Priklausomų asmenų bendruomenei „Aš esu“ vadovaujantis K.Dvareckas save apibūdino drąsiai: „Aš žinau, kad esu egzotika prie altoriaus.“ Ne mažiau drąsiai jis pripažino, kad nors jau 12 metų yra blaivus, iki šiol nėra garantuotas, jog vieną dieną neatkris.
Su kunigu K.Dvarecku „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimo būdas“ kalbėjosi žurnalistė Daiva Žeimytė.
– Kunige, jums turbūt lengviau dirbti su priklausomais žmonėmis dėl to, kad pats buvote priklausomas nuo narkotikų?
– Buvęs, esamas – labai slidžios sąvokos. Iki šiol diskutuojama, ar priklausomybė pagydoma, ar ne. Jeigu sakysime, kad galiu saikingai vartoti, tai tada ne, esu vis dar sveikstantis priklausomasis pagal mūsų namų filosofiją.
Turbūt šioje tarnystėje tas patyrimas, kurį turiu, kad ir labai skausmingas, duoda didesnį pasitikėjimo kreditą.
Tie, kurie kreipiasi pagalbos, mato, kad žinau ne iš knygų.
– Kodėl narkotikai atsirado jūsų gyvenime?
– Dėl to, kad alkoholis pradėjo kelti problemų. Pakeičiau vieną medžiagą kita, o tai nėra labai reta. Kai susitikime sakydavo: „Išgerkim alaus“, atsisakydavau, nes reikės vairuoti. Tada paragindavo: „Parūkom, niekas nieko neužuos.“ Mes iš karto nuo stipriųjų pradėjome.
– Heroinas?
– Taip. Paragavau pirmus kartus, tuomet buvo pora metų, kai vartojau kas kelis mėnesius. Tai stiprino viltį, kad bet kada galima sustoti. Tada nemaniau, kad tai gali virsti priklausomybe ir labai sunku tą ribą atskirti – kada.
– Ieškojote narkotikų?
– Pradėjau sąmoningai ieškoti ar jų, ar išgerti, bet gėrimas labai pastebimas. Aš turėjau patirties su cheminėmis medžiagomis, kartais kokią tabletę išgerdavau.
– Pirkdavote?
– Žinoma. Čia vienas mitų, kad visi dovanoja.
– Vadinasi, žinojote vadinamuosius taškus, kur galima įsigyti?
– Kai žmogus jaučia, kad ko nors reikia, lygioje vietoje suranda. Tik niekada nebuvau tabore, nes man atrodė, kad ten važiuoja narkomanai, o aš ne toks.
Tas ribas visi labai stipriai nukelia. Kai jau leisiuosi, būsiu narkomanas, dabar tik rūkau.
Yra buvę tokių atvejų, jog aš esą negaliu į taborą nuvažiuoti, kad neužsikrėsčiau narkomanija, bet prašau kitų tokio likimo žmonių, jog išneštų iš ten.
– O iš kur pinigai?
– Turbūt nieko nenustebinsiu. Iš atlyginimo arba aukų, greitieji kreditai – aš juos labai tiesmukai supratau. Parašyta „vartojimo“, tai privartota nemažai.
Pasitraukus cheminei miglai tavęs laukia ne tik sveikatos bėdos, bet ir begalė skolų – vartojimo kreditų, antstolių ir ko tik nori. Labai baisu pamatyti tą visumą, norisi vėl kur nors bėgti.
– Neskaičiavote, kiek jums kainavo priklausomybė?
– Tai didelės sumos. Bet dabar dirbdamas šioje srityje matau, kad galėjo būti dar blogiau. Gerai, kad tuo metu neturėjau jokių legalių darbo pajamų, tad niekas man tų kreditų tiek daug nedavė, kiek kiti žmonės prisirenka.
Nesu skaičiavęs, kiek išleista iš viso. Žinau, kiek buvo paskolų, kurios manęs laukė, kiek žmonėms buvau skolingas. Dabar esu visiškai apsidraudęs ir šioje bendruomenėje jau 9 metus neprieinu prie bendruomenės pinigų tiesiogiai.
Visi pinigai yra „Carito“ sąskaitoje. Man niekas nesakė, kad taip reikia daryti, aš pats taip nusprendžiau.
Tai apsunkina buhalteriją, bet man ramiau. Ir dėl žmonių pasitikėjimo, ir dėl savęs paties.
– Ar sau buvote pasakęs: taip, aš esu narkomanas?
– Gal sakiau žodį „priklausomas“.
– Narkomanas – stipresnis žodis emocine prasme. Bet tokia tiesa dažniausiai priverčia atsikvošėti.
– Ne, man narkomanas nėra kažkas baisaus kaip kitiems. Man vaistai atrodo ne mažiau pavojingi. Man žodis „priklausomas“ reiškia, kad turiu polinkį bėgti iš karštų situacijų ir savo emocines bėdas spręsti vartotojiškai.
Dabar, kai 12 metų nevartoju svaigalų, bandau užvalgyti (ir tai kartais matyti), bangomis, bukai spoksoti filmus be jokio turinio, kad užsimirščiau.
Suprantu, kad tai nėra sveikintina, ir žinau, kuo tai gali baigtis, jeigu nekreipsiu dėmesio į tuos ženklus.
Priklausomas man reiškia, kad reikėtų būti budriam visur, kas susiję su azartu, kas skanu, kas gerai, nes aš tam prarandu saiką.
– Kitaip sakant, tai yra darbas su savimi visą gyvenimą, jeigu jau kadaise esi paslydęs?
– Turėjau labai skaudžios patirties, kai tuos, su kuriais veikiau, teko pačiam laidoti. Kurie buvo pranašesni, blaivesni už mane visa galva.
Supranti, kad nesvarbu, kiek savaičių, metų esi sveikimo kelyje, vis tiek viskas yra per ištiestos rankos atstumą – atkristi gali bet kada.
– Koks momentas jus labiausiai išgąsdino?
– Išskirčiau du. Vienas, kai mačiau, kad viskas griūva, ir nežinojau, ką daryti. Maniau, koks aš beviltiškai blogas.
Tada nemačiau kito varianto, kaip tik save sunaikinti visiškai ir rinktis savižudybę. Tai buvo labai sunkus laikas, kurį prisiminus vis dar nugara pagaugai vaikšto.
Kitas – kai buvau sulaikytas pareigūnų ir uždarytas.
Žiniasklaida skyrė labai daug dėmesio ne tiek man, juk egzotika kunigas narkomanas, bet bandė tėvelius kalbinti, sesę, kuri laukėsi. Atrodė, neatlaikys smegenys, tuoj išprotėsiu.
– Dėl ko jūs ten pakliuvote?
– Buvau įtariamas baisiais dalykais. Vieni žmonės pasiskundė, kad juos apiplėšė narkotikų prekeiviai.
Pareigūnai sulaikė mane ir per apklausą rado narkotikų likučių. Baisieji įtarimai tyrimo metu buvo panaikinti.
– Jau praėjo daug metų, turbūt galite lengviau kalbėti apie tuos dalykus, bet antspaudas paliktas didelis?
– Vietomis stoviu ant labai plono ledo, reikia tikslingai rinktis, kur eini, ką darai. Kad buvęs – viskas gerai. Bijau, kad tai vėl neatsitiktų.
– Iki šiol nesate tikras?
– Negalėčiau garantuoti net priesaikomis. Galiu pažadėti, kad stengsiuosi daryti, kas nuo manęs priklauso tiek, kiek suprantu.
Bet garantuoti, kad man pavyks blaiviai nugyventi likusį gyvenimą, negaliu, nors ir labai norėčiau. Per daug mačiau priklausomybės situacijų, kai žmonėms visaip baigėsi.
Man buvo draudžiama kunigauti keletą metų. Dabar gal nesu daug pasiekusiųjų sielovadininkas, bet tikrai ateina įvairių žmonių ir labai atvirai bendrauja. Kartais svarstau, kad gal per atvirai iš karto puola pasakoti tai, kas užgyventa.
– Jau 9 metus dirbate su priklausomais žmonėmis, kurių didžioji dalis yra narkomanai. Ar mes labai nustebtume, jeigu sužinotume, kas yra tie žmonės?
– Pas mus anonimiškumas garantuotas. Kai sakome „narkomanas“, mąstome – taboras, pūvančios kojos. Bet tai paskutinės ligos stadijos. Manau, jog didžioji dalis visuomenės nustebtų, kad iš tiesų tai jautrūs, kūrybingi, daug pasiekę žmonės.
Ir kad tie pasiekimai neapsaugojo arba nesuteikė pilnatvės, kurios jie ieško, nepadėjo įveikti visų vidinių dramų, neužgesino laužų.
Daugiau nei pusė – turintys aukštąjį išsilavinimą. Jei žiūrėtume pagal profesiją, daugelio susijusi su svetimu skausmu – medikai, pareigūnai, kunigai, pasitaiko mokytojų. Žmonių, kurie susiję su menu.
– Tie, kurie visuomenėje dažniausiai turi visai kitokį įvaizdį?
– Ir dėl to jiems sunkiau kreiptis pagalbos. Ypač jei yra šiek tiek labiau žinomi žmonės, nes bijo galimos reakcijos.
Pastarųjų metų tendencija – ateina ne dėl vienos, o dėl kelių problemų. Jau retas kuris sako, kad yra tik narkomanas. Anksčiau buvo narkomanas, todėl klausi: koks, link slopinančių, opiatų ar link aktyvinančių, haliucinogenų?
Dabar ateina, pradedi dirbti, žiūri, kad ir narkomanas, ir lošėjas, ir alkoholikas, ir emocinis valgytojas.
Žmogus griebiasi bet ko, kad numalšintų širdies skausmą.
– Ar yra kokie nors ženklai, kurie liudija, kad žmogus klimpsta į priklausomybę? Štai ir jūsų tėvai, kolegos kunigai galėjo pastebėti, kad jums kažkas negerai.
– Tėvams neįmanoma, nes gyvenau savarankiškai, jau buvau suaugęs, dirbantis žmogus. Yra nemažai ženklų. Aplinkiniai pastebi, kad kažkas pakito ir žmogus užsivėrė. Formuojantis priklausomybei mažėja interesų ratas, žmogus tampa uždaras.
– Galbūt mano, kad žmogui depresija, užėjo liūdesys.
– Man irgi net įrašė į kortelę, kad depresija. Nesiginčijau, galvokit, kad man depresija. Gal man ir buvo depresija.
Gal pirmi kartai ir susiję su depresija, o paskui žmogus svaiginasi dėl to, kad baigiantis medžiagos veikimui tampa nebepakeliama.
Baisu atsimerkti, jausti. Dėl to žmonės karštligiškai daro bet ką, pamina visas moralės vertybes, apie žmogiškumą jau net nekalbu.
– Kiek šiandien yra rimta situacija dėl žmonių priklausomybių?
– Būtų tai kita liga, skelbtume epidemiją. Nenoriu gąsdinti, bet kiek per reidą sulaikoma neblaivių žmonių prie vairo? Jeigu prarandama atsakomybė, tai jau pirmieji ženklai.
Amerikoje sulaikytas prie vairo neblaivus žmogus iš karto turi eiti į Minesotos programą, niekas ten nesiginčija. Gal ir nepadės, bet nepakenks.
– Ar dažnai tie, kurie pas jus išeina gydymo kursą, vėl atkrenta?
– Pasitaiko. Visada prašau tų, kurie atkrito: būk žmogus, nenumirk, ne viskas prarasta. Atkrytis nėra pabaiga, tai gali būti žemas startas įsitikinti, kad liga yra, tai ne sloga ir negalima pasikliauti paskaičius porą knygų ir dukart nuėjus pas psichologą.
Reikia nuodugnesnio savęs pažinimo.
– Dažnai būna, kad žmogus nepripažįsta, o jį spaudžia artimieji. Ar teisingai jie elgiasi?
– Mūsų patirtis rodo, kad išorinė paskata gali būti sveikintinas dalykas. Tikrai nereikia laukti, kol atsiras vidinė, nes ji gali ir neatsirasti. Pagrindinės klaidos, kad jie tampa nepatikimi. Jie daug kalba, bet nieko nedaro. Jų kalbėjimas priimamas kaip fonas.
Aš kartais gal bukai lyginu: jeigu turi skalbimo mašiną, kuri pradeda zyzti, bet dar skalbia, pripranti prie to zyzimo ir nieko neketini keisti. Bet kai nebeskalbia, sutrinki. Pavyzdžiui, ateina motina ir kalba apie savo vaiką, tikiesi pamatyti nepilnametį, o pamatai 30–40 metų žmogų. Neleidžiama jam būti suaugusiam ir prisiimti atsakomybės už savo gyvenimą.
Jis aprengtas, pamaitintas, visur pagalvyčių prikaišiota. Ir jam neskauda.
Tai didžioji artimųjų drama. Jie save išeikvoja visiškai ir mano, kad tiek daug daro, bet vis tiek niekas nesikeičia.
Ir nesikeis. Artimieji susirenka visą skausmą, vaikšto pražilusiais plaukais ir išverktomis akimis, tačiau tų problemų patirti dažnai neleidžia. Ypač pirmaisiais priklausomybės etapais.
– Ką turite omenyje?
– Yra priežasties ir pasekmės dėsnis. Pavyzdžiui, jei nepasidariau valgyti, liksiu nevalgęs. Jeigu prisigėriau ir neišėjau į darbą, niekas už mane nemeluos – gausiu įspėjimą ar papeikimą.
Jeigu sėdau girtas prie vairo, galbūt atsiras blaivių, sąmoningų žmonių, kurie spės iškviesti policiją, kol neprisibaigiau ir kitų nepribaigiau.
Suraskite alkoholiką, kuris pasakytų, kad jį iš darbo išmetė dėl to, jog jis geria. Jis turės milijoną priežasčių, kaltins visą aplinką. Nesusies savo pasirinkimų ir pasekmių. O artimieji dažnai susirenka pasekmes, pavyzdžiui, skolas.
Reikia leisti, kad tam, kurį myli, skaudėtų. Kol neskauda, dažnas neina nei pas odontologą, nei niekur kitur.
– Bet jeigu myli žmogų, kaip gali jį palikti?
– Jeigu priklausomybės atveju pradėsite tvarkytis už mane, leisite man toliau nevaržomai sirgti.
Laidą „Gyvenimo būdas“ žiūrėkite ketvirtadieniais 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
***
Bendruomenei „Aš esu“ labai reikalinga jūsų parama. Visus neabejingus kviečiame finansiškai prisidėti prie pagalbos priklausomybės ligų paliestoms šeimoms, prisidedant prie iniciatyvos „AŠ ESU, NES ESI TU“.
Tai padaryti galite pervesdami auką į bendruomenės banko sąskaitą LT13 7044 0600 0764 9090 (AB SEB Bankas).
Iki balandžio 30 d. galite aukoti ir telefonu 1454 (skambučio kaina 2 eurai).
Padėti bendruomenei galite ir dalyvaudami paramos koncerte „AŠ ESU, NES ESI TU“, kuris vyks šių metų balandžio 2 d. 19.30 val. Vilniaus Vaidilos teatre.
