydavo. – Galėjo būti suvaidinta tikroviškiau. Kūryba – sudėtingas dalykas. Ir vis dėlto mano gyvenimas nenuėjo veltui. Aš tapau Banioniu.“
Manęs neslėgė, kad blaškausi tarp Baltarusijos ir Lietuvos: pas jį lėkiau kaip ant sparnų. Ir koks skirtumas, kaip tuomet kas tave vadina, – aukle, slauge ar dar kuo nors?
Žinoma, kaip bet kuriai kitai moteriai man norėjosi ateities, bet suvokiau, jog tai nerealu.
Apie mūsų santykių įteisinimą apskritai nekalbėjau. Žmogus labai žinomas, tokio amžiaus – ką pasakys gero nelinkintys žmonės. Bet Donatas man sakė: „Vaikai užėjo ir išėjo, o tu – visiems laikams.“
Kai rengdavausi išvažiuoti, Donatas sakydavo: „Be tavęs aš negyvenu, kankinuosi. Kada atvažiuosi?“ Vadino mane savo antrąja pusele. Tikėjau juo, bet bijojau tapti nesantaikos obuoliu tarp jo ir šeimos.
Dėl jo buvau pasirengusi viską mesti – ne tik darbą. Nereikėjo man išeiti į pensiją, būčiau važinėjusi pas jį ir važinėjusi. Praėjus keturiems mėnesiams po to, kai gavau vizą metams, viskas nutrūko.
– Kodėl?
– Paskutinę mūsų vasarą jis nebeturėjo jėgų išeiti į gatvę. Kiekvieną dieną, jei orai būdavo geri, du kartus sėdėdavome balkone. Paruošdavau arbatos, kartais kavos, jis apsirengdavo ką nors šilčiau ir žiūrėdavo pro žiūronus.
Kai priešais esantį namą griovė, jis jį net nufotografavo – istorijai. Toks smalsus buvo. O kaip jis džiaugėsi padovanojęs man dviratį! Tiesa, vėliau jo netekau – buvo pavogtas.
Buvo ir kivirčų, du kartus net susibarėme. Kažkas atėjo į svečius, o jis man kaip didelis ponas: „Atnešk.“ Įsižeidžiau, o jis labai susikrimto: „Atleisk, pasakyk, jei aš neteisus.“
Donatui reikėjo ramybės. Jis norėjo, kad šalia būtų artimas žmogus, o vakare žinotų, kad rytą bute kas nors vyks. Jis mėgino gyventi visavertį gyvenimą.
Paskui tarp mūsų ir jo artimųjų atsirado kažkokia įtampa. Jie susigriebė, pradėjo dažniau jį lankyti. Šeimai tapo nejauku: kodėl su juo vaikštinėja ne jie? Kas ta, kuri juo rūpinasi?
Matyt, jie tai kažkaip turėjo paaiškinti aplinkiniams. Be to, būnant man padidėjo išlaidos: gyvenau bute, vadinasi, liejosi daugiau vandens, degė daugiau šviesos, o tai pinigai.
Donatas man davė savo banko kortelę ir aš vaikščiojau po parduotuves. Bet visuomet rašiau išsamias ataskaitas, kiek ten buvo pinigų ir kiek liko, saugodavau visus čekius – niekas to manęs neprašė, bet to man pačiai reikėjo.
Į gretimą butą pas jo vaikus net nepažvelgdavau. Kartais jis manęs prašydavo pas juos užsukti, padėti laikraščius, laiškus, bet aš atsisakydavau.
Tašką padėjo televizijos laida.
– Kokia laida?
– Kartą Donatui paskambino vieno rusų televizijos kanalo darbuotojai ir pasiūlė dalyvauti aktoriams skirtoje laidoje. Jis nelabai susigaudė ir paprašė manęs pakalbėti.
Paėmiau ragelį ir tuojau išgirdau klausimą: „O kas jūs tokia?“ „Man nesvarbu, kaip jis mane pavadins. Renku medžiagą knygai apie Banionį. Mes bendraujame dvejus su puse metų. Rūpinuosi juo“, – atsakiau.
„Ar galite atvykti į mūsų studiją?“ – pasiūlė.
„Jei Donatas išleis, atvažiuosiu“, – pažadėjau.
Daviau jam ragelį, jis pakalbėjo ir leido: „Važiuok.“
Norėjau laidoje pasakyti, koks jis puikus ir šaunus, kaip žaviuosi tuo, kad jis 60 metų pragyveno su savo žmona Ona. Maniau, gal mano knyga sudomins.
O buvau pristatyta kaip paslaptinga nepažįstamoji, kuri saugo D.Banionio senatvę, pradėjo laidos rengėjai klausinėti apie jo šeimą. Mėginau paaiškinti, kad išaugau kartu su jo filmais, kad mes tiesiog draugaujame.
Ir tuomet laidos autoriai Donato, su kuriuo tuo metu bendravo skaipu, paklausė apie mane. Jis atsakė: „Aš jos nepažįstu.“ Kai parodė mano nuotraukas, Donatas paklausė: „O ką tu ten veiki?“
Studijoje buvę žmonės suglumo, o aš iš gėdos buvau pasirengusi prasmegti.
„Na, jis vilki liemenę, kurią aš numezgiau,“ – pasakiau šalia sėdinčiai garsiai rusų aktorei Natalijai Bondarčiuk.
Ir ji ėmė mane ginti. Visi tarsi suprato, kas nutiko, ir nutilo. Kai laida baigėsi, išėjau į studijos vidurį ir pasakiau: „Neišsiskirstykite, nesu aferistė.“
Išėjau iš studijos susinervinusi, galvojau: nuvešiu jam honorarą už laidą, susirinksiu savo daiktus ir išvažiuosiu. Bet jį radau susikrimtusį ir atlyžau. Donatas teisinosi, kad nesusigaudė, kur dalyvauja, ir nusprendė, kad kažkas iškrėtė jam šunybę. Kad jis mane pats nusiuntė į studiją, pamiršo.
Artėjo jo devyniasdešimtmetis. Jam buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, apie jį turėjo būti kuriamas filmas, laukė didžiulės iškilmės – tokiu metu mano buvimas šalia jo buvo nederamas. Sutikau su tuo.
Ir pradžių manęs paprašė pabūti Baltarusijoje savaitę, kol pasibaigs filmavimas, paskui tris mėnesius, o po to pasakė, kad neatvažiuočiau išvis.
– Daugiau nebesimatėte su juo?
– Išvykau 2013 metų spalio 19-ąją ir iki jo mirties nebesimatėme. Donatas skambino ir klausė: „Olia, kodėl neatvažiuoji?“
2014-ųjų vasarį paskambinęs pasiūlė: „Olia, susituokime.“
Atsakiau: „Donatai, nejuokink žmonių. Mane jie apšauks aferiste, o apie tave pasakys, kad išėjai iš proto.“
„Na, ir kas? Kovosime!“ – neatlyžo jis.
Donato marti pavadino mane palikimo medžiotoja. O Donatas vis skambino ir skambino. Aš neskambindavau, nenorėjau, kad apie mane galvotų kaip apie prielipą. Apie jo sveikatą sužinodavau iš vieno jo kaimynų.
Kai liejosi džiaugsmas per jo jubiliejų, buvau nereikalinga. Galvojau, išsiskirstys visi po šventės, nuvažiuosiu. Bet mano sūnui Maksimui buvo nustatytas vėžys. Ėmiau kovoti už jo gyvybę ir apie nieką kitą nebegalvojau.
Maksimas mirė 2014-ųjų gegužės 8-ąją.
Netrukus sulaukiau skambučio iš laikraščio: „Ar tiesa, kad ištekate už D.Banionio?“ Donatas žurnalistams, pasirodo, pasakė, kad man pasipiršo, jog aš išmintinga, rami ir jis tikisi, kad jo šeima su manimi sutars.
Paskutinį kartą Donato balsą girdėjau gegužės pabaigoje, paskui jį ištiko insultas. Balandžio 28-ąją surengė jubiliejų, o po pusantro mėnesio jį ištiko klinikinė mirtis. Rugsėjį jis mirė, ir aš manau, kad paskutinius du mėnesius jis daug ko nesuprato.
Į laidotuves nevažiavau. Vizą turėjau – neturėjau jėgų. Blaškiausi po namus, kaukiau ir save keikiau, kad anksčiau sėdėjau Vilniuje, o savo vaiko neišgelbėjau. Paprašiau vieno gero pažįstamo į Donato karstą įdėti rožę.
Parengė Ona Kacėnaitė
Šeimą išgąsdino nuotaka iš Baltarusijos
„Vesiu!“ Šis teatro ir kino legendos D.Banionio pareiškimas tuomet privertė ne juokais sunerimti jo šeimą. Vienam Rusijos leidiniui D.Banionis prisipažino įsimylėjęs gerokai jaunesnę baltarusę mokytoją O.Riabikovą.
„Ji ilgokai svarstė, bet galiausiai sutiko tekėti“, – lietuvių garsenybę citavo rusų žurnalistai.
Vestuvės taip ir neįvyko, tačiau tėvo meilės istorija, atspindėta rusiškame leidinyje, papiktino D.Banionio sūnų Raimundą. Kino ir teatro režisierius neslėpė, kad tėvas iš tiesų pažinojo O.Riabikovą, kuri jį įvėlė į visai šeimai nemalonią istoriją.
„Buvo tokia moterėlė, ėmė važinėti į Vilnių prieš kelerius metus, gal šiek tiek anksčiau. Lyg ir dviračiais per Europą keliavusi. Ji sakė buvusi Andrejaus Tarkovskio filmo „Stalkeris“ gerbėja, todėl atvykusi į Vilnių paskambino mano tėvui. Jai buvo blogai, jis priėmė ją pernakvoti. Ji padėjo jam tvarkytis. Kelis kartus buvo atvažiavusi. Viskas vyko padoriai, normaliai, kol ji vieną sykį nuvyko į televiziją ir pareiškė, kad niekas nesirūpina garsiu aktoriumi D.Banioniu“, – tuomet piktinosi R.Banionis.
D.Banionis turėjo daugybę savo talento gerbėjų, tačiau nė viena jų nesukėlė tiek problemų aktoriaus šeimai. Pas D.Banionį gerbėja atvykdavo net iš Amerikos. Ji buvo aktoriaus vaikystės draugė. Kai pradedantis aktorius D.Banionis 1941 metais Panevėžyje suvaidino pagrindinį Jasiaus vaidmenį spektaklyje „Atžalynas“, gerbėjos paauglės lipte jį aplipo.
„Viena šešiolikametė, vardu Felicija, jį įsimylėjo. Jie kiek padraugavo, bet viskas nutrūko. Felicijos tėvas buvo kino teatro savininkas. Karo metais jis su šeima pasitraukė į Ameriką. Daugiau apie ją nieko negirdėjome, tik po mano motinos mirties prabėgus keliems mėnesiams Felicija apsilankė Lietuvoje ir per giminaičius susirado mus. Mūsų giminaičiai atsiminė tą merginą, kurią anuomet vadindavo Liolia“, – apie ištikimą D.Banionio gerbėją pasakojo sūnus.
Pripratę prie to, kad gyvas būdamas D.Banionis visada sulaukdavo gerbėjų dėmesio, artimieji per daug nesigilino į kitų žmonių bendravimą su juo.
