Viskas, kas Nijolei, Robertai ir Milanai liko, – tai tik prisiminimai ir tėčio rankomis statytas namas, kurį vyras mirties patale paprašė paversti onkologinėmis ligomis sergančių vaikučių reabilitacijos centru. Deja, ir šiai svajonei gali nebūti lemta išsipildyti.
LNK gyvenimo būdo laida „Bus visko“ kviečia išklausyti trijų moterų jautrią istoriją. Vos prieš keturis mėnesius jos neteko mylimo vyro, tėčio ir senelio Gintaro Vasiliūno.
Visą gyvenimą Gintaras gyveno taip, kad jo mergaitėms niekada niekuo nereikėtų rūpintis. Nijolė 27 metus prižiūrėjo nuostabius namus ant jūros kranto, Milaną išleido studijuot į sostinę, o Robertą į Kembridžo universitetą Anglijoje, kurioje jauna moteris gyvena pastaruosius aštuonerius metus. Deja, net ir turėdama prestižinį išsilavinimą, šio sprendimo gailisi labiausiai.
„Tėtis visada rūpinosi, kad mums nieko netrūktų, linkėjo geresnio gyvenimo. Pats man sukrovė daiktus ir išvežė į Kembridžą. Visą gyvenimą buvom be galo artimi, kasdien kalbėjom telefonu, bet šiandien gailiuosi išvykus. Maniau, kad mums visas gyvenimas prieš akis. Praradom tiek daug laiko… Nežinau, kaip toliau gyventi… Taip trūksta tėčio, jo patarimų. Taip, yra mama, bet ji moteris, su ja galiu apie santykius ar jausmus pakalbėt. Tačiau tėtis buvo mano mentorius, jis mano gyvenimo vedlys, ąžuolas, kuris visada tvirtas. Jis užtikrintai vedė mane per visas gyvenimo kryžkeles, o dabar jo nebėra“, – ašarotom akim laidoje „Bus visko“ šį sekmadienį pasakos Roberta.
Mergina prisimena dieną, kai tėtis darėsi tyrimus galvodamas, kad jam tik stuburo išvarža. Metus gydytas geriausių pajūrio specialistų nuo stuburo skausmų, vieną dieną buvo nusiųstas pasikonsultuoti su kitais gydytojais.
„Pamenu tą dieną. Ryte jis man sakė: einu atsiimti tyrimų. Po pietų nepaskambino, todėl skambinau pati. Atsiliepęs jis man nieko nepasakė, tik „Roberta, grįžk“. Jis nieko nepaaiškino, tik pasakė, kad yra blogai ir reikia sutvarkyti daug reikalų. Tikrai nesitikėjau blogiausio“, – pasakos Gintaro dukra.
Pasirodo, apsilankęs pas onkologus, sveiku save laikęs 51 metų Gintaras sulaukė netikėtos žinios – gyventi liko 4 mėnesiai, jam IV stadijos skrandžio ir dvylikapirštės žarnos vėžys. Nebėra ko gydyti. Vyras nepasidavė gniuždančiai žiniai. Tikėjosi pasveikti iki paskutinės dienos. Atsidavęs į tradicinės medicinos rankas po visą pasaulį ieškojo ir netradicinių būdų. O gulėdamas ligoninėje dirbo iki paskutinės dienos.
„Kai jau negalėjo pakelti kompiuterio, toliau dirbo telefonu. Tik pačioje pabaigoje prašė kolegų nebevažiuoti, tačiau, matyt, buvo labai reikalingas. Tėtis visada rūpinosi visais kitais, pamiršdamas save. Gulėdamas ligoninėje vis galvojo apie kitus sergančius, savo skausmo nerodė. Paskutinėm savaitėm vis daugiau pasakojo apie seną svajonę mūsų namus paversti reabilitacijos centru. Čia viskas gydo: aplinka, su meile Gintaro rankomis suneštas kiekvienas akmenėlis, čiulba paukščiukai, tolumoj girdisi jūros ošimas. Čia rojaus kampelis, kuriuo Gintaras norėjo pasidalinti su visais“, – pasakos žmona Nijolė.
Deja, šiai svajonei išsipildyti gali nebūti lemta. Mat prieš septynerius metus, kai daugelis statybų įmonių skelbė bankrotus, Gintaras taip pat atsidūrė situacijoje, kada turėjo rinktis uždaryti statybų įmonę ar skolintis ir baigti statyti žmonėms pažadėtus namus. Žmonės jau buvo įnešę indėlius, o Gintarui trūko palyginti nedaug – nepilno milijono eurų. Vyras nesitikėjo, kad jam teks palikti šį pasaulį taip anksti ir visa našta užgrius jo mergaites.
„Gintaras mums paliko atsisveikinimo laišką. Jame surašė, kas ir kiek skolingi jam. Tie žmonės buvo labai artimi, dažnai atvažiuodavo į mūsų sodybą, vieni kitus broliais vadino. Gintaras negalėjo net numanyti, kad jie mus šitaip išduos“, – pasakos nevilties apimta Nijolė.
Trys moterys baisios ligos ir nesąžiningų žmonių dėka paliktos likimo valiai. Jos nežino, kaip toliau gyventi. Kol bando kovoti su vidiniu skausmu, kasdien senka laikas, duotas skolai grąžinti. Jei iki liepos pradžios jos nesurinks reikiamos sumos, negalės išpildyti paskutinės tėčio valios – įkurti reabilitacijos centro onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Laidoje „Bus visko“ moterys prisipažins, kad šis centras joms dabar reikalingas, kaip oras žuvims. Jos ne tik išpildytų seną tėčio svajonę, bet kartu ir galėtų pradėti naują, prasmingo gyvenimo etapą. Darbas su sergančiais vaikais padėtų bent šiek tiek užmiršti netekties skausmą.
„Jei mes savo skausmą galėtume paversti kažkieno kito džiaugsmu, tai būtų didžiausias stebuklas. Gintaras ir toliau liktų su mumis. Šiuose namuose jis visada bus gyvas. Čia kiekvienas centimetras primena jį ir tai viskas, kas liko iš tėčio. Žinojimas, kad Gintaro nebėra, drasko į milijonus dalių viduje, o mintis, kad prarasim jo svajonę, veda į neviltį“, – laidoje prisipažins žmona Nijolė.
Moterys socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrė paskyrą „Gintaro viltis“, kurioje sparčiai auga palaikančių gretos. Gintaro dukra Milana kasdien dalijasi situacija ir viliasi, kad atsiras žmonių, kurie, išgirdę jų istoriją, nuspręs, kad gali kažkuo padėti. Kas patirtimi bei žiniom, kas teisine pagalba, kas vienu kitu euru.
Dar prieš gerą pusmetį Gintaro šeima gyveno ramų, saugų, įprastą gyvenimą, plaukiojo Baltijos jūroje ir planavo šeimos atostogas Vokietijoje. Negalėjo net numanyti, kad šeimą ištiks tokia tragedija. Gintaro moterys tiki, kad pavyks išsaugoti namus ir įkurti reabilitacijos centrą.
