Bet kada lūžti galinti akla vilnietė svajoja apie namus ir šeimą

Per visą pokalbį jiedu laikėsi susikibę už rankų. Aurelijos Steponkutės sužadėtinis Andrius Jankauskas nė per žingsnį iš akių nepaleidžia savo išrinktosios. Tačiau ši istorija – ne apie romantišką būsimų sutuoktinių meilę. Ji labiau primena dramatišką kino filmą, kurio pagrindinė herojė – neįgali ir netikėtai apakusi 35-erių metų moteris.

Aurelija pasakojo apie vaikystėje išgyventas patyčias dėl fizinės negalios.<br>D.Umbraso nuotr.
Aurelija pasakojo apie vaikystėje išgyventas patyčias dėl fizinės negalios.<br>D.Umbraso nuotr.
Aurelija Steponkutė ir Andrius Jankauskas.<br>Domanto Umbraso nuotr.
Aurelija Steponkutė ir Andrius Jankauskas.<br>Domanto Umbraso nuotr.
Andrius tikino žinojęs, kad bus sunku.<br>D.Umbraso nuotr.
Andrius tikino žinojęs, kad bus sunku.<br>D.Umbraso nuotr.
Mylimas poros augintinis – juodas katinas Adžiras.<br>D.Umbraso nuotr.
Mylimas poros augintinis – juodas katinas Adžiras.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Gerda Morozovienė

2015-11-14 11:24, atnaujinta 2017-10-04 12:15

Romantikos šeimoje netrūksta

Žiūrint į susiglaudusius Aureliją ir Andrių taip ir knieti paklausti, nuo ko prasidėjo ir kaip tęsiasi jų meilės istorija. „Viskas prasidėjo dar tada, kai gyvenau Telšiuose. Per internetą susipažinau su Andriumi, tačiau prieš tai buvau nusivylusi draugystėmis ir rimtai apie jį negalvojau. Norėjau, kad iš pradžių dėl manęs pakovotų, rodytų man dėmesį, kad galėčiau pažiūrėti, ar tikrai jam aš patinku tokia, kokia esu.

Kai jis nusprendė Vilniuje mesti gerai apmokamą darbą statybose ir atvažiavo pas mane į Telšius, aš supratau, kad esu jam svarbi. Jis yra mano didžiausias pagalbininkas kiekvieną dieną. Andrius yra tas žmogus, į kurį galiu remtis ir dabar, kai esu visiškai akla“, – istoriją pradėjo Aurelija.

Šiuo metu pora planuoja vestuves. „Visada maniau, kad antspaudas pase nieko nepakeis. Įtikinėjau Andrių, kad man nereikia vestuvių. Man tereikėjo žiedelio, kuris būtų mūsų draugystės įrodymas. Pernai per šv. Valentino dieną Andrius man prisipažino, kad norėjo pasipiršti, bet nerado tinkamo dydžio žiedelio. Klaidą ištaisyti jis sugalvojo šiais metais, per mano gimtadienį, rugsėjo 30-ąją. Tačiau vėl viskas kaip užburta – Andriui nespėjo pagaminti žiedo, kurį man užsakė.

Bet aš ir pati ne iš kelmo spirta. Sugalvojau vakarą praleisti romantiškai. Užsakiau restorane staliuką, pakviečiau Andrių vakarienės. Liepiau jam išsitraukti išeigines kelnes, išsiblizginti batus ir laukti staigmenos. Susitariau su socialiniu taksi, kad mus nuvežtų į restoraną. Andriui buvo didelis siurprizas. Jis apsidžiaugė romantiška vakariene. Tada aš jam padovanojau žiedą. Ir ne – aš jam nepasipiršau. Tas žiedas – mūsų draugystės sutvirtinimas. Jis sutriko, nes ir pats planavo man padovanoti žiedelį ir man pasipiršti“, – juokėsi Aurelija.

Andrius prisiminė tą romantišką vakarą. „Kol mūsų namuose nebuvo, Aurelijos draugė namus išpuošė balionais, užrašais, gėlėmis. Mano sužadėtinė – tikra romantikė, stengėsi, kad viskas būtų apgalvota“, – glausdamas merginą prie savęs, atviravo Andrius.

Prieš pat gimtadienį visiškai apako

Istorija apipinta romantikos, tačiau viskas nėra taip gražu. „Yra daug rūpesčių, bet nesu įpratusi jų viešinti. Gimiau su stuburo deformacija – raumenų nepakankamumu. Kai mama laukėsi, ji skalbė drabužius, ir sprogo virš jos švietusi lemputė. Ji dužo į šipulius, ir mama patyrė šoką. Nuo tada jai pradėjo skaudėti pilvą, galvą. Nėštumo metu gydytojai sakė, kad tai normalūs simptomai. Mama nežinojo, kad gimsiu tokia. O liepos mėnesį man buvo diagnozuota osteoporozė – kaulų retėjimas. Galiu bet kada lūžti, todėl kasdien privalau gerti vaistus.

Kita bėda – aš jau šešerius metus esu visiškai akla. 2008 metais patyriau dešinės akies traumą. Man buvo išsivysčiusi glaukoma, lašinami vaistai išsausino akį. Gruodžio mėnesį vėjas man įpūtė dulkelę, ir aš ėmiau matyti tarsi pro miglą. Akių gydytoja išrašė tepalą akims, tačiau po mėnesio vos nuo menko prisilietimo mano akis plyšo. Įvyko vidinis kraujavimas, iškvietėme greitąją pagalbą.

Vietinėje Telšių ligoninėje man niekas negalėjo padėti, todėl išvažiavome į Klaipėdą. Man buvo atlikta operacija, trukusi daugiau nei tris valandas. Gydytojai sakė, kad reikėtų šalinti akį, tačiau aš labai bijojau. Vis dėlto dėl didelių skausmų po pusmečio man buvo pašalinta viena akis. Per metus visiškai nusilpo ir kita, todėl po metų, likus vienai dienai iki gimtadienio, aš visiškai apakau“, – graudinosi jauna moteris.

Koks jausmas apima, kai suvoki, jog daugiau niekada nematysi? „Nemaniau, kad abiem akim apaksiu vos per metus. Man buvo didelis šokas. Taip, aš stengiausi laikytis, tvardžiausi. Jaučiausi visiškai nepilnavertė. Net norėjau pasikarti. Aš visą gyvenimą buvau kitokia. Žinot, turbūt apakau, kad nematyčiau žmonių žvilgsnių ir pašaipų. Man turbūt gyvenime ne šiaip sau duota būti tokia. Tačiau Andrius visada buvo šalia – mačiau, kaip jam būdavo sunku, nes aš kentėjau. Kai gulėdavau ligoninėje, jis visada būdavo su manimi, niekada manęs nepaliko“, – pasakojo ji.

Vilnietei antrino ir Andrius. „Kai ji klausdavo, dėl kokių priežasčių esame kartu, aš jai atsakydavau, kad ją labai myliu. Aurelija mane patraukė vidumi, savo charakteriu. Žinojau, kad bus sunku. Suvokiau tai, tačiau net nebuvo minties ją palikti“, – jaudindamasis sakė vyras.

Persikėlė į Vilnių

Aurelija – užsispyrusi moteris. Draugės padedama ji su Andriumi atvyko gyventi į sostinę. “Telšiuose gyvenome labai užsidarę, mažai su kuo bendravom. O ką jau kalbėti apie nuolat lydėjusius žvilgsnius ir apkalbas dėl mano fizinės negalios. Įmonė, kurioje dirbo Andrius, bankrutavo, todėl nutarėme atvažiuoti į Vilnių. Čia dirbu „Neįgaliųjų naujojo teatro“ archyvare. Gaunu dokumentus, kuriuos reikia surūšiuoti į aplankus, ieškau rėmėjų kontaktų teatrui.

Andriui kiek sunkiau – jis patyrė stuburo traumą ir daugiau nebegali dirbti fizinio darbo, nes jam gresia neįgaliojo vežimėlis. Taip pat jis turi problemų su žarnynu – kai jį paguldė į ligoninę, likau namuose visiškai viena. Išleidome visus sutaupytus pinigus gydymui. Planavome, kad Andrius gaus vairuotojo pažymėjimą, tačiau nebeturėjome santaupų“, – guodėsi moteris.

Andrius tikino, kad galėtų dirbti tokį darbą, kuris nebūtų fizinis. „Fizinio darbo dirbti negaliu, tačiau sugebu taisyti kompiuterius. Galėčiau juos perinstaliuoti ir surinkinėti“, – aiškino jis.

Su ašaromis akyse Aurelija prisiminė paauglystę. „Kai buvau maža, mane nuolat užgauliodavo. Vadindavo kupranugariu, visaip tyčiodavosi. Žmonės manęs net vengdavo. Daugelis galvojo, kad jei turiu fizinę negalią, vadinasi, nemoku bendrauti, nesugebu šmaikštauti. Tačiau atsiradus galimybei lankyti psichologinius kursus, mano gyvenimas pasikeitė. Išklausiusi juos aš suvokiau, kad aplinkiniai nėra kalti dėl mano fizinių trūkumų. Aš išmokau bendrauti su kitais žmonėmis. Man pavyko pasikeisti. Net pradėjau vaikščioti į kirpyklą ir panorau integruotis į visuomenę“, – sakė ji.

Svajoja apie nuosavus namus

Pora papasakojo ir apie kasdienybę. „Yra dalykų, kurių aš negaliu padaryti arba jei darau, tai gerokai lėčiau už Andrių. Galiu pjaustyti agurkus arba pomidorus, tačiau Andrius tai padaro dvigubai greičiau. Maudytis galiu pati, apsirengiu taip pat pati. Didelę įtaką tam turi tai, kad ilgą laiką mačiau. Imdama daiktus aš įsivaizduoju, kaip jie atrodo. O jei ko nors nežinau, visada prašau Andriaus papasakoti, kaip atrodo kažkuris daiktas, kokios jis spalvos.

Daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Turiu neregiams pritaikytą programą, kuri leidžia kurti tekstus, spausdinti. Buvo žmonių, kurie sakė, kad man tokia programa nereikalinga, tačiau aš nenoriu būti daržovė. Kompiuteris man padeda gyventi ir nepasiduoti. Mano pomėgis – rašyti. Neįsivaizduoju savęs be rašymo, minčių perteikimo viešame dienoraštyje. Noriu, kad žmonės suvoktų, jog ir neįgalūs žmonės turi svajonių, jausmų, gali būti mylimi ir laimingi“ – sakė vilnietė.

Šiuo metu jauna pora gyvena svajonėmis apie nuosavus namus. „Per aštuonerius metus pakeitėme daugybę gyvenamųjų vietų. Man, neregei, labai sunku kraustytis ir keisti gyvenamąsias vietas. Į bet kurią vietą, kur ketiname kraustytis, įsikelti labai sunku ir dėl šeimininkų požiūrio. Daugybė žmonių bijo mane įsileisti, galvoja, kad galiu padegti namus arba palikti bėgantį vandenį.

Bet kad aš akla, tai dar nereiškia, kad kvaila. Gi žinau, kad reikia užsukti čiaupą. Taip pat buvo atvejų, kai šeimininkai ieškodavo priekabių, kodėl neturėtume įsikelti į jų butą – sakydavo, kad esame nesusituokę, todėl mane gali palikti. Juokinga klausyti. Man jau 35-eri. Pavargau gyventi baimėje, kad bet kurią dieną reikės išsikelti iš šių namų. Aš noriu pastovumo. Jeigu galiu mokėti nuomą, tai išsimokėsim ir paskolą – tik va pradiniam įnašui pinigų neturime“, – atviravo mergina.

Ji prisiminė ir skaudžią istoriją, įvykusią liepos mėnesį. „Dar labiau paūmėjo būsto poreikio klausimas, kai liepos mėnesį atsidūriau ligoninėje. Pradėjo skaudėti krūtinę, negalėjau paeiti. Man pakilo temperatūra iki 40 laipsnių. Aš net negalėjau pakilti iš lovos. Andrius iškvietė greitąją pagalbą, paguldžius į ligoninę, seselės liepė sužadėtiniui likti kartu su manimi. Jautėm, kad viskas gali baigtis blogiausiu. Aš net iki tualeto nesugebėjau nueiti, seselė turėjo viskuo rūpintis, statė lašines, leido antibiotikus. Ar galit pagalvoti, kas būtų tuo metu, jeigu šeimininkai būtų pasakę, jog mums reikia išsikraustyti? Ką reikėtų daryti Andriui...“ – ašarų netramdė pašnekovė.

Pora tiki, kad jų gyvenime dar laukia šviesusis periodas. „Jei tik mes turėtume pinigėlių pradiniam įnašui, nieko nelaukdami įsigytume nuosavus namus. Nėra nieko jaukiau už galimybę nubusti tik tau priklausančiame kambaryje, pusryčiauti savo virtuvėje“, – atviravo moteris. 

Aurelija ir Andrius tikina susitaikę su mintimi, kad niekada neturės vaikų. „Turime katiną Adžirą – štai mūsų vaikelis. Nors pastoti ir galiu, tačiau išnešioti kūdikio man nepavyks. Būtų didžiulė rizika ir man, ir vaikeliui, tad neketinu rizikuoti“, – šyptelėjo ji.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Lietuva tiesiogiai“: kokių klausimų vengia prezidentas G. Nausėda?