Taip ir kankinuosi“, – guodėsi ordinų, medalių ir kitų regalijų rinkėjas, negalintis kada panorėjęs išvysti ilgai kauptų eksponatų, laikomų saugyklose.
Jis norėtų savo turtus dovanoti Lietuvos valstybei ir matyti juos specialiame muziejuje, bet valdininkai nuo Prezidentūros iki Kultūros ir Krašto apsaugos ministerijų sako: „Mums nereikia!“
Daugiau kaip du tūkstančiai istorijos relikvijų – Baltijos ir kitų šalių garbės ženklų, teikiamų už išskirtinius nuopelnus, atminimo žymeklių, valstybingumo simbolių – istorijos tyrinėtojo V.Kavaliausko pasididžiavimas, meilė ir turtas.
Nuo mažumės gautos krašto praeities pažinimo pamokos Viliui virto kolekcininko aistra, prasidėjusia visiškai atsitiktinai: dar 1966-aisiais jo suolo draugas Valdas, jau amžinatilsį, rado darže į skudurėlį susuktą Gedimino ordiną ir atidavė jam.
„Tai buvo mano pradžia. Man labai įdomu istorija ir valstybingumas. Ordinai ir medaliai – ne tik metalo gabalėliai, bet ir istorijos liudytojai. Už jų – žmonės, likimai, valstybės“, – sakė nuo penkiolikos metų savo kolekciją kaupiantis vyras.
Ilgainiui V.Kavaliauskas tapo autoritetingu specialistu, puikiai žinančiu ar bent nujaučiančiu, kur galima rasti istorijai, pirmiausia – Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, reikšmingą daiktą. Dažnas jų atsidūrė jo kolekcijoje.
„Apie Baltijos šalių ordinus Europoje žinau viską, – nesibaimindamas būti apkaltintas puikybės nuodėme sakė V.Kavaliauskas ir pateikė pavyzdį. – Kai Maskvoje rengiau Lietuvos ordinų parodą buvusiame Revoliucijos muziejuje prie pat Raudonosios aikštės, priėjo rusų rašytojas, orientalistas, heraldikos specialistas, kolekcininkas Igoris Možeika ir pasakė, kad nori padovanoti man Vyčio kryžių.
Pažiūrėjau į jo istorinę vertybę ir pasiteiravau: „Jūs jį nupirkote Suomijoje?“ I.Možeika nustebo: „Iš kur žinote?“ Atsakiau, kad internetiniame aukcione buvau jo konkurentas, bet tuomet pralaimėjau.
Dabar jis padovanojo man tą kryžių, nes sunkiai sirgo ir darė gerus darbus. Pasakė: „Noriu, kad grįžtų į Lietuvą.“
Istorijos, vertos jei ne knygos, tai bent brošiūros, driekiasi paskui kiekvieną eksponatą. Dabar V.Kavaliauskas entuziastingiausiai kalba apie vieną savo kolekcijos perlų – tarpukario Baltijos valstybių aukščiausius apdovanojimus, kuriuos galėjo gauti tik valstybių vadovai, – ordinų grandines. Jas jis eksponuoja parodoje Trakų istorijos muziejuje.
Lietuvių kolekcininkas turi vienintelį žinomą antrosios pagal svarbą prieškario Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės grandinės egzempliorių. Ji 1939 metais buvo įteikta Vengrijos regentui Miklošui Horthy.
Kaip ši regalija atsidūrė Lietuvoje? Tai dar viena neįtikėtina istorija.
1999 m. V.Kavaliauskas eksponavo Baltijos šalių ordinus Brno mieste.
Ekspozicija jau buvo parengta, kai atėjo vienas žmogus ir tarė: „Čia trūksta vieno ordino.“ Tada atidarė lagaminėlį ir ištraukė Estijos Baltosios žvaigždės grandinę.
„Aš apstulbau ir paprašiau paskolinti parodai, – pasakojo V.Kavaliauskas. – Ji truko pusę metų, pasibaigus paskambinau ordino savininkui Josefui Hrdy norėdamas grąžinti, o jis nustebo: „O ką, tau nereikalingas?“ – „Žinoma, kad reikalingas, – sušukau. – Pasakykite sumą, nesiderėsiu.“
Ponas iš Brno pareiškė estiško ordino neparduodąs, bet atiduotų už panašią čekišką regaliją.
V.Kavaliauskas svetimą grandinę turėjo trejus metus, rodė įvairiose parodose. Kartą atsidūręs Paryžiuje vieno antikvariato netoli Luvro vitrinoje išvydo milžinišką raudono emalio Vyčio kryžių ir grandinę iš Vyčio kryžiukų.
„Iš karto atpažinau – Slovakijos Pergalės kryžiaus ordinas. Jis buvo įsteigtas 1943 metais, gyvavo tik iki 1945-ųjų, labai retas.
Pardavėjai užsiprašė dviejų tūkstančių dolerių, nusiderėjau iki pusantro tūkstančio ir nupirkau. Ir tik tada supratau, ką turiu!
Mano namo laiptinėje gyveno Čekijos karo atašė. Supakavau ordiną ir paprašiau nugabenti į Brno. J.Hrdy šokinėjo iš laimės, aš irgi buvau laimingas – gavau estišką grandinę“, – iki šiol džiaugiasi V.Kavaliauskas.
J.Hrdy po metų mirė, jo rinkinys buvo parduodamas aukcione Šveicarijoje ir Slovakijos grandinė buvo parduota už 36 tūkstančius dolerių.
O V.Kavaliauskas iki šiol mano, kad estiška Baltosios žvaigždės ordino grandinė vertesnė.
Dabartiniai Estijos vadovai, ypač prezidentas Arnoldas Ruutelis, labai rūpinasi, kad regalija grįžtų į Estiją, net „už Estijos istorijos išsaugojimą“ apdovanojo dabartinį grandinės savininką aukštu Estijos ordinu. Sutarta, kad ji sugrįš į Estiją po kolekcininko mirties.
Taigi vieno V.Kavaliausko kolekcijos eksponato likimas jau žinomas. O kaip dėl kitų? Juk niekas su saule negyvena.
Pernai V.Kavaliauskas pasisiūlė padovanoti savo kolekciją Lietuvos valstybei – rašė raštus prezidentei, premjerui ir krašto apsaugos ministrui. Jo manymu, tai galėtų būti Karo muziejaus filialas Vilniuje – Vyčio kryžiaus muziejus.
Bet gavo neigiamą atsakymą.
