Košmarą išgyvenusi senolė sugalvojo, kaip pamaitinti pasaulį

„Niekada nepamiršiu alkio, kurį pati jutau per Antrąjį pasaulinį karą. Dabar pamaitinu tūkstančius benamių žmonių“, − sakė Lotti Henley. Dabar 92 metų senolė vis dar su siaubu pamena, kaip norėdama nors kiek numalšinti savo alkį čiulpė akmenis ir kramtė piktžoles.

 92 metų senolė vis dar su siaubu pamena, kaip norėdama nors kiek numalšinti savo alkį čiulpė akmenis ir kramtė piktžoles.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 92 metų senolė vis dar su siaubu pamena, kaip norėdama nors kiek numalšinti savo alkį čiulpė akmenis ir kramtė piktžoles.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 92 metų senolė vis dar su siaubu pamena, kaip norėdama nors kiek numalšinti savo alkį čiulpė akmenis ir kramtė piktžoles.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 92 metų senolė vis dar su siaubu pamena, kaip norėdama nors kiek numalšinti savo alkį čiulpė akmenis ir kramtė piktžoles.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Lotti Henley, kai jai buvo 19 m.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
 Lotti Henley, kai jai buvo 19 m.<br>  Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 26, 2017, 12:16 PM

Senolė įsitikinusi, kad nė vienas žmogus šiame pasaulyje negali jaustis taip, kaip kad jai teko tuo metu, rašo „Mirror“.

Londono Borafo turgus kasdien ūžia ir nuo pardavėjų, ir nuo pirkėjų šurmulio. Darbo čia užtenka ir savanoriams – jie rūšiuoja, pjausto ir dėlioja daržoves, kurias anksčiau prekybos centrai siųsdavo į sąvartynus kaip netinkamus pardavinėti, o šiandien atveža čia.

Čia maišosi sezamų aliejaus ir česnakų kvapai – savanoriai virėjai čia pat vietoje gamina patiekalus tūkstančiams benamių ar itin skurdžiai gyvenančių žmonių.

Lotti šypsosi tarsi pati sau. Ją laimingą daro žinojimas, kad tūkstantis alkanų pilvų šiąnakt miegos ramiai, kad jie bus kokybiškai pavalgę patiekalų, kurių sudedamosios dalys kitu atveju būtų išmestos. Moteris kiekvieną dieną vardan šio tikslo sunkiai dirba savo įkurtame labdaros fonde „Plan Zheroes“.

„Noriu pamaitinti pasaulį. Maisto kiekis, kuris iškeliauja į sąvartynus, yra neįtikėtinas, o tuo tarpu aš kasdien matai daugybę alkanų žmonių, kuriems maisto reikia labiausiai“, − sakė energinga senolė.

Gyveno sotų ir laimingą gyvenimą

Pati Lotti puikiai žino, ką reiškia neturėti nė kąsnelio maisto. Per Antrąjį pasaulinį karą ji tapo pabėgėle, tuomet teko patirti tokį visa griaunantį alkio jausmą, kad moteris čiulpė akmenis norėdama apgauti savo pilvą ir suteikti jam „pilnumo“ jausmo.

„Mano sesuo Ika ir aš išbandėme viską, ką tik galėjome sugalvoti, kad nors kiek numalšintume tą siaubingą bado jausmą. Mes kramtėme žoles, kurios augo šalia kelio, o norėdamos sumažinti pilvo skausmą labai stipriai susiverždavome diržus“, − pasakojo Lotti.

Kilmingoje karališkoje Austrijos šeimoje gimusiai Lotti badas buvo itin nauja patirtis. Iki tol, kol tapo pabėgėle, ji su šeima gyveno viskuo aprūpintą ir turtingą gyvenimą 80-ies kambarių pilyje. Kiekvieną vakarą ir ji, ir jos artimieji valgydavo itin sočią vakarienę, pagamintą iš visko, kas buvo užauginta pilies apylinkėse.

Tačiau 1943-iais, kai kaimą pasiekė karo pabūklai, viskas šeimos gyvenime pavirto aukštyn kojomis. Du Lotti dėdės buvo nužudyti, o aplinkui siaučiant ir mirčiai, ir kareiviams, mergaičių motina nusprendė – dvi vyresniosios jos dukterys turi vykti mokytis medicinos ir tapti medicinos seselėmis.

Pamiršo, ką reiškia būti išlepusioms

„Likusią karo dalį mes su seserimi praleidome slaugydamos kareivius Italijos šiaurės fronto linijoje. Man buvo vos 19-ka, tačiau aš labai greitai išmokau būti drąsi – aplinkui krito bombos, žviegė arkliai ir nuolat tratėjo ginklai.

Labai greitai pamiršau, ką reiškia būti išlepinta mergele. Pamenu, buvau operacinėje, kai gydytojai amputavo gangrenavusią kario koją. Jie tiesiog padavė man tą koją, kad išneščiau.

Atsimenu, kad vienintelė mintis, tuo metu atėjusi man į galvą, buvo kad koja labai sunki“, − savo išgyvenimais dalijosi senolė.

Pasibaigus karui, prasidėjo rimtos Lotti bėdos. Ji su seserimi buvo išsiųstos į perkeltųjų asmenų stovyklą Miunchene. Ten visi bėgo nuo rusų. Situacija šioje stovykloje, pasak Lotti, buvo siaubinga – žmonės gaudavo vos nedidukę porciją vandeningos sriubos dukart per dieną. Visi aplinkui badavo.

Merginos darė viską, kad tik išgyventų, net išmokusios iš kitų pradėjo apgaudinėti skrandį čiulpdamos akmenis. Niekam nebuvo leidžiama palikti stovyklos teritorijos. Galiausiai merginos buvo paleistos į laisvę tuomet, kai kareiviai jų dokumentuose pamatė itin kilmingas pavardes.

Lotti ir Ika neturėjo nė cento kišenėse, o namai buvo už daugybės kilometrų. Jos pradėjo eiti namų – Zalcburgo link ir tikėjosi savo kelyje sutiksiančios žmonių, kuriuos pažinojo.

Alkanas seseris varė iš kiemo

„Vienintelis būdas mums nusigauti namo buvo pėsčiomis, bet mums prieš akis buvo daugiau nei 160 kilometrų. Didžiąją kelio dalį nužingsniavome, kelis kartus paslėpę tarp dėžių, greitosios medicinos pagalbos automobiliu mudvi šiek tiek pavėžėjo malonūs amerikiečių kareiviai.

Mums neturėjo būti leista keliauti be leidimų, tačiau mes įsigudrinome pamojuoti prieš akis popieriniu dokumentu. Tikėdavomės, kad žmonės mumis pasitikės ir nepaprašys to dokumento paskaityti ar bent pažiūrėti į jį iš arčiau“, − pasakojo L.Henley.

Merginų kelionė buvo ilga ir varginanti. Lotti ir Ika į maistą bekeliaudamos iškeitė kone viską, ką turėjo – net savo batus. Tačiau žmonės aplinkui taip pat badavo, niekas neturėjo maisto atsargų, todėl merginos kentė didžiulį badą.

Lotti puikiai prisimena, kaip eidamos namų link tolumoje pamatė ant kalno stūksančią didelę fermą. Merginos pamanė, kad čia gaus bent po kelis kąsnius maisto, tačiau šeimininkas ant jųdviejų tiesiog įtūžo ir išvarė net neleidęs pailsinti kojų.

„Už šeimininko nugaros, kol mes kalbėjomės, pastebėjau ant palangės padėtą gabalą duonos – greičiausiai kažkas nešė tą duoną vištoms ar arkliui, pasidėjo ir pamiršo. Visą laiką, kol kalbėjomės su tuo vyru, nuo tos duonos nenuleidau akių.

Ta duona buvo sena, sudžiūvusi, išterliota uogienės likučiais, bet aš buvau tokia alkana, kad man ji atrodė kaip didžiausias lobis. Vyras pasekė mano žvilgsnį, paėmė tą duoną ir pasakė: „Še, gali ją turėti!“

Mes susmukome ant kelio, nuvalėme tą gabalą duonos, suskaldėme į mažus gabaliukus su akmenimis, pamirkėme vandenyje, kad galėtume kramtyti, ir valgėme. Tai buvo Dievų maistas mums“, − prisiminė senolė.

Misija – padėti kitiems

Pasiekusios Zalcburgą, seserys iškart nukeliavo į prabangų didelį viešbutį, kuriame anksčiau buvo ne kartą apsistojusios su šeima.

„Pasakiau jiems, kas tokia esu, bet registratūros darbuotojas tik prunkštelėjo, kad kiekvienas šiomis dienomis gali sakyti esąs kas tik nori. Buvau išvaryta. Tačiau mane pamatė patarnautojas vaikinukas prie durų ir jam manęs pagailo.

Jis pasidalijo su manimi savo špinatų sriuba galiniame viešbučio kiemelyje, kur niekas negalėjo to pamatyti. Iki šios dienos atsimenu tą nuostabų sriubos skonį, labai tiksliai jaučiu jį burnoje“, − pasakojo Lotti.

Galiausiai seserys vėl susitiko su savo šeima, kuri įsikūrė Italijoje. Netrukus jos įsidarbino karinėje ligoninėje jėgas atgaunantiems kariams. Būtent čia Lotti pirmą kartą pajuto, ką reiškia ištiesti pagalbos ranką alkį kenčiančiam žmogui.

„Aplink ligoninę nusidriekdavo eilės pabėgėlių, kurie maldaudavo atliekų – maisto, kurio nesuvalgydavo ar negalėdavo valgyti sveikstantys kariai. Visas atliekas jiems surinkdavau į didžiulę lėkštę ir nešdavau jiems į lauką – juk pati ne taip seniai išgyvenau savo kailiu, ką reiškia žodžio iš bado nesuregzti“, − pasakojo moteris.

Ligoninėje sutiko gyvenimo meilę

Visa tai vyko ligoninėje, kurioje Lotti sutiko anglų karį, vardu Tony. Jis atvyko į ligoninę su didžiule puokšte gėlių aplankyti čia sveikstančio draugo. Lotti ir Tony pamilo vienas kitą, netrukus susituokė ir persikėlė į Londoną.

Praėjus septyniems dešimtmečiams Lotti gyvena gražų gyvenimą vakarų Londone, ją nuolat lanko du jos ir Tony vaikai ir penki anūkai. Tačiau moteris prisipažįsta, kad niekada nepamiršo to sunkaus gyvenimo etapo ir baisaus alkio jausmo.

„Kai esi toks alkanas, apie nieką daugiau nė negali galvoti, net negali planuoti rytojaus. Didžiojoje Britanijoje yra tiek daug badaujančių žmonių, o mes matome, kokios begalės maisto yra išmetama.

Kai buvau jauna, ir aš, ir visi žinojome, kad 3 valandą po pietų kepyklose jau nebelikdavo duonos. Todėl jos pirkti visi eidavo ryte, kuo anksčiau.

O dabar parduotuvėse ir restoranuose – maisto perteklius, jis niekada nesibaigia, o išmetamų maisto produktų kalnai yra nesuvokiami. Išmetamo, perteklinio maisto yra kur kas daugiau, nei jo kasdien galėtų suvalgyti alkani žmonės“, − pasakojo Lotti.

Žinią skelbia maisto gaminimo renginiuose

Ši, jų akimis absurdiška situacija, įkvėpė senolę ir du jos draugus įkurti labdaros organizaciją „Plan Zheroes“. Lotti sudarė žemėlapį, kuriame pažymėjo pabėgėlių centrus, benamių buveines ir maisto bankus iš perteklinio maisto šaltinių.

Vien per pastaruosius trejus metus ši organizacija išgelbėjo daugiau nei 80 tonų maisto iš restoranų, fermų ir prekybos centrų. Iš jo gaminami patiekalai tiems, kam reikia maisto. Šios organizacijos savanoriai vargšams išdalijo daugiau nei 160 tūkst. lėkščių geros kokybės patiekalų, pagamintų iš žaliavų, kurios kitu atveju būtų be jokio gailesčio atsidūrusios šiukšlių dėžėse.

Be to, Lotti organizuoja dideles šventes – maisto gaminimo iš perteklinių produktų popietes – tam, kad skelbtų šią žinia ir kuo daugiau žmonių sužinotų apie alkstančių žmonių problemas ir maisto vartojimo kultūrą.

Toks renginys vyko ir Borafo turguje, kur Lotti su savanoriais pamaitino daugiau nei tūkstantį alkstančių. 2011-aisiais šis fondas panašiame renginyje pamaitino daugiau nei 5 tūkst. žmonių garsiojoje Londono Trafalgaro aikštėje.

Tikslas – pamaitinti visą pasaulį

„Taip, neslėpsiu, tai vargina. Surengti tokio dydžio maisto iš produktų, kurie atsidurtų šiukšlių dėžėje, gaminimo popietę, nemenkas iššūkis. Vis dėlto tai mane veda į priekį, negalėčiau ramiai gyventi be šios veiklos.

Svarbiausia – man užtenka miego! Visada miegu popiečio miego ir jaučiuosi kuo puikiausiai. Mano gyvenimo šūkis yra tas, kad esu palaiminta, todėl nepatiriu streso – ir tai yra tiesa. Man labai pasisekė“, − kalbėjo senolė.

Šiuo metu fondas „Plan Zheroes“ savo veiklą vykto tik Londone, bet Lotti puoselėja ir kur kas didesnius planus – siekia, kad ši veikla būtų paplitusi visame pasaulyje. Moteris neturi televizoriaus, nes visais būdais stengiasi išvengti skaudžios informacijos, nenori matyti pabėgėlių iš Sirijos ar Birmos, benamių kančių.

„Tačiau aš tikrai niekada, kol būsiu gyva, nepamiršiu savų kančių, kai teko atsidurti pabėgėlės kailyje. Mes turime padėti vieni kitiems, rūpintis tais, kurie patys negali savimi pasirūpinti dėl situacijos, kurioje atsidūrė.

Pasaulyje juk yra galybė maisto, mes tiesiog turime dirbti kartu tam, kad jį pasiimtume ir atiduotume tiems, kam jo reikia labiau“, − sakė moteris.

Lotti tikslas per trejus metus – kol jai sueis 95-eri – surasti dar 95 savanorius, kurie padėtų kai stiprinti ryšius tarp verslo ir labdaros organizacijų.

Faktai apie maisto švaistymą:

– Jungtinės Karalystės namų ūkiai per metus išmeta daugiau nei 7 mln. tonų maisto. Kiekvienas namas už šiukšlių tvarkymą per metus sumoka apie 700 eurų.

– Praėjusiais metai sąvartynuose atsidūrė daugiau nei 4,4 tonos maisto produktų, kurie dar buvo tinkami vartoti.

– Buitinės atliekos pagamina 17 mln. tonų anglies dioksido – tai toks pats kiekis, kokį Jungtinėje Karalystėje sudaro apie 20 proc. automobilių.

– Jungtinėje Karalystėje kasmet iššvaistoma maisto už daugiau nei 13 mlrd. eurų.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.