Mediniame name, kuriame įsikūrė Monika, stovi krosnis, joje spragsi degančios malkos, skleidžiančios šilumą. Ant krosnies užkeltame ąžuoliniame duonkubilyje rūgsta duonos raugas. Juntamas ne tik būsimos duonos kvapas, bet ir iš puodelių garuojančios žolelių arbatos aromatas.
Taip jaukiai įsikūrusi pasaulio didmiesčiuose gyvenusi M.Peldavičiūtė nė už ką nebeišvyktų iš Anykščių. Per trejus metus Monika nebuvo jokioje kelionėje, nors kartais ji to užsimano socialiniuose tinkluose išvydusi keliaujančių draugų nuotraukas.
„Mano protas klausdavo – kodėl niekur nekeliauju? Nors iš tiesų, nuoširdžiai sakant, man niekur nesinori iškeliauti. Net kelioms dienoms išvykusi iš Anykščių noriu grįžti atgal“, – juokdamasi tikino Monika.
Politologės gyvenimas sukasi Anykščiuose, ir ji čia jaučiasi laiminga. Moteriai patinka dalyvauti bendruomenės renginiuose, užsiimti širdžiai miela veikla – rengti vaikų vasaros stovyklas, meno festivalius gamtoje.
M.Peldavičiūtė – pasaulio anykštėnų bendrijos ir kūrybos centro kuratorė, į Anykščius prieš trejetą metų atvykusi įgyvendinti projekto „Kurk Lietuvą“.
Pasiūlymą dalyvauti projekte Monika išgirdo iš atsitiktinai Vilniuje, Gedimino prospekte, sutiktos bendramokslės. Bičiulė patikino, kad tokie veiklūs žmonės kaip Monika turėtų likti Lietuvoje ir vykti dirbti į regionus.
M.Peldavičiūtė kaip tik buvo grįžusi į Lietuvą – prieš tai ji po vienus metus pagal studijų mainų programą mokėsi Pietų Korėjos ir Turkijos universitetuose, Gruzijoje atliko praktiką: stebėjo prezidento rinkimus, ėmėsi žurnalistinių tyrimų Abchazijoje, Tbilisyje apleistame pastate kūrė alternatyvų kultūros centrą, o galiausiai dirbo tarptautinės organizacijos, kovojančios su korupcija, Azerbaidžano skyriuje Baku.
„Mano ryšiai su tėvyne, kol gyvenau užsienyje, buvo nutrūkę, nes per keletą metų atitolau nuo politikos ir kasdienio gyvenimo naujienų. Todėl sutikau dalyvauti šioje programoje, kad pajusčiau Lietuvos pulsą.
Nors esu kilusi iš Šiaulių, norėjau įsikurti Rytų Lietuvoje, garsėjančioje ežerais, upėmis, gražia gamta“, – pasakojo M.Peldavičiūtė, iš pradžių dirbusi Utenos savivaldybėje, bet galiausiai persikėlusi į Anykščius.
Monikai gamtos reikėjo lyg gaivaus oro gurkšnio, nes ji buvo pavargusi nuo didelių miestų šurmulio.
„Be gamtos nejaučiu gyvenimo džiaugsmo. Teko gyventi Stambule, Seule tai tapo didžiausiu paradoksu, nes dabar niekaip negalėčiau gyventi mieste“, – šypsodamasi patikino M.Peldavičiūtė.
Net milijoniniuose miestuose lietuvė ieškodavo gamtos – leisdavosi į išvykas po parkus, draustinius. Didmiesčių šurmulys jai įvarydavo nerimą, todėl būdavo sunku vakare sumerkti akis.
Monika net prašė tėvų atsiųsti jai lietuviškų raminamųjų vaistažolių, Pietų Korėjoje kreipėsi į psichologus. Specialistai jai patarė nemigą gydyti daugiau laiko praleidžiant gryname ore, tai yra gamtoje.
Lietuvė įsitikino, kad gyvenant miestuose būtina ieškoti, kur atgauti jėgas ir pasisemti energijos. Tačiau dirbdama Gruzijoje, Tblisyje, M.Peldavičiūtė jautėsi geriausiai, nes nereikėjo toli ieškoti gamtos – šioje šalyje nestinga žalumos.
Gruzija šiuo atžvilgiu jai pasirodė panaši į Lietuvą, kurioje nemažai parkų, miškų. „Abiejose šalyse gali pajusti, kaip dera miesto ir gamtos ritmai“, – įsitikinusi pašnekovė.
Įkurtuvės Anykščiuose Moniką geriausiai išgydė nuo nemigos. Jos saldų miegą naktimis saugo storos tarpukario medinio namo sienos, ornamentais puoštos langinės.
Atvykėlė specialiai ieškojo būsto, kuris būtų su krosnimi. Jai malonu justi ugnies skleidžiamą šilumą, tai kur kas jaukiau, negu šildytis prie radiatoriaus.
Nusipirkus malkų pakūrenti krosnį moteriai nėra sudėtinga. Ji kartais sulaukia net pagalbos – pažįstami anykštėnai iš kiemo prineša malkų į vidų.
„Suprantu, kodėl senovėje niekas nesirgdavo depresija, mat namuose buvo ugnis, o ne radiatoriai. Iš malkų kylanti ugnis tarsi skleidžia saulės energiją, todėl žiemą prie krosnies galima mėgautis šiluma ir šviesa“, – pasakojo M.Peldavičiūtė, žiemą krosnį kurianti rytą ir vakare.
Kurti krosnį Monikai tapo ritualu, todėl jį atlikdama moteris negali skubėti. Atsikėlusi jau žino – pirmiausia turi pakurti krosnį, kad apšiltų namai. Tik tuomet jaukiai galima išgerti arbatos, pavalgyti pusryčius.
Neretai didmiesčiuose gyvenantys pažįstami Monikos klausia, ką žiemą jaunimas veikia vakarais. Moteriai toks klausimas nesuprantamas, nes ji tikrai turi ką veikti – eina pas ką nors į svečius, o ten dažniausiai įsitaiso prie krosnies, lipdo iš molio.
Jaunų žmonių Anykščiuose daugėja – jie į Lietuvos provinciją atvyko iš sostinės arba baigę studijas užsienio universitetuose.
Čia pastebimai plūstelėjo menininkų.
Monika įsitikinusi, jog Anykščiai kūrėjus traukia lėtu gyvenimo ritmu ir tuo, kad čia galima rasti nemažai įkvėpimo šaltinių. Juk ne veltui iš šio krašto yra kilę tiek daug poetų, rašytojų.
M.Peldavičiūtė taip pat rado kūrybinės veiklos – pernai išmoko austi. Audimo pamokas kartą per savaitę Monika lankė Arklio muziejuje Niūronių kaime ir per visą žiemą nusiaudė tik vieną rankšluostį, nes šis darbas nėra lengvas.
„Vieniems reikia jogos ir meditacijos, aš panašiai vertinu audimą. Man ši veikla – psichologinė praktika. Kai audi, kitų minčių galvoje nebūna.
Jeigu pradėtum apie ką kitą galvoti, žiūrėk, jau klaidą padarei. Norėdama atitrūkti nuo įkyrių minčių vykdavau austi“, – prisipažino pašnekovė.
Perprasti provincijos kasdienybę Monikai puikiai sekasi – ji namuose net duoną kepa. Moteris įsigijo dešimties litrų duonkubilį. Iš jo dažnai pakvimpa ruginės duonos raugu.
Ruginius miltus šeimininkė perka turguje. Ji pastebėjo, kad miltai iš ūkininko ir iš parduotuvės skiriasi, o nuo to priklauso ir duonos skonis. Iš ūkininko miltų užminkyta ir iškepta duona visai kitokia nei pirktinė, todėl parduotuvėje moteris seniai jos neperka.
„Kiekvienos šeimininkės duona gali būti kitokia, nes priklauso, su kokia nuotaika kepsi.
Raugas – gyvas organizmas, todėl jis reaguoja į aplinką. Gink Dieve, neturi būti namuose skersvėjo. Jeigu skubu duoną greitai iškepti, ji būna sukepusi ar per minkšta. Jeigu kepi duoną, turi visiškai susitelkti į tą procesą“, – patarė M.Peldavičiūtė.
Moteris nesunkiai perėmė vietos žmonių įpročius ir gyvensenos ypatumus.
Netoli politologės namų, maždaug už poros šimtų metrų, teka Šventoji. Upėje moteris maudosi kone ištisus metus. Tad ji jaučiasi sustiprinusi savo dvasią ir kūną.
M.Peldavičiūtei nereikia ieškoti ir sporto klubo, nes ji po Anykščius važinėja dviračiu.
„Linkėčiau, kad miestas skatintų gyventojus ir svečius naudotis dviračiu. Juk Anykščiai galėtų tapti pavyzdiniu žaliuoju miestu.
Net ir turistai, pasistatę automobilius ar išlipę iš autobusų stovėjimo aikštelėse, sėstų ant dviračių ir mintų per miestelį. Savivaldybė turi tokių planų, kaip išplėtoti dviračių nuomos tinklą“, – pasakojo M.Peldavičiūtė.
Svečius labiausiai traukia medžių lajų takas regioniniame parke, o vietos žmones – Šventosios upė. Anykščiai nebūtų Anykščiai, jeigu per juos netekėtų Šventoji. Ji – pagrindinis traukos objektas.
„Didieji miestai turi prospektus, o Anykščiuose visas gyvenimas verda palei upę“, – yra pastebėjusi M.Peldavičiūtė.
Kairiajame krante driekasi pėsčiųjų takas, kuriuo kasdien vaikštinėja ir vietos gyventojai, ir atvykėliai. Todėl Monika taip pat pamėgo pasivaikščioti: „Nėra dienos, kad nenueičiau prie upės.“
Ji tai dabar daro sąmoningai – kasdien tarsi pasisveikina su Šventąja.
Vienišė kartais susimąsto, jog norėtų sukurti šeimą – Anykščiuose auginti vaikus, jos manymu, puikios sąlygos.
„Dar nesutikau gyvenimo draugo, bet nepuolu ieškoti, kad tai netaptų gyvenimo tikslu. Žinau ir tikiu, kad tai nutiks reikiamu laiku. Iki tol, matyt, turiu dar padaryti tam tikrų darbų“, – svarstė Monika.
Čia atvykusi ji savęs klausė: o kokia iš tiesų jos misija? Kaip gali save geriausiai atskleisti? Jauna moteris Anykščiuose rado atsakymus į tuos klausimus.
„Kai žinau, kaip galiu būti naudinga bendruomenei, kai džiaugiuosi gyvenimu, neabejoju, jog artimiausiu metu atsiras ir širdies draugas. Juk mes taip ir pritraukiame žmones į savo gyvenimą.
Neturėtų atsitikti atvirkščiai – sukūrus šeimą po daugelio metų ieškoti, kur dar galėjau atskleisti savo galimybes.
Aišku, motinystės instinktas dažnai moteriai yra labai stiprus, nes taip gamtos sutvarkyta. Aš tai pati jaučiu.
Tačiau visiškai pasitikėdama aukščiausiojo planu žinau, jog tai gali atsitikti bet kur, kai sutiksiu savo žmogų“, – įsitikinusi M.Peldavičiūtė.
