Penkis vaikus užaugino viena
Gyveno ponia Zofija Dotnuvos seniūnijos Šiaudinės kaime. Pati močiutėlė, sulaukusi garbaus amžiaus, jau sunkiai beprisimena ir gali dėsningai nupasakoti tolimoje praeityje likusius įvykius. Tad mamai jos istoriją sudėlioti mielai padeda su ja gyvenanti jaunėlė dukra Janina.
„Mamos gyvenimas buvo labai sunkus, nes ji viena užaugino penkis vaikus. Mūsų tėtis mirė anksti. Gyvenome kaime – ūkiškai, laikėme gyvulių. Tame pačiame kieme, tik kitame name gyveno mūsų močiutė – mamos mama, tad judvi padėdavo viena kitai.
Mama dirbo kolūkyje. Darbas buvo labai sunkus, bet vis tik, kiek pajėgdama, mama visus mus išleido į mokslus. Dabar visi penki vaikai gyvename Lietuvoje – niekas neišvažiavo į užsienį“, – pasidžiaugia Janina.
Vyriausiai Zofijos atžalai už poros metų sueis 80, o jauniausiai – Janinai, sukaks 65 metai.
Iš kaimo – į miestą
Vėliau likimas sudėliojo taip, kad Zofijai teko baigti savo vargus kaime ir tapti miestiete.
„Per mūsų laukus ir namus ėjo melioracija, todėl mus iškėlė gyventi kitur. Mama nenorėjo gyventi tame kitame kaime, todėl nusprendė kraustytis į miestą manydama, kad ten bus lengviau, – pasakoja Janina. – Čia atsikraustė ir gera mamos draugė. Taigi apsigyvenome tame pačiame dviejų galų name, kuriame ir dabar mudvi su mama gyvename. Mieste mama daug metų dirbo ligoninėje, o paskui išėjo į pensiją.“
Pašnekovės viena kitai paantrindamos kalba, jog gyventi mieste buvo geriau. Mat dirbti ligoninėje moteriai kur kas lengviau nei kolūkyje. Zofija paaiškina, jog kaime jai gyventi buvo jau ir pabodę, o tiksliau – moteris buvo tiesiog pervargusi nuo nesibaigiančio darbų srauto.
„Kai gyvenau kaime, būdavo, parleki iš darbo ir toliau reikia dirbti, nes juk gyvuliai, reikia viską sutvarkyti, paruošti. Net valgyti nebuvo kada. Vienoje rankoje lašinių gabaliukas, kitoje – duonos ir leki“, – sunkius laikus mena pašnekovė.
Vis tik darbštumo nepaslėpsi. Įpratusi daug dirbti kaime, atvykusi į miestą Zofija irgi plušėjo, kol lemiamo žodžio netarė vaikai.
„Kiek sveikata leido dirbti, tiek mama dirbo, bet paskui jau mes, vaikai, nebeleidome dirbti. Sakėm: „Mama, gana“, – kaip tikrą darbštuolę Zofiją prisimena jos dukra.
Janina pamąsto, kad galbūt tas darbštumas ir yra mamos ilgaamžiškumo paslaptis. Mat per darbus Zofijai nebuvo laiko nei sirgti, nei ilsėtis, nei liūdėti, nei graužtis ar nerimauti.
Smaližiautoja
Dar ir dabar, pasak Janinos, šimtametė nepabūgusi savo amžiaus glėbelį malkų krosniai pakurti į lauką išlėktų parsinešti pati. Močiutėlė ir mus patikina jėgų dar turinti.
„Rankos gali dirbti, o galva jau nebe ta ir atminties stiprios nebeturiu – juk tiek metų“, – pasiguodžia, bet tuoj pat vis tiek nusišypso ji.
„Žiemą labai saugom mamą, kad neišeitų į lauką, nes slidu – bijome, kad neišgriūtų. Vis tik kieme ji pasišluoja, šiek tiek anksčiau ir malkų eidavo atsinešti, bet dabar jau nebeleidžiam. Tiesa, jei nutiktų taip, kad liktų viena ir nebūtų kam – pati tikrai malkų atsineštų“, – mamos stiprybe neatsistebi Janina, o mes – dar labiau.
Dukra pasakoja, kad mama dienos metu nepoguliauja ir nenueina pasnausti.
„Per dieną mama neatsiguls. Ji sėdi, vaikšto po namus, daro ką nors, žiūri pro langą, – šimtametės kasdienybę atskleidžia Janina ir nusijuokusi pašnabžda mamos silpnybę. – Ji tikra smaližė. Labai mėgsta saldumynus. Štai dar vakar buvo sausainių, o šiandien jau nebėra.“
Zofija maistui neišranki. Kaip pati šimtametė sako: „Aš viską valgau, tik akmenų nevalgau.“
Užjaučianti ir mėgsta pamokyti
„Mama labai užjaučianti, – šimtametę apibūdina dukra. – Be to, dar mus visus mėgsta pamokinti, kaip ir ką reikia daryti, ypač, kai anūkai ateina, – šypsosi Janina. – Mamai labai rūpi kiekvienas. Ji ir manęs nenori net į parduotuvę išleisti bijodama, kad man ko nors kelyje nenutiktų. Mama baiminasi ne dėl savęs, o dėl kitų.“
Janina pasakoja, kad su mama ji galinti pasitarti, pasikalbėti. Zofija visada rūpinasi, kad namų durys būtų užrakintos, o pasirodžius speigui naktį atsikelia ir pati patikrina čiaupus, ar neužšalo vanduo.
„Mama primena, kad reikia vieną ar kitą darbą padaryti, buities reikalais rūpinasi.
Kartą mums buvo užšalęs vanduo – nebėgo iš čiaupo. Mamai buvo toks striokas, kad po to karto ji žiemą visada klausinėja, kiek šalčio praneša, ir naktį keliasi tikrinti čiaupo, ar bėga vanduo – ar neužšalo“, – dėsto dukra.
Zofija pasaulio įvykiais jau per daug nesidomi – jai svarbiau, kas vyksta jos šeimos rate, kaip sekasi artimiesiems.
„Jei raidės didelės, tai mama laikraštyje šį tą paskaito, bet šiaip sako, kad jau nebemato. Tiesa, būna taip, kad nukrenta ant žemės kokia smulkmė, o ji ir rodo – štai ten kažkas nukrito.
Mama paklauso, kas darosi pasaulyje, bet nelabai jau nori televizorių žiūrėti, nes rega nebe ta ir sako jau nebesuprantanti, kas vyksta, todėl jai tiesiog neįdomu“, – pasakoja šimtametės dukra.
Gyvena be vaistų
Anot Janinos, Zofija visą gyvenimą buvo sveika ir rimtų ligų neturėjo. Net ir dabar močiutėlė gyvena be vaistų – net vaistų paso neturi! Namų vaistinėlėje tik keli medikamentai.
„Vieną naktį mama buvo išbėgusi į lauką, nežinau, kas buvo nutikę. Išsigandau, kad nebūtų peršalusi, bet nieko – nesusirgo. Na, o peršalusi mama irgi vaistų gerti nenori. Mieliau arbatomis gydosi“, – kalba Janina.
Ilgaamžių nebuvo
Savo giminėje Zofija turbūt pirma šimtametė. Kitų tokių ilgaamžių Janina neprisimena. Zofijos mama mirė sulaukusi 82 metų.
„Mama mus visus laiko labai jaunais. Jai – 100, o mums mažiau, tad, jos nuomone, mes dar jauni“, – šypsosi Janina.
Rūpintis nesunku
Šimtametės dukra pasidžiaugia, kad mama rūpintis jai visai nesunku. Mat Zofija dar gana savarankiška, nors palikti namų močiutėlė nemėgsta ir tai jai sukelia stresą.
„Ji net į ligoninę važiuoti nė už ką nenori. Kartą buvo paguldyta kelioms dienoms, tai jai sveikata dar pablogėjo vien dėl to, kad pakeitė aplinką. Grįžo mama namo, tai ir tuoj šnekėti pradėjo, viskas susitvarkė, o pirmiausia, ką padarė grįžusi, tai lėkė ne į namus, bet daržo apžiūrėti“, – mamos rūpestingumu buičiai neatsistebi dukra.
Nemėgsta dėmesio
Ne ką mažiau nei kelių dienų viešnagė ligoninės palatoje šimtametei įtampos sukėlė ir svetimų žmonių bei žiniasklaidos dėmesys išskirtinio jubiliejaus proga.
„Pradėjau mamą ruošti iš anksto. Pasakiau, kad atvyks svečių iš savivaldybės, seniūnijos. Mama pikta sėdėjo, sakė nenorinti duoti interviu ir šnekėti. O kai visi išėjo, ji paklausė: „Mano spektaklis jau pasibaigė? Tai ačiū Dievui.“ – prisiminusi nusijuokia Janina. – Tada mama jau atsipalaidavo. Ji nenorėjo nei puoštis, nei per daug ruoštis. Tiesiog ji kukli – nenorėjo to didelio dėmesio. Po jubiliejaus mama buvo pasirguliavusi, bet paskui pasitaisė. Gal nuo to streso ir visų dėmesio sveikata trumpam sušlubavo?“
Skaudina neteisybė
Tarpukariu augusi Zofija apie šį laikotarpį savo vaikams pasakojimų nepaliko.
„Ne, apie tą laiką mama nieko nepasakodavo, – apgailestauja Janina. – Ji tik sako: „Vaje, kokie laikai dabar. Jei jūsų tėvas, vaikai, atsikeltų, tai iškart vėl numirtų pamatęs, kiek dabar neteisybės.“ Pasak mamos, buvo ir anksčiau sunku, bet dabar dar sunkiau, nes valdžia keičiasi, keičiasi, o žmonėms, nei jaunam, nei senam, lengviau netampa.“
Zofija tik pasidžiaugia, kad visi jos vaikai šalia ir dažnai aplanko. Ji labai užjaučia senolius, kurių vaikai, anūkai emigravo į užsienį ir paliko juos vienus.
Vis tik pokalbį užbaigsime optimistiškai. Kad ir kaip ten bebūtų, sulaukusi Lietuvos nepriklausomybės, nepriklausomoje šalyje augusi Zofija vertina šią vasario 16-ąją sukaksiantį valstybės atkūrimo jubiliejų, nes buvo laikas, kai šimtametė netikėjo vėl gyvensianti laisvoje šalyje.
Na, o Janina pasidalija savomis viltimis: „Gal dar bus geriau. Gal mūsų anūkams bus geriau.“
