Projektu siekiama atkreipti Lietuvos gyventojų dėmesį į visuomenėje vykstančius gerus pokyčius ir mūsų visų pasiekimus, kurie bendrame naujienų sraute neretai lieka nepastebėti.
„Norime keisti žmonių mąstymą ir padėti jiems galvoti pozityviai, įkvėpti sektinu pavyzdžiu, mažinti neigiamų naujienų skaičių“, – teigia dienoraščio iniciatoriai – VšĮ „Iniciatyvos fondas“.
Kūrėjų tikslas – 1000 nufilmuotų teigiamą žinią skleidžiančių istorijų, kurios įkvėptų žmones matyti gėrį. Filmuotas istorijas, o taip pat straipsnius apie šviesą skleidžiančius Lietuvos žmones rasite specialioje portalo lrytas.lt rubrikoje „Pozityvus dienoraštis„.
„Šiuo metu žiniasklaidoje yra labai daug niūrių, blogų naujienų. Mes nepamatome šalia esančių žmonių, kurie stengiasi daryti gerą, kurie skleidžia šypsenas, užkrėsdami kitus.
Pagalvojome, kad skaityti daugeliui jau yra pabodę. Visi nori vaizdų, pamatyti žmogų, jo veidą, emocijas. Taip kilo idėja „Pozityvaus dienoraščio“ projektą daryti video formatu“, – pasakojo projekto kuratorė Viktorija Stasiukynaitė.
Surasti šviesių, gėrį skleidžiančių žmonių nėra sunku – apie juos, pradėjus viešinti projektą, gausiai praneša patys žiūrovai bei skaitytojai, rašydami laiškus.
„Mūsų pašto dėžutė lūžta. Sulaukiame laiškų iš įvairiausių Lietuvos kampelių apie įvairiausius žmones, jaunus ir senus, kurie kažką daro, kuria. Kartais gauname tokių istorijų, kad net stebimės, ar iš tiesų tai gali būti Lietuvoje, ir kodėl anksčiau nebuvo apie tai rašyta.
Tai – paprasti žmonės iš kaimų, miestelių, kurie gyvena paprastuose namuose, kurie galbūt net neturi interneto. Bet jie daro tokius dalykus, kad net atima žadą. Pavyzdžiui, mūsų herojus devyniasdešimtmetis senolis Mykolas apmezgė visą kaimą savo šalikais“, – džiaugėsi V.Stasiukynaitė.
Tiesa, kartais tenka pavargti, norint įkalbėti tuos žmones filmuotis ir pasakoti apie save. „Jie patys nesikreipia. Keisčiausia, kad šitie žmonės, kurie daro kažką tikrai gero, yra be proto kuklūs. Pavyzdžiui, paskambinau Snieguolei iš „Caritas“, kuri yra mūsų 17 puslapio herojė, ir ji sako: „Aš gi nieko gero nedarau“. Nors ji padeda visam socialinės rūpybos skyriui, susidraugavusi su žmonėmis, nuo kurių kiti paprasčiausiai nusisuka. Ir ji yra kukli.
Šie žmonės niekada mums savęs nesiūlo, mes žinių sulaukiame iš jų draugų, bendradarbių, artimųjų, žmonių, kuriems jie yra padėję. Tarp visos gausybės laiškų kol kas nepasitaikė nė vieno, kuris pats save pasiūlytų kaip dienoraščio herojų“, – sakė projekto kuratorė.
Pati Viktorija, augusi Marijampolėje, vaikystėje matė ir šilto, ir šalto, tačiau jos gyvenimą pozityvumu pripildė pažintis su šviesiomis pedagogėmis.
„Pirmasis pozityvo pliūpsnis mano gyvenime buvo lietuvių kalbos mokytoja Vilma Gaižauskaitė, po to – mokytoja Romualda Šulinskienė. Man papuolė išskirtiniai mokytojai, kurie padėjo rasti pozityvo kasdienybėje, net kai sunku. Todėl ir dienoraščiui stengiuosi ieškoti daug mokytojų, nes jie keičia gyvenimą“, – sakė pašnekovė.
