Trumpam sugrįžę į Lietuvą ledo šokėjai prisipažino, kad pasitraukus iš mėgėjų sporto jų karjera nenutrūko, tiktai dar labiau įsisuko.
Nors buvusi jų trenerė Povilo mama dailiojo čiuožimo specialistė Lilija Vanagienė nuolat primena, kad reikia patausoti jėgas, subtropikų klimato zonoje įsikūręs Sočio kurortas sutuoktinių porai tapo ne tik poilsio, bet ir darbo vieta.
Sočio olimpiniame kaimelyje įrengtoje ledo arenoje jie kartu su kitais profesionalais dalyvavo ledo šou.
– Kokia virtuvė vyrauja Sočyje? Kokių ragavote skanių valgių?
Povilas: Jau antrą vasarą mėgavomės Juodąja jūra. Taip pat labai mėgstame valgyti keptą otą, kuris man primena Palangoje dar vaikystėje gaudytas ir valgytas žuvis. Aš žinau, kaip otas plaukioja, kokio dydžio užauga. Tai – vienintelės žuvys, sugautos Juodojoje jūroje, kurias mes valgėme su didžiausiu malonumu.
Turėjau laiko ir virtuvės eksperimentams. Kartą namie pabandžiau iškepti šviežią otą, į keptuvę įdėjau sviesto, bet nebuvo taip skanu.
Tada vietos žvejų paklausėme, kaip kepti otą. Paaiškėjo, kad būtinai reikia į keptuvę įpilti šiek tiek saulėgrąžų aliejaus.
Margarita: Kepti šias žuvis reikia nedaug, jos turi būti beveik žalios. Kai norėdavome dar ko nors skanaus paragauti, eidavome į serbų restoraną, kurį įkūrė iš Serbijos pasitraukusi šeima.
Povilas: Mėgstu skanauti ir midijas, kurių Juodojoje jūroje labai daug.
– Gal maistas jums neina į kūną, nes atrodote tokie liekni, kad vėjas galėtų jus abu nunešti. Ar iš tikrųjų mėgstate gerai pavalgyti?
Margarita: Mes ne tik maudėmės ir valgėme, per vasarą 80 kartų dalyvavome ledo šou. Toks maratonas truko nuo birželio iki spalio pradžios. Mūsų paskutinis pasirodymas Sočyje vyko tą dieną, kai buvo „Formulės 1“ lenktynės. Visi, kurie buvo nusipirkę bilietą į „Formulę 1“, galėjo apsilankyti ir ledo arenoje.
– Kur galėjote treniruotis?
Margarita: O, jeigu būtume anksčiau turėję tokias sąlygas treniruotis – apie tai galėjome tik svajoti. Po Sočio olimpiados liko labai daug puikių objektų, puiki ledo arena. Vasarą čia rengiama daug įvairių stovyklų.
Povilas: Pasibaigus olimpiadai baimintasi, kad Sočio olimpinis kaimelis liks tuščias. Beveik 140 kilometrų ištįsęs miestas yra įspraustas tarp kalnų ir jūros, norint nuvykti iš vienos vietos į kitą, tenka kilti ir leistis serpantinais, todėl kelionei gali sugaišti ne vieną valandą.
Mums pasisekė, kad pasilepinę saule ir maudynėmis poilsiautojai netingėdavo vakare atvykti į ledo areną. Šiemet sulaukėme dvigubai daugiau žiūrovų nei pernai. Nebuvo nė vieno vakaro, kad jų ateitų mažiau kaip du tūkstančiai.
Susvyravus rublio kursui, Rusijos gyventojai vyksta į vietos kurortus, nes ilsėtis užsienyje jiems per brangu.
– Vasarą prie Juodosios jūros vyrauja karščiai, būdingi subtropikams, auga palmės, bananai, o ledo arena kaip šaldytuvas. Ar buvo sunku prisitaikyti?
Margarita: Mums nebuvo šalta, dirbtiniam ledui nereikia tokios žemos temperatūros, ledo arenoje būdavo apie 20 laipsnių šilumos, o tai normalu.
– O kada galėsite ilsėtis?
Margarita: Ilsėjomės gegužę. Profesionalūs čiuožėjai bent tris mėnesius ilsisi, nes vasarą dažniausiai būna uždarytos ledo arenos. Mums pasisekė, kad turėjome darbą.
– Kur dabar vyksite?
Povilas: Į Sočį jau negrįšime, būsime Maskvoje, kur netoli Vnukovo oro uosto turime namą, didelį daržą bei sodą. Taip pat dar dvi savaites dalyvausime projekte, kurį beveik keturis mėnesius rodėme prie Juodosios jūros.
Tačiau tokios arenos, kokia yra Kauno „Žalgirio“ arena, nebuvo net Sočyje. Šiame mieste statant areną „Aisberg“ buvo suplanuota, kad vėliau ji bus perkelta į kitą miestą.
Bet Vilniuje esanti Pramogų arena jaukiausia, nes žiūrovai sėdi arti ledo. Jau trylika metų Lietuvoje rengiame ledo šou, norėtume, kad dar 30 metų rinktųsi žiūrovai, nes niekur nėra taip smagu čiuožti kaip tėvynėje.
– Kaune gyvena jūsų mama – dailiojo čiuožimo trenerė L.Vanagienė. Kaip dažnai su ja matotės? Ar ji padeda jums su Margarita?
Povilas: Kai mes atvykstame į Kauną, ji stengiasi mus skaniai pavaišinti, būna priruošusi daug valgių. Jei mums iškyla kokių nors organizacinių sunkumų, ji mums padeda.
Kai ruošėmės pasitraukti iš sporto ir tapti profesionaliais čiuožėjais, ji irgi žadėjo atsisakyti trenerės darbo. Bet mama negali ištverti be ledo. Ji džiaugiasi kiekvieno auklėtinio sėkme.
Ji mums rodo auklėtinių vaizdo įrašus, teiraujasi nuomonės. Kartais norisi pasakyti: „Mama, pailsėk.“
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai nedalyvaujate varžybose?
Margarita: Tai nėra nutraukta karjera. Mes pasitraukėme iš mėgėjiško sporto. Sakyčiau, dabar sulaukiame kur kas daugiau pasiūlymų. Esame visa galva pasinėrę į kūrybą, kurioje daug sportinio azarto.
– Jei kartu sudėtumėte metus, kuriuos praleidote čiuožinėdami, kiek tektų jūsų porai? Kiek pačiūžų sudilo?
Povilas: Vien aš batus su pačiūžomis mūviu daugiau nei 40 metų, panašiai ir Margarita. Batai greičiau susidėvi, nes jie odiniai, o pačiūžos – iš metalo.
Nunešiotų batų gal susidarytų bent 30 porų, teko pakeisti ir apie 25 porų pačiūžų.
– O kas jums galanda pačiūžas?
Povilas: Sakyčiau, turime gerą meistrą iš Lietuvos, kuris įsigijo amerikietiškas stakles, jos stovi mūsų garaže. Iš tikrųjų aš pats atlieku šį darbą ir labai mėgstu tai daryti.
– Kas kuria kostiumus?
Povilas: Kostiumų dizainą geriausiai išmano Margarita. Ji turi labai gerą skonį, tik kuklinasi ir nenori prisipažinti, kad jos žodis būna galutinis.
Margarita: Jei dalyvaujame pramoginiuose projektuose, drabužiai būna iš anksto pasiūti. Mums kostiumus siuva siuvėjai, bet aš pasiūlau idėją.
– Ar prisimenate, koks buvo pirmas kostiumas, kurį vilkėjote?
Margarita: Man buvo šešeri, kai pirmą kartą dalyvavau varžybose, jos vyko lauke, vilkėjau mamos numegztu kostiumėliu.
Iki 12 metų man mama kurdavo drabužius, o vėliau – dizaineriai.
Ilgainiui susiformavo skonis, ir man nebereikėdavo patarėjų, aš pati žinodavau, kaip noriu atrodyti.
Povilas: Pastaruosius penkerius metus, kol truko mūsų sporto karjera, daug kostiumų siūdavomės Lietuvoje pas Eglę Modzeliauskienę. Savo spintoje dar turime jos sukurtų drabužių, kuriuos buvome užsivilkę 300–400 kartų. Jie mums brangūs kaip muziejinė retenybė.
– Ką darote, kad šokant ant ledo nesuprakaituotumėte ir nepradėtų per veidą varvėti makiažas?
Margarita: Ledo šokėjai nėra lengvaatlečiai, kurie daug prakaituotų. Jei dalyvauju televizijos projekte, mane grimuoja profesionali vizažistė. Šiek tiek gali blizgėti veidas. Tačiau dažniausiai naudoju tokią pat kosmetiką, kaip ir kitos moterys, o jos galima įsigyti prekybos centre.
Povilas: Ledo šokėjams būna karščiau, nes vyrų kostiumai uždaresni. Mums padeda profesionalus grimuotojas, nes be jo pagalbos niekas neišleidžia mūsų į areną. Manau, naudojama speciali kosmetika.
– Jei leistų pasirinkti, ar vėl norėtumėte įbristi į tą pačią upę ir tapti ledo šokėjais?
Povilas: Prieš 25 metus abejojau, ar viską mesti, ar toliau tęsti. Dabar būtų gaila išduoti profesiją, kuriai tiek daug paaukota. Sakyčiau, mums su Margarita pasisekė, kad kūrybinis darbas tęsiamas, mes sulaukiame kur kas daugiau pasiūlymų.
Margarita: Abejonių kyla tada, kai viduje nesi stiprus. Kai pasieki tam tikrą populiarumo ribą, o mums taip atsitiko treniruojantis Rusijoje, atsiveria kitos durys.
Su Povilu turime iš ko rinktis, nes siūloma ne tik dirbti treneriais, bet ir išbandyti jėgas kino, teatro, reklamos srityje.
Aš kurį laiką buvau tapusi net vienos televizijos laidos vedėja.
Tačiau viską tenka atidėti dėl čiuožimo, nes mums tai yra svarbiausia.
Povilas: Kartą su Margarita suskaičiavome, kad per metus bent 100 dienų skiriame pasirodymams ant ledo. Tai – didelis krūvis, kai toks grafikas, nėra laiko net kapstytis darže, o aš tai labai mėgstu.
– Gal jūsų vyras tik nori pasigirti, kad geras šeimininkas?
Margarita: Aš nesikišu į žemės darbus. Tai skirta ne man.
Povilas: Jei nešokčiau ant ledo, įsigyčiau traktorių, pasistatyčiau fermą, auginčiau karvių. Gal man reikėjo stoti į žemės ūkio akademiją? Visas garažas prikrautas įvairių padargų.
Prie mūsų namo Maskvoje yra žemės sklypas, auginu daug prieskoninių žolelių, daržovių, auga agrastai, serbentai, avietės, vyšnios, slyvos. Sunoksta net abrikosai. Turime daug dekoratyvinių augalų, taip pat tvenkinį.
Šiemet pavasarį pasodinome 15 bulvių, išaugo dideli kerai, buvo tikras bulviakasis. Labai tuo džiaugiuosi.
