Bėgimas Vilniaus gatvėmis P.Letellier reiškė ne tik jėgų išbandymą, bet ir svarbią misiją. Abitą vilkinti bėgikė prisidėjo prie Šv.Jono bendruomenės akcijos „Bėk ir atstatyk mano bažnyčią“.
Už auką įsigydami vienuolyno marškinėlius bėgikai ir maratono žiūrovai galėjo paremti Šv.Jono brolių vienuolyno Vilniaus Antakalnio rajone restauravimą.
Ši iniciatyva į maratono trasą išvijo ne tik Šv.Jono bendruomenės vienuolius, bet ir P.Letellier, priklausančią Šv.Jono apaštalinių seserų vienuolynui.
Pasiūlymas neišgąsdino
Viešpaties Apreiškimo vienuolyne Senuosiuose Trakuose su seserimis joanitėmis prieš dvejus metus įsikūrusi prancūzė P.Letellier senokai mėgo bėgioti, todėl kvietimas rugsėjo 13-ąją įveikti 10 kilometrų trasą sostinės gatvėmis jos neišgąsdino.
Paulinai nė nereikėjo galvoti apie kitokią aprangą nei įprastas abitas – ji ir Senuosiuose Trakuose du arba tris kartus per savaitę bėga vilkėdama vienuolės apdarą.
Dėvėti abitą Paulinai nėra vien įprotis – juk tikėjimas sustiprina dvasią ir kūną. Tad ji, nešiodama šį apdarą, meldžiasi, sportuoja, keliauja.
Vienuolė tikino, kad abitas nevaržo judesių bėgant, o lėkti kuo greičiau jai padeda malda. Ne veltui ji maratono trasoje nesiskyrė ir su ant diržo tabaluojančiu rožiniu.
Paulina džiaugėsi, kad maldos Mergelei Marijai padėjo įveikti jai 10 kilometrų. Rezultatu bėgikė buvo patenkinta – ir džiaugėsi, kad atbėgo ne paskutinė.
„Po finišo jaučiausi labai gerai – aš visai nepavargau, nors viešame bėgime dalyvavau pirmąkart.
Matydami šalia bėgančią vienuolę žmonės šypsojosi, kai kurie padrąsindami šaukė: „Šaunuolė!“ – pasakojo P.Letellier.
Ne vien meldžiasi
Vienuolė bėgimo trasoje sulaukė netgi naudingo patarimo, kad pėdas bėgant reikėtų statyti tiesiai, o ne į šonus. Taip Paulinai patarė šalia bėganti ir laidą kurianti žurnalistė Vlada Musvydaitė.
„Vienuolyne su kitomis seserimis daug meldžiamės, tačiau reikia ir pajudėti.
Bėgimas man – vienas būdų judėti. Be to, ir bėgiodama galiu melstis. Malda ir judėjimas nėra atskirta. Juk mano gyvenimas – vientisas, niekada nepamirštu, kad esu vienuolė“, – lietuviškai pasakojo prancūzė.
Paryžiuje gimusi ir augusi, teisės studijas baigusi P.Letellier prieš porą metų davė laikinuosius vienuolės įžadus ir netrukus iš Prancūzijos persikėlė į Lietuvą.
Su lietuvėmis vienuolėmis Pauliną suartino ne tik malda, bet ir lietuvių kalba, kuria ji jau neblogai šneka.
Vienuolei iš Prancūzijos patinka ne tik bėgimas, bet ir Lietuvos gamta. Abitą vilkinti moteris kojas miklina bet kokiu sezonu ir bet kokiais orais – bėgdama Senųjų Trakų vieškeliais ji mėgaujasi gamta.
Tačiau Paulina pasiilgsta ir savo tėvynės, artimųjų. Grįžimą namo ji derina su savo pašaukimu ir tikslais.
Prancūzijoje P.Letellier viešėjo rugpjūtį – sportiškoji vienuolė dalyvavo krikščioniško jaunimo žygyje dviračiais ir taip pat kelioms dienoms aplankė savo šeimą.
Šį savaitgalį Paulina vėl susitiks su savo tėvais, dviem seserimis ir broliu – ji susiruošė į Prancūziją dėl svarbių priežasčių. P.Letellier dalyvaus savo sesers 27 metų Camille vestuvėse. Į iškilmes atvyks ir 33 metų brolis Antoine’as su šeima, kurioje auga keturi sūnūs.
Vestuvėse Paulina ne vienintelė vilkės abitą. Tokį apdarą dėvi ir jos 29-erių sesuo Madeleine, pernai davusi vienuolės įžadus.
Briuselyje gyvenanti Madeleine pusę savo laiko skiria darbui banke, pusę – vienuoliškam gyvenimui. Abi vyresniosios seserys neabejotinai džiaugiasi jaunėlės žemiškąja laime.
