Fotografo A. Kriščiūno sūnus kiša koją tėvui – perima darbus

Obuolys nuo obels netoli nuriedėjo. Taip galima pasakyti apie vilnietį fotomenininką Algį Kriščiūną (47 m.) ir jo sūnų Vytenį (24 m.), kurie dirba ranka rankon. Tėvas pasitiki sūnumi, todėl su juo dalijasi darbais. O gyvenimiškų patarimų vyras atžalai iš pirmosios santuokos per daug nežarsto – nori, kad jis pats siektų tikslo ir mokytųsi iš savo klaidų.

A.Kriščiūnas ir jo sūnus Vytenis dirba ranka rankon.
A.Kriščiūnas ir jo sūnus Vytenis dirba ranka rankon.
V.Kriščiūnas neseniai po vienu stogu įsikūrė su drauge Aiste.<br>T.Bauro nuotr.
V.Kriščiūnas neseniai po vienu stogu įsikūrė su drauge Aiste.<br>T.Bauro nuotr.
A.Kriščiūnas ir J.Baltrukonytė neplanuoja vestuvių.
A.Kriščiūnas ir J.Baltrukonytė neplanuoja vestuvių.
Daugiau nuotraukų (3)

Ligita Valonytė („Lietuvos rytas“)

Oct 29, 2015, 1:08 PM, atnaujinta Oct 7, 2017, 2:02 AM

Konkurentais tėvas ir sūnus greičiausia netaps, nes Vytenis niekada neatsisako pavaduoti gimdytojo.

„Man yra smagu, kad jis – fotografas, nes kai pats negaliu fotografuoti, darbą už mane atlieka sūnus. Pasitikiu Vyteniu – jis nesumals kokio š... ir man nebus gėda“, – darbo pasidalijimu džiaugėsi vienas žurnalo „Happy 365“ kūrėjų A.Kriščiūnas.

– Pasirinkote fotografiją kaip ir tėvas. Ar jis pats jums įdavė fotoaparatą? – paklausiau V.Kriščiūno.

Vytenis: Kai mokiausi aštuntoje klasėje, paprašiau jo fotoaparato. Man patiko mašinos, norėjau jas nufotografuoti – stovėjau ant šaligatvio ir fotografavau pravažiuojančius automobilius. O paskutinėse mokyklos klasėse pradėjau dirbti fotografu jaunimo temomis rašančiame portale.

– Ar norėjote, kad sūnus taptų fotografu ir net konkurentu?

Algis: Aišku, norėjau. Mačiau, kad jis nėra linkęs į matematiką ar fiziką. Vyteniui nuo mokyklos suolo nerūpėjo praktiškumas, materialūs dalykai, atvirkščiai, jis buvo toks nuplaukęs.

Pamaniau, kad fotografavimas jam būtų puiki saviraiškos priemonė ir profesija, iš kurios galėtų neblogai gyventi.

Sūnus matė, ką darau, kartais jo paprašydavau padėti. Vytenis tapdavo asistentu, kai rengdavau fotosesijas. Jis palaikydavo atšvaitą, sustatydavo apšvietimo lempas, be to, stebėdavo, kaip dirbama. Jam tai buvo savitos fotografavimo pamokos.

Ir dabar nesame konkurentai, atvirkščiai, jeigu matau, kad nespėsiu atlikti darbo, jį perduodu Vyteniui.

Gruodį su šeima išvyksime žiemoti į Kanarus, todėl kai kuriuos fotografavimo darbus Lietuvoje perims sūnus.

– Iš pirmosios santuokos turite du sūnus. Ar bendravardis Algis turi ką nors bendra su menu? O gal jo pasirinkimui didesnės reikšmės turėjo motina?

Algis: Buvusi žmona Loreta – apšvietimo projektų kūrėja. Jos darbas labiau techninis, nieko bendra neturintis su menu. Vytenio brolis 22 metų Algis – visiška jo priešingybė.

Algis Vilniaus universitete studijuoja genetiką. Manau, tai turėtų būti viena sudėtingiausių profesijų, kokią tik galima sugalvoti. Nesuprantu net apie ką sukasi jo mokslai. (Juokiasi.)

Vytenis: Brolio mokslai man kelia smalsumą – kai susitinkame, visada ko nors klausinėju apie genetiką. (Juokiasi.)

– Su vyresniuoju sūnumi esate panašūs dėl svaigaus polėkio.

Algis: Mudu niekada nemėgome tiksliųjų mokslų. Nors Kauno technologijos universitete esu įgijęs mašinų gamybos inžinieriaus specialybę, to darbo nė dienos nedirbau.

Norėjau būti dailininkas, tačiau tėvas patarė studijuoti mašinų gamybą – esą jei būsiu vidutinis menininkas, nepragyvensiu, o būti vidutiniu inžinieriumi normalu.

Mokiausi aukštosios matematikos, gilinausi į medžiagų atsparumą, bet tapau fotografu. Šiuo metu pinigus uždirbu ir iš fotografijos, ir iš tapybos.

Vytenis: Buvau įstojęs į Vilniaus dailės akademiją studijuoti fotografijos, bet man labai nepatiko, todėl po metų išėjau.

Iš tikrųjų baigęs mokyklą nenorėjau niekur stoti, nes buvo per sunku ir mokytis, ir dirbti. Šiuo metu neakivaizdiniu būdu studijuoju grafinį dizainą Vilniaus dizaino kolegijoje.

Supratau, kad studijuoti fotografijos nebeapsimoka. Manau, Dailės akademijoje apie fotografavimą ką nors nauja būčiau sužinojęs tik trečiame kurse.

Šiuo metu esu laisvai samdomas menininkas – dažnai filmuoju reklamas.

– Ar sūnui tenka padėti finansiškai?

Algis: Jis – savarankiškas. Pastarąjį kartą jį teko paremti tuomet, kai įstojo į Dailės akademiją – už mokslo metus sumokėjau 12 tūkstančių litų (3478 eurus).

Bet jis man pavasarį pasakė: žinai, aš jau nebestudijuosiu.

Mane apėmė apmaudas – juk paklojau tiek pinigų! Bet perklausiau, ar nusibodo, gal tingi? Norėjau išsiaiškinti, ar sūnaus sprendimas pamatuotas. Jeigu jis jaučia, kad to nereikės, tiek to tie dvylika tūkstančių.

Juk aš penkerius metus praleidau Kauno technologijos universitete ir ką gavau? Tik tiek, kad palavinau smegenis.

– Ar buvote grupės „Foje“, kurioje būgnus mušė jūsų tėvas, gerbėjas?

Vytenis: Buvau mažametis, todėl „Foje“ dainas, kurios man patinka, geriausiai žinau iš įrašų.

Algis: Turiu nuotrauką, kurioje įamžintas šešiametis Vytenis mojuoja per paskutinį „Foje“ koncertą 1997-aisiais. Jis tikrai buvo „Foje“ gerbėjas, nes mūsų namuose vykdavo repeticijos, stovėjo ir būgnai.

Kai sūnui buvo pustrečių metų, prisimenu, pasiėmiau kartu į koncertą Palangoje.

Iš Vilniaus vykome senovine mašina, Vyteniui, pamenu, labai patiko kelionė. O prieš koncertą susigriebiau: kur man reikės dėti vaiką, kai eisiu į sceną?

Kartu buvo atvykusi Andriaus Mamontovo žmona Inga ir ji pasisiūlė prižiūrėti Vytenį, bet vaikas nenorėjo likti su ja.

„Aš noriu būti prie tėčio“, – pasakė sūnus.

Ką dariau? Ant scenos pastačiau kėdę šalia savo būgnų. Jis atsisėdo, ir po pirmos dainos pamačiau, kad miega. Nors garsas buvo didelis, jis visą koncertą pramiegojo. (Juokiasi.)

– Gyvenate nebe su tėvais?

Vytenis: Atskirai. Įsikūriau su drauge, stiliste-vizažiste 23-ejų Aiste Radzevičiūte.

– Ar tėvo klausiate patarimų dėl santykių su mergina?

Vytenis: Su Aiste buvome pažįstami nuo mokyklos laikų. Draugaujame daugiau nei metus. Kol kas nekilo klausimų dėl santykių.

Algis: Užtat Aistė skambina man pasitarti dėl santykių su Vyteniu. Jai sakau: griežtai tu su juo! Juk su vyrais reikia elgtis griežtai. (Juokiasi.)

– Kaip jūsų pirmosios šeimos griūtis paveikė sūnus?

Algis: Man atrodo, kad tai neigiamos įtakos neturėjo, bet reikėtų klausti jų pačių.

Vytenis: Tėvų skyrybos man nebuvo labai netikėtos.

Algis: Jie buvo suaugę vyrai, kai išsiskyrėme su jų mama.

Vytenis: Man buvo septyniolika. Nujaučiau, kad taip kada nors bus. Nepatyriau didelio sukrėtimo.

– Kaip sutariate su naująja tėvo šeima?

Vytenis: Man Jurga (žurnalistė Jurga Baltrukonytė. – Red.) buvo pažįstama iš anksčiau.

Algis: Nenoriu kalbėti už sūnus, bet ir su jais, ir su jų motina sutariame puikiai. Vilniuje mano tėvai ir Loreta gyvena gretimuose butuose. Jie irgi gražiai sutaria.

Pavyzdžiui, vakare pas močiutę vešiu savo penkiametę dukrą Paulą, kurios susilaukėme su Jurga, tačiau žinau, kad ji norės užsukti pas Loretą, nes ten yra katinas. Paulai įdomiau gretimame bute, kuriame gyvena mano buvusi žmona.

Įsivaizduoju, kad Loretą įskaudinau. Nesu princas ant balto žirgo. Bet visiems taip linkėčiau po skyrybų bendrauti, kaip mes su buvusia žmona. Ji pykčio nelaiko. Mano tėvai ją labai myli.

– Gyvenate kaip itališka šeima – visa giminė, nesvarbu, kad ir pabyrėjusi, susitelkusi viename name.

Algis: Toje pačioje laiptinėje gyvena ir mano brolis Eduardas. Tik aš gyvenu kitur.

Vytenis: Itališka šeima, tik mažiau streso negu Italijoje – nėra to triukšmo. (Juokiasi.)

– O kaip dukra sutaria su jūsų sūnumis?

Algis: Tarp jų didelis amžiaus skirtumas, bet jai labai patinka bendrauti su broliais.

Vytenis: Paula kartais sako, kad nori važiuoti pas mus su Aiste gyventi.

Algis: Kartais Vytenis su Aiste ją prižiūri, kai mums kur nors reikia išeiti. Paula – ne toks vaikas, kad reikėtų auklės. Dukra nori bendrauti, todėl džiaugiasi, kai brolis ateina į svečius.

Atostogaudami Šventojoje Paulą net kelioms dienoms palikome su Vyteniu ir Aiste.

Jie pažaidė tėtį ir mamą – pasitreniravo, kaip elgtis su mažu vaiku.

Vytenis: Kad su ja viskas paprasta.

– Bus nebaisu tuoktis. Ar šeima – jūsų planuose?

Vytenis: Per daug apie tai negalvojame.

Algis: Vestuvės šiais laikais prarado prasmę, tai tik puota ir suknelė.

– Esate prieš vestuves?

Vytenis: Neseniai fotografavome porą, kuri susituokė po 14 bendro gyvenimo metų. Kai paklausėme, kodėl tuokiasi, atsakė, kad dėl giminių.

Algis: Vyteni, man tai vienodai rodo, ar tu kelsi vestuves, ar ne. Koks skirtumas?

Vytenis: Seneliams tai turbūt svarbu.

Algis: Nesvarbu ir jiems. Mano tėvai pakantūs.

– Jūs su Jurga irgi dar neatšokote vestuvių?

Algis: Jurga nenori. Ji man pasakė: „Kam to reikia? Man iš vestuvių reikia tik povestuvinės kelionės.“ Tad mes verčiau išvyksime į kelionę.

Kam tos vestuvės? Ar tam, kad kiti pasilinksmintų, pavalgytų, o tu vargtum pusę metų, kol tas vestuves surengtum? Man tai atrodo kvailystė.

– Kai pirmą kartą tuokėtės, buvo ir vestuvės?

Algis: Irgi nenorėjau vestuvių. Jas iškėlėme dėl giminių, tėvų.

Dabar tik mano Paula klausia: „Kada bus jūsų vestuvės?“ Jos klausiu: „Kam tau tos vestuvės?“ O ji man sako: „Aš noriu gražiai apsirengti.“ Bet mes galime gražiai apsirengti per bet kokią šventę, gimtadienį.

– Ką iš savo patirties patartumėte sūnui?

Algis: Viską daryk savo galva, ir jeigu gailėsiesi ką nors pridirbęs, bent žinosi, dėl ko gailiesi.

Kitas patarimas – kai sukuri šeimą, negyvenk su tėvais. Netgi geranoriškiausias tėvų patarimas tiktai griauna santuoką.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.