Šlovės spinduliai neakina
Šiemet tai buvo vienintelis lietuvių filmas, dalyvavęs Kanų festivalyje. Iškilmingoje filmo pristatymo ceremonijoje dalyvavo pagrindinis „Peace to Us in Our Dreams“ („Ramybė mūsų sapnuose“) aktorių trejetas – režisierius Š.Bartas, jo mylimoji L.Kmieliauskaitė bei duktė Ina Marija Bartaitė, kurios mama – anapilin iškeliavusi rusų ir prancūzų aktorė Katerina Golubeva.
Apie pasivaikščiojimą raudonu Kanų festivalio kilimu svajoja daugybė kino profesionalų. Tačiau daugelio svajonės taip niekada ir neišsipildo.
L.Kmieliauskaitei užteko nusifilmuoti vieninteliame filme ir ji gavo progą iš arti pažvelgti į pripažintus kino industrijos ryklius.
Prieš išvyką į Kanus, Lora neslėpė jaučianti šiokį tokį jaudulį, tačiau šio įvykio pernelyg nesureikšmina, šlovės spinduliai jos neakina. Gal todėl, kad nesijaučia profesionale aktore, o gal todėl, kad, jos nuomone, filmo sėkmę visada didžiąja dalimi lemia režisieriaus profesionalumas.
„Aš net nežinau kaip ten viskas vyksta. Klausiau Šarūno, kaip ruoštis filmo pristatymo ceremonijai, bet jis mane nuramino: „Tiesiog pailsėk ir gerai išsimiegok“, – prieš kelionę kalbėjo Lora.
L.Kmieliauskaitė nežadėjo užsibūti Kanuose – planavo vykti porai dienų ir dalyvauti tik filmo premjeroje.
Kur kas labiau, nei Kanų festivalio spindesys, L.Kmieliauskaitei šiuo metu rūpi gerai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, taip pat vienerių metų dukters Unos Marijos kiekvieną dieną patiriami vis nauji atradimai.
Smuikininkei nelengva užduotis
Tai, kad programos „Dvi režisierių savaitės“ 24 filmų rinkinyje atsidūrė vieno ryškiausių lietuvių kino režisierių Š. Barto kūrinys, labiau dėsningumas, nei netikėtumas. Šis kino meistras turi pasaulinio kūrėjo statusą.
Ne pirmas kartas, kai Kanuose yra rodomas Š.Barto filmas. 1996 m. oficialioje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ dalyvavo „Mūsų nedaug“, kitąmet „Ypatingas žvilgsnis“ parodė „Namus“, o 2005 metais programoje „Dvi režisierių savaitės“ buvo pristatytas kūrinys „Septyni nematomi žmonės“.
Filmas „Peace to Us in Our Dreams“ pasakoja apie tai, kaip vieną vasaros dieną vyras, jo paauglė duktė ir draugė atvažiuoja į kaimą praleisti savaitgalį. Vyro ir jaunosios draugės santykiai sudėtingi. Šešiolikmetė vyro duktė sunkiai išgyvena suaugusių žmonių santykių krizę, jaučiasi vieniša ir atstumta, gyvena savo paslapčių ir fantazijų pasaulyje. Nuo vaikystės ji draugauja su kaimiečiu berniuku, sodyboje leisdama su juo dienas. Vieną dieną berniukas iš medžiotojų pavagia medžioklinį šautuvą su optiniu taikikliu ir tuomet kaime prasideda drama.
L.Kmieliauskaitei teko dramatiškas ir sudėtingas paauglę dukterį auginančio tėvo mylimosios vaidmuo. Nelengva užduotis jaunai, anksčiau aktorinės duonos neragavusiai smuikininkei. Tačiau tai, kad Lorai buvo įkandamos neeilinio režisieriaus užduotys ir kad filmas pateko į Kanų festivalį, galima teigti, jog ši neprofesionalė yra neeilinė asmenybė.
Kaip solistė ir įvairių ansamblių narė L.Kmieliauskaitė yra koncertavusi daugelyje Europos šalių. Ji yra nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė. Visai neseniai Paryžiuje, tarptautiniame rusų kompozitoriaus Aleksandro Glazunovo konkurse Lora laimėjo pirmąją vietą.
Nori tiktai mokytis ir groti
Darbuose, moksluose ir šeimyniniame gyvenime besisukanti Lora nelengvai rado laiko pašnekesiui.
Į susitikimą smuikininkė atskriejo dviračiu, ant pečių buvo užsimetusi smuiką dėkle, ant rankenos pasikabinusi maišelį su knygomis ir gaidų sąsiuviniais. Smulkutė menininkė su juoda retro stiliaus skrybėle atrodė, lyg nužengusi iš praėjusio šimtmečio pradžios nespalvotų fotografijų. O jos didelės, akylai žvelgiančios rudos akys skleidė kažkokį nepaaiškinamą alcheminį magnetizmą.
Lora pasidžiaugė, kad atšilus orams gali sėsti ant dviračio ir daugybę vietų pasiekti per gerokai trumpesnį laiką. Po mūsų susitikimo muzikantė rengėsi lėkti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Ji groja daug – pastaruoju metu laiko neskaičiuoja. Taip pat paraleliai repetuoja koncertinę programą su kameriniu ansambliu.
Baigusi studijas, Lora norėtų ir toliau mokytis: „Antrame kurse buvau buvau pasiėmiau akademines atostogas. Dabar nenoriu daryti jokių pertraukų, noriu mokytis ir groti“, – kalbėjo smuikininkė.
Akademines atostogas muzikantė buvo pasiėmusi dėl filmavimosi Š.Barto filme.
Atsitiktinumas pakeitė asmeninę lemtį
Dabar Lorai net sunku tiksliai prisiminti visus filmo kūrimo etapus nuo pat pradžių. Nes dar iki filmavimosi buvo įvairių kino bandymų, fotografavimusi, naujų gyvenimiškų iššūkių.
„Praėjo jau daug laiko nuo filmo užuomazgos, jo kūrimo ir sumontavimo. Labai laukiu šį pasaulį išvysiančio kūdikio“, – pasakojo Lora.
Šitaip lengvai kalbėti ji gali dabar – praėjusi pakankamai įdomią savęs ir aplinkinių pažinimo kelionę, pakeitusią ne tik jos karjeros vingius, bet ir asmeninę lemtį.
Š.Barto ir L.Kmieliauskaitės pažintį galima vadinti atsitiktine, be romantikos prieskonio.
Prisiminusi pirmąjį susitikimą su garsiuoju kino kūrėju, neištveria nenusišypsojusi. Net ir dabar daug kas jai atrodo neįtikinamai.
Lora buvo pradėjusi studijuoti ir kažkodėl sumanė muzikavmą praplėsti kitokia veikla.
Vienas smuikininkės bičiulis dirbo „Skalvijoje“įsikūrusioje Š.Barto kino studijoje. Lorai jis pažadėjo pasidomėti dėl kokios nors papildomo darbo ir pakvietė ateiti pasikalbėti.
„Kai atėjau į studiją, ten buvo ir Šarūnas. Paradoksalu, kad apie jį visiškai nieko nežinojau, nebuvau mačiusi jo filmų. Net neįsivaizdavau kokio pobūdžio filmus ar serialus jis kuria. Tačiau tuo metu man tai neatrodė neįprasta, aš buvau paskendusi muzikoje“, – pasakojo Lora.
Nenorėdami trukdyti režisieriui, Lora su bičiuliu užsidarė kitame kambarėlyje ir ėmė aptarinėti naujų veiklų galimybes. Netrukus į kambarį atėjo režisierius ir paklausė Loros, ar galėtų ją pafotografuoti.
Mergina kiek suglumo, bet nepasimetė. Galvojo, na jeigu kažkam gali būti įdomios jos fotografijos, tebūnie. Netrukus Š.Bartas padarė keletą nepažįstamosios portretų ir pasiteiravo, ar galėtų šiek tiek šnektelėti, kai ji baigs pokalbį su savo bičiuliu.
„Tuomet nutvieskė mintis, kad kažkur įsivėliau. Pokalbio pradžioje Šarūnas paklausė ar turiu laiko. Prieš akis buvo vasaros atostogos, tad laiko turėjau. Dar paklausė, ar man būtų įdomu filmuotis filme. Nustebau, juk esu smuikininkė, nesusijusi su kinematografine veikla. Tačiau pasakiau, kad būtų įdomu išmėginti savo jėgas kine. Dabar galvoju, kad jei tuo metu būčiau turėjusi pakankamai didelį muzikinį krūvį, nebūčiau pasidavusi tokiai avantiūrai“, – pasakojo Lora.
Merginos nuotraukomis režisierius liko patenkintas, sakė, kad ji moka dirbti su fotokamera. Tačiau nepažadėjo Lorai, kad ji, tikrai, vaidins.
Taip pat L.Kmieliauskaitė net nenumanė, jog po pirmo pokalbio ateityje jos lauks daug išbandymų.
Plaukai taip ir liko dvispalviai
Pirmiausia režisierius merginai pasakė, kad ši nedarytų jokių korekcijų su savo plaukais. Pusilgiai Loros plaukai tiek tuo metu, tiek dabar atrodo savotiškai. Maždaug iki smilkinių plaukai yra natūralios tamsiai rudos spalvos, o likusieji, dengiantys pečius – nudažyti šviesaus smėlio spalva.
„Kaip tik tuo metu buvau sugalvojusi plaukus nusidažyti viena spalva. Tačiau, kai man buvo pasakyta nieko nedaryti su plaukų ilgiu bei spalva, taip viskas ir liko. Tik karts nuo karto tekdavo ataugusių tamsių plaukų atkarpą pašviesinti, kad atrodyčiau, kaip pažinties pradžioje. Jau ne vieneri metai praėjo, o aš vis esu su dvispalviais plaukais“, – pasakojo Lora, kuri ir filme įsiamžino su dviejų atspalvių plaukais. Bandymų laikotarpiu Lorai teko teko mokytis skaityti tekstus. Buvo pakviesti jauni aktoriai, kurie ją mokė ertikuliacijos, valdyti tekstą, rengti dialogus.
„Man buvo sunku prieš kameras „kurti“ tekstus ir vėliau analizuoti vaidybinį rezultatą. Kalbėti raiškiai ir apskritai kalbėti man buvo sunku. Su žodžiais aš nelabai draugauju“, – nusijuokė Lora.
Pažintis vystėsi palaipsniui
Ar bandymų laikotarpiu ji žinojo kokiam vaidmeniui yra ruošiama, ar buvo supažindinta su filmo scenarijumi?
„Taip, iš karto paklausiau Šarūno apie ką bus filmas. Jis atsakė: „Apie žmones“. Ir dabar tą patį pasakytų“, – šyptelėjo Lora, kurios negąsdino santūraus, mažakalbio ir lakoniško režisieriaus bendravimo maniera.
Prisipažinau Lorai, kad net ir žurnalistams Š. Bartas atrodo kietas riešutėlis, prieš interviu su juo tenka nuo galvos iki kojų apsikarstyti informacija, bet net tuomet nėra garantijų, kad pavyks atverti duris į kino režisieriaus pasaulį.
„Mano situacija buvo kitokia. Į Š.Barto studiją atėjau nieko nesitikėdama, net nesvarstydama kas per vienas tas žmogus. Na, iškart pastebėjau, kad Šarūnas yra mažakalbis. Jis kalbėdavo nedaug, bet labai aiškiai ir taikliai. Jei matydavo, kad nesuprantu, aiškindavo kitais žodžiais, kad suprasčiau.
Tarpusavio pažinimas vystėsi palaipsniui. Kartu praleisdavome daug laiko. Pavyzdžiui, Šarūnas mane mokė greitai plaukti, nes žinojo, kad to reikės filme. Taip pat jis išmokė mane žaisti šachmatais.
Visas bandymų laikotarpis buvo nenusakomas. Perskaičiau labai daug visokių knygų. Ir anksčiau mėgau skaityti, bet tada knygas tiesiog ryte rijau. Kartais Šarūnas man paduodavo dvidešimt knygų ir sakydavo: „Skaityk, ką nori iš jų“.
Kai klausdavau, kaip man reikia ruoštis būsimam vaidmeniui, Šarūnas sakydavo: „Galvok“. Tai buvo nelengva, nes pagal natūrą esu daugiau jaučianti, nei galvojanti. Neretai mano galva eina paskui jausmus“, – pasakojo L.Kmieliauskaitė.
Per visą bandymų etapą jai nė akimirką nebuvo kilusi mintis, kad režisierius siekia iš jos kažką konkretaus nulipdyti.
„Aš nebuvau aktorė, profesionaliai vaidinti net nebuvau bandžiusi, todėl net nesusimąsčiau, kad galima iš manęs kažką nulipdyti. Svarbiausias klausimas, kuris kirbėjo galvoje: „Ką aš galiu pasakyti tokio, kad būtų įdomu ir žiūrovams, ne tik man pačiai“. Čia buvo didžiausias sunkumas.
Žinojau, kad turiu transliuoti tai, kas labiausiai mane jaudina ir kalbėti apie tai, ką tikrai išmanau. Norint tai padaryti, reikia negalvoti apie išorinius dalykus. O juk kartais norisi prieš kameras atrodyti dailesne, gražesne ir protingesne. Tačiau ne visada tai veikia įtikinamai. Žmones labiausiai jaudina tikri dalykai, nuoširdumas. Tik ne visada tai pavyksta ištraukti į paviršių“, – sakė Lora.
Kanų festivalio publika ką tik išvydo „Peace to Us in Our Dreams“ premjerą, o Lietuvoje naujausias Š.Barto drama pirmą kartą bus parodyta tik spalio 9 dieną.
L.Kmieliauskaitės netrikdo, kad jos mylimas vyras yra žinomas režisierius. Taip pat nesklandumų bendravime nekyla dėl amžiaus skirtumo. Dėl to, kad turi mažiau gyvenimiškos patirties Lora nesijaučia atsidūrusi šešėliniame santykių plane. Visus šeimyninius sprendimus menininkai priima kartu.
„Per tuos kūrybinių paieškų metus aš labai daug savęs tikrosios radau. Radau daug savo šlykštumo, daug savo gerumo. Daug ką pamačiau kitokiomis išraiškomis, nei anksčiau. Buvo laikas, kai užsiimdama tam tikra veikla, nejausdavau didelio džiaugsmo, bet dabar šeima mane įkvepia ir net mažuose dalykuose jausti pilnatvę,“ – sakė Lora.
– Ar su Šarūnu būdami skirtingų kartų atstovai gebate reiškinius matyti tomis pačiomis spalvomis arba į įvairias situacijas žvelgti iš to paties taško? Gal tam tikruose aspektuose jūsų nuomonės kardinaliai skiriasi?
– Jei ir egzistuoja tam tikros skirtingos nuomonės ar kitokie požiūriai, tai santykiams jie netrukdo. Dėl to, kad esu jauna, kad man dar daug kas gali būti nesuvokiama ir nepažinta, nedarau problemų. Juk yra labai daug protingų jaunų žmonių ir lygiai taip pat yra kvailų senių.
Man atrodo, kad mes su Šarūnu gerai gyvename. O jei kalbame apie egzistuojantį nemažą amžiaus skirtumą, tai to nepaslėpsi. Juk yra tas skirtumas, bet ne tai esmė. Jei mums būtų blogai, mes kartu nebūtume.
– Ar meilės ir šeimos atsiradimas leido naujai pažvelgti į savo muzikinę profesiją?
– Ne. Kai pradėjau filmuotis, muziką palikau antrame plane, metams išėjau akademinių atostogų. Kuriant filmą labai intensyviai dirbome. Tačiau po kiek laiko aš natūraliai pasiilgau grojimo, repeticijų su styginių ansambliu – kūrybos muzikoje, kai nereikia kalbėti.
– Ar namuose daug grojate?
– Pastaruoju metu stengiuosi daugiau groti akademijoje, nes namuose auga maža dukrytė, tad sunku susikaupti ir nesinori vaiko atsitraukti.
– Per kelis metus nukrito ant pečių meilė, filmas, motinystė. Vienam gyventi yra viena, o išmokti gyventi su keliais žmonėmis, prisiderinti prie skirtingų įpročių bei dėl gerovės paminti kažkokius savo įsitikinimus, nėra paprastas iššūkis. Ar buitis neslegia?
– Iš buities nekuriu jokios filosofijos, stengiuosi gyventi kaip tuo metu galvoju, kad turėtų būti gera. Nei aš, nei Šarūnas buities nesureikšminame. Kaip ir visi žmonės gaminame valgyti, plauname indus.
– Kaip sekasi kūrybą derinti su motinyste? Ar nepavargstate?
– Ne, motinystė viskam padeda. Jos dėka aš iš naujo įsimylėjau muziką, savo vyrą, namus ir gyvenimą. Na, miego dažnai trūksta, tas tiesa. Bet dabar toks laikas, mergaitė guvi, jau išmoko vaikščioti, daug kuo domisi. Ji beveik niekada neverkia, labai daug šypsosi.
– Ar dukterį pažindinate su muzika? Gal jai pagrojate kokį nors kūrinį?
– Muzika jai patinka, Ina Marija muzikali, mėgsta šokti. Tačiau specialiai jai negroju. Vienok, ji auga muzikos apsupta. Savaitę prieš gimdymą akademijoje laikiau specialybės egzaminą – natūralu, kad muzika dukteriai artima. Panašiai buvo ir kai aš augau. Mūsų namuose nuolat liedavosi muzikos garsai. Turiu du jaunesnius brolius – jie taip pat stygininkai. Su vyresniuoju kartu grojame fortepijoninio trio ansamblyje.
– Gal ateityje norėtumėte gilinti aktorystės žinias?
– Nežinau, jei atvirai, mane labai užbūrė kino pasaulis. Bet nežinau kaip bus.
– Ar stipriai skiriasi Š.Bartas – režisierius ir gyvenimo žmogus?
– Na, jis yra vientisas paveikslas. Jis daro savo darbus ir tiek.
– Kritikų recenzijose rašoma, kad Š. Barto režisuotas filmas, kuriame jis pats ir vaidina, turi autobiografinių paralelių. Ar ir kitiems filmo dalyviams teko į filmą perkelti tikrąsias savo patirtis, išgyvenimus? Kiek realiai yra tiesos tame filme ir kiek yra vaidybos?
– Kai kas yra tikra. Pavyzdžiui, tai, kad aš groju smuiku, turiu šunį ir kad Ina Marija yra Šarūno duktė.
– Tame filme daug kalbama apie vyro ir moters santykius?
– Ne tik. Ten visko labai daug. Pirmiausia ten kalbama apie paauglių santykius. Bet aš dar nemačiau sumontuoto filmo, man sunku komentuoti. Filme yra daug planų, prasmių ir sluoksnių.
– Ar reikėjo daugiau vaidinti personažą ar daugiau būti savimi, kuriant vaidmenį?
– Aš labai tikėjau Šarūnu. Nebuvau užsispyrusi ožka. Bet ne, meluoju. Buvau. Po tų visų bandymų, kai tik pradėjome filmuoti, buvau pasipūtusi, labai nemaloni. Todėl man labai gaila, kad neišnaudojau visų savo jėgų.
– Kaip manote ką šis filmas galėtų pasakyti žiūrovams?
– Nežinau. Kiekvienas ten suras savo atspindį.
– Ar nesijautėte per jauna esate tokiai vaidybinei patirčiai, tokiam nelengvam moters vaidmeniui?
– Aš nešu savo gyvenimą ir man nėra sunku, nes nemanau, kad jame yra kažko per daug ar kažko per mažai. Šio filmo dėka aš gavau įvairių atsakymų apie save. – Kuris Š.Barto filmas jums yra pats artimiausias?
– Labai sudėtingas klausimas. Patį pirmą filmą, kurį pamačiau, tai buvo „Namai“. Jis man paliko neišdildomą įspūdį. O po metų aš jau negalėjau nežiūrėti „Koridoriaus“ ir „Trijų dienų“.
– Jūs aktyviai domitės savo gyvenimo draugo kūryba, ar jis taip pat lankosi jūsų pasirodymuose?
– Dabar Šarūnas niekam neturi laiko, tačiau kai susipažinome, jis į visus mano koncertus lakstė kaip pamišęs. Vasarą Kintuose vyko muzikos festivalis, kur aš su ansambliu kasdien savaitę grojau. Šarūnas į festivalį atvažiavo su dukterimi Ina Marija, lankėsi visuose koncertuose. Tikriausiai, jis norėjo labiau patirti kaip skamba smuikas mano rankose, kaip atrodau grodama, ką jaučiu. Filme aš irgi groju.
– Sakėte, kad Šarūnas jus mokė žaisti šachmatais. Ar kada nors pavyko laimėti prieš savo mokytoją?
– Tikrai taip. Tačiau pirmą mėnesį, kol mokiausi šio žaidimo, jaučiausi labai blogai, nes sekė nuolatiniai pralaimėjimai. Vienu metu mes buvome labai įsitraukę į žaidimą šachmatais. Sėdėdavome studijoje „Skalvijoje“ ir stumdydavome figūras.
– Ar galvojote, kad gyvenimą susiesite su menininku?
– Nieko neplanavau. Svarbiausia, kad su žmogumi būtų gera gyventi, visai nesvarbu ar jis žvejys, ar kasininkas, ar režisierius.
