Futbolas E.Jankauskui jaunesniajam nepatinka. Tuo jis skiriasi nuo tėvo, kuris futbolininko karjerą pradėjo būdamas 16 metų. Sulaukęs tokio amžiaus sūnus atrado kitokį pomėgį – pasinėrė į viduramžių istoriją ir karybą.
Belgijos, Portugalijos čempionui, UEFA čempionų lygos laimėtojui E.Jankauskui vyresniajam sūnaus pareiškimas, kad jis taps Lietuvos kariuomenės savanoriu, buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus.
„Keista buvo girdėti iš sūnaus, kad jis nori tarnauti kariuomenėje. Juk nemažai jaunimo nori išsisukti nuo karinės tarnybos. Tiek daug triukšmo kilo, kai įvairiais būdais jaunuoliai bandė išvengti to šaukimo. O maniškis pats nori ten eiti. Tai – jo pasirinkimas. Sūnus su manimi net nesitarė, sužinojau, kai jau buvo užsiregistravęs. Galiu didžiuotis, kad jis nori atlikti pareigą tėvynei“, – tvirtino būsimojo savanorio tėvas E.Jankauskas, kuriam nėra tekę atlikti karinės tarnybos.
Buvęs futbolininkas neabejoja, kad sūnui verta paragauti kareiviškos košės, – jis taps vyriškesnis, sužinos, kas yra disciplina. Juk tai, ko išmoks, pravers gyvenime. „O pavojų gali kilti visur, nebūtinai armijoje. Jam tai bus vyriškumo egzaminas“, – vylėsi E.Jankauskas.
E.Jankauskas jaunesnysis įsitikinęs, kad pateisins tėvo lūkesčius, todėl džiugiai nusiteikęs Kembridže laukia spalio, kai atšventęs 20-ąjį gimtadienį įsilies į Lietuvos kariuomenę.
„Tėtis buvo paskutinis, kuriam pranešiau, kad eisiu į kariuomenę. Ir nors jis sakė, kad dabar didžiuojasi manimi ir džiaugiasi mano sprendimu, žinau, jog iš pradžių manė kitaip, – kai manęs nebuvo šauktinių sąrašuose, jis irgi džiaugėsi“, – apie staigmeną, sutrikdžiusią tėvo emocijas, kalbėjo E.Jankauskas jaunesnysis.
Anglijoje futbolininko sūnus gyvena 4 metus – Kembridže mokėsi verslo vadybos ir informacinių technologijų. Baigęs mokslus pradėjo dirbti restorane: plovė indus, vėliau ruošė pirmuosius patiekalus ir desertus.
Neseniai vaikinas išėjo iš restorano, nes norėjo paieškoti darbo, susijusio su išsilavinimu.
„Gerai, kad neradau, – būtų problemų dėl kariuomenės, kai tektų grįžti į Lietuvą.
Šiuo metu užsiimu viduramžių kultūros atkūrimu – man labai patinka istorija ir kautynės. Tai mano pagrindinis hobis“, – tvirtino E.Jankauskas.
Apie svajonę paragauti kareiviškos košės Edgaras pirmiausia papasakojo savo motinai Jolantai, kuri po skyrybų su E.Jankausku Kembridže sukūrė naują šeimą.
„Ji pirmoji sužinojo apie mano planus eiti į Lietuvos kariuomenę. Kai paskelbus šauktinių sąrašą jame neradau savo pavardės, paklausiau, ar galiu tapti savanoriu.
Mama palaikė tokį mano norą“, – pasakojo E.Jankauskas.
Būsimajam kariui norisi grįžti į Lietuvą ne tik dėl tarnybos, bet ir dėl to, kad Vilniuje jo visada laukia tėvas.
Edgaras džiaugiasi, kad abu tėvai, pasukę skirtingais keliais, bendrauja, netgi gerai sutaria.
Todėl jam malonu jausti abiejų meilę ir palaikymą.
Vaikinas karinę tarnybą supranta kaip pilietinę pareigą – Edgaras norėtų išmokti ginti savo šalį, jeigu kartais to prireiktų.
Futbolininko sūnų visada viliojo galimybė išmokti ko nors nauja, tad į kariuomenę jis deda nemažai vilčių: „Noriu patirti, ką reiškia būti kariu. Aš tikiuosi išmokti naudotis ginklu – jį surinkti, išrinkti, taikliai šaudyti. Išmoksiu dirbti komandoje arba veikti vienas. Tikiuosi išsiugdyti ištvermę, discipliną.“
Kol E.Jankauskas kariuomenės mokymuose praleis 9 mėnesius, jo nuomone, gyvenimas nesustos.
Po tarnybos vėl grįš į Kembridžą, kur gyvena jo motina Jolanta, ten mokyklą lanko jaunesnysis brolis Erikas.
Tačiau Edgarui bus gaila vieno – kad per tą laiką, kol tarnaus kariuomenėje, negalės dalyvauti viduramžių festivaliuose Anglijoje. Jis šioje srityje tikisi atsigriebti baigęs tarnybą.
A.Valinsko sūnus bandė pabėgti nuo tėvo šešėlio
Noras įrodyti sau ir kitiems, kad gali tarnauti kariuomenėje. Iššūkių ir pokyčių troškimas. Viltis per tarnybos laiką apsispręsti, ką veikti ateityje. Tai tik kelios priežastys, kodėl garsių tėvų Arūno ir Ingos Valinskų vyresnysis sūnus Arūnas, būdamas 23-ejų, išsiruošė į kariuomenę.
„Ir Valinskas gali būti kariuomenėje, – ryžtingai 2012-ųjų rudenį kalbėjo į Ruklos poligoną išsiruošęs Arūnas. – Tai mano atsakymas tiems, kurie sako: „Tu į kariuomenę? Su tokiu išsilavinimu? Tave ten suvalgys, nežinai, kas ten dedasi.“
Prieš tarnybą jaunuolis neslėpė nerimo, tačiau perkalbėti neleido niekam. Net močiutei, kuri, rodos, labiausiai nerimavo dėl anūko pasirinkimo.
„Visi ištveria, ištversiu ir aš, – močiutei kartojo Arūnas. – Kariuomenėje juk ne visi monstrai. Galbūt kaltas mano vaikiškas neišsilakstymas? Berniukams patinka žaisti su šautuvais.“
Tėvai sūnaus perkalbėti net nebandė. Jie seniai nebesikiša į sūnaus gyvenimą ir sprendimus. Prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kitokių žmonių jam ne problema. Būdamas šešiolikmetis Arūnas paliko tėvų namus ir išvažiavo mokytis į Didžiąją Britaniją.
Bato mieste Arūnas baigė vidurinę mokyklą, o 2012-ųjų vasarą – Lidso universitetą. Tarptautinių santykių ir japonų kalbos bakalauras 10 mėnesių gyveno Tekančios Saulės šalyje – Japonijoje.